Изабель Лосада - Kaip aš ieškojau savęs

Pastebiu, kad, sutelkusi dėmesį į vieną kūno sritį, nebejaučiu skausmo kitose. Juk mes turėtume ugdytis kūno pajautimą, o ne jį slopinti. Šiaip ar taip, neturiu noro kamuotis. Po to, ką Entonis Robinsas kalbėjo apie judėjimo svarbą, šis savęs kankinimas nejudrumu atrodo dar juokingesnis. Iki ramybės man milijonas mylių.

Suprantu, mums norima geriausio. Tikrai nesigviešiama mūsų pinigų – maistas ir nakvynė nekainuoja nieko, už kursus mokame tiek, kiek norime, ir tik pasibaigus visoms dešimčiai dienų. Organizatoriai išties dosnūs. Vis dėlto į šį mokymą galima pažvelgti ir iš kito atskaitos taško. Mes visi dėl kažin kokios dvasinės naudos atsisakėme individualumo. Prisimenu Ričardo Dokinso žodžius: „Išvirkščia patiklaus klusnumo pusė yra vergiška lengvatikybė.“

Jaučiuosi taip, lyg dalyvaučiau kokiame nors socialiniame eksperimente, kaip garsusis 1971 metų Stanfordo kalėjimo tyrimas. Buvo atsitiktinai išrinkta studentų grupė ir vienų paprašyta tapti „kaliniais“, o kitų – „prižiūrėtojais“. Eksperimentas turėjo trukti dvi savaites. Studentai praeityje nebuvo turėję psichologinių problemų, fizinių negalių, padarę nusikaltimų ar vartoję narkotikų. Tai buvo paprasti 24 universiteto studentai, panorę dalyvauti eksperimente ir užsidirbti pinigų. Juos visus apgyvendino netikrame kalėjime. Kaliniai pasijuto prislėgti ir ėmė elgtis taip, lyg patirtų didžiulį stresą, o tie, kurie buvo paskirti prižiūrėtojais, tapo tikrais sadistais. Vos po šešių dienų eksperimentą teko nutraukti.

Neteigiu, jog kas nors su mumis atlieka eksperimentą, bet atsisakyti laisvės ir galios labai baugu. Mano kambario draugė atrodo apgailėtinai, o aš net negaliu jai perduoti raštelio, nes, pirma, tai sutrikdytų jos vyksmą, antra, man nevalia turėti rašiklio ir popieriaus. Jeigu ji vidury nakties pratrūktų raudoti, negalėčiau jos paguosti, nes gali būti, kad taip „atsileidžia jos samskara“. Primena Orvelo knygas. Galbūt tai įdomiausi kursai, kuriuose teko dalyvauti, bet jei turiu kankintis, kad empiriškai patirčiau laisvės nuo troškimų ir neprisirišimo naudą, tai aš, ko gero, visai netrokštu patirti to neprisirišimo. Noriu bėgti į mišką ir šokti. Geriausia nuoga.

Trečias įkvėpimas

(penkta–šešta dienos)

Vėliau, taip pat greitai, kaip užsimaniau pabėgti, panūstu likti. Man kažkaip pavyksta per valandos meditaciją nuo pusės penkių iki pusės šešių savo kambaryje, o paskui 50 minučių meditacijų salėje išsėdėti neatsirėmus į sieną. Tai turėtų būti pažanga. Per vieną ankstesnių paskaitų ponas Goenka pacitavo garsųjį Delfų šventyklos įsakymą: „Pažink save“ – neabejoju, iš dalies tai ir turėjo galvoje Apolonas. Sėdėjimas, visą dėmesį sutelkus į įvairiausius pojūčius kūne, be abejonės, padeda pažinti save. Nelengva tai daryti nejaučiant antipatijos skausmui ir netrokštant to, ką jis vadina „palaima“. Man pačiai pastarosios dar neteko patirti; regis, mano kūnas mano, kad pirmasis yra geresnis mokytojas. Prakeikimas. Kai ką panašaus į palaimą pajuntu išėjusi laukan pasiklausyti paukščių. Vis dėlto kūnas lėtai, bet patikimai liaujasi priešinęsis skausmui. Pažastyje atsirado keistas naujas dieglys; žinoma, nusprendžiau, kad tai limfmazgis, taigi skausmas, be abejo, byloja apie vėžį. Ką gi daryti su visais tais skausmais ir skausmeliais? Bent jau čia gauname paprastą atsakymą: tiesiog stebėti.

Palyginti su kitais, nejaučiu tokios didelės įtampos. Aš rašytoja, tad man nereikia važinėti į darbą, esu savo laiko šeimininkė. Vis dėlto per šiuos kursus suvokiu, kokia įsitempusi buvau. Inkstų skausmas susijęs su rūpesčiais, nes, kai mintis nukreipiu į kitus dalykus, jis kartais visai išnyksta. Tikiu tuo, juk dažnai teigiama, kad daugelis ligų yra psichosomatinės. Skausmas atrodo gana tikras, todėl čia dėmesį kreipiame į kūną. Nuolatinis mokymasis stebėti kūną, nuolat peržvelginėti jį nuo galvos iki kojų, padeda pamatyti tikrovę. Mums nuolat primenama stebėti esamus, o ne pageidaujamus pojūčius. Žvalgykitės menkiausių pojūčių ir nieko neišradinėkite. Velniai griebtų!

