Изабель Лосада - Kaip aš ieškojau savęs

Septinto dešimtmečio pradžioje Stenlis Milgramas atliko kelis tyrimus. Atsitiktinai parinktas žmogus būdavo nuvedamas į kambarį, kuriame jau laukdavo kitas tyrimo dalyvis. Jo paprašydavo ištraukti kortelę, ant kurios neva gali būti parašyta „mokytojas“ arba „mokinys“. Iš tiesų savanoriai visada tapdavo mokytojais – mokinys būdavo aktorius, – bet jie manė