Turiu prisipažinti, kad per vieną meditaciją vėl pasukčiavau. (Pasistenkite manęs nesmerkti; atminkite, čia būsime dešimt dienų.) Užuot ieškojusi aiškių pojūčių pakaušyje, įsivaizdavau, kaip Vivo lūpos bučiuoja pakaušį, paskui leidžiasi prie kaktos, žemyn iki pat pirštų galų, o paskui vėl aukštyn. Ir taip toliau. Žinau, neklausydama apgaudinėju tik save, bet nuo to meditacijos valanda tikrai tampa smagesnė.

Per penktos dienos pietus gauname naują pranešimą. Dabar mes raginami keturias valandas per dieną „griežtai atsiriboti“. Pali kalba tai skamba gražiai, bet angliškai juokingai. Mums nevalia nė sekundei atsimerkti. Sunku. Šįryt atsimerkusi išvydau nepaprastą vaizdą. Aštuoniasdešimt žmonių – keturiasdešimt vyrų vienoje salės pusėje ir keturiasdešimt moterų kitoje – sėdi susivynioję į pledus, tiesiomis nugaromis, sustingę it statulos, drausmingi. Net jei būtume vienuoliai – pastarosiomis dienomis išties esame į juos panašūs, – negalėtume būti tylesni. Stebiuosi, kaip griežti kursai to pasiekė. Be abejo, tenka mokėti didelę kainą, bet tiems, kurie čia atėjo išmokti ramiai sėdėti, pavyko – o dar tik penkta diena.

Mano draugė amerikiečių rašytoja Pamela Blum devinto dešimtmečio pradžioje turėjo garbę su Jo Šventenybe Gjalva Karmapa, Tibeto budizmo Kagju linijos vadovu, pasikalbėti apie meditaciją. Pamela pasiskundė negalinti ramiai nusėdėti ir, nors suprantanti meditacijos naudą ir svarbą, nekenčianti jos. Ji pasakojo, kad Gjalva labai ilgai su didele užuojauta žvelgė į ją, paskui lėtai tarė: „Manau – jei nesiliausite praktikavusi – po dešimties penkiolikos metų taps lengviau.“ Šiandien, pasakodama šią istoriją, Pamela priduria, kad jis buvo teisus. Praėjo jau daugiau nei penkiolika metų, ir, kasdien praktikuojant, jai tapo lengviau. Atsidūstu ir toliau ramiai sėdžiu.

Kartais nutinka keistų dalykų. Tuo metu, kai išties darau tai, ką turiu daryti, galvoje tarytum blyksteli balta šviesa. Ji ryški, liejasi ant manęs ir į mane. Šį keistą potyrį iškart priskiriu deguonies stygiui (gal buvau sulaikiusi kvėpavimą?) arba deguonies pertekliui (gal per giliai alsavau?), o gal kam nors kitam. Nesulauksit, kad aš jam teikčiau kokią nors religinę prasmę arba jį laikyčiau palaima. Šių kursų mokymas aiškus – niekas iš išorės negali mūsų paveikti. Yra tik mūsų mintys.

Ir vėl negražiai elgiuosi. Papietavusi išgeriu puoduką kavos. Dar mirkteliu Džo. Labai blogai. Po pietų medituoju savo kambaryje. Ištveriu penkiasdešimt penkias minutes ir pasiduodu tik prieš pat pabaigą. Vėl blyksteli balta šviesa. Svarstau, galbūt pasąmonė man bando pranešti: „Ar išprotėjai? Judink kojas!“ Esu keistai įsitikinusi, kad per pusės trijų meditaciją ištversiu visą valandą. Net keista, kokie dalykai čia tampa laimėjimu.

Vis dėlto jau po keturiasdešimt penkių minučių atsimerkiu ir dirsteliu į laikrodį. Prieš išvažiuojant draugai šaipėsi, kad neištversiu dešimt dienų nekalbėjusi, nes esu labai drauginga. Paaiškėjo, kad tai lengviausia. Nejudinti lūpų lengva, palyginti su mėginimu išlaikyti ramius kūną ir protą.

Nebent leisčiau sau išskristi toli toli. Šiandien per vieną meditaciją mintims suteikiau sparnus ir nulėkusi šimtą kartų išbučiavau to nesitikintį mylimą vyrą. Spėlioju, ar mintys keliauja, o jei taip, ar jis, dirbdamas prie stalo, pajus keistą dilgčiojimą pirštuose ar sprande. Po šimto bučinių palieku jį dirbti ir nuskrendu patikrinti Vivo lūpų. Svarstau, ar jos pajuto bučinius, nes aš jį šiandien bučiavau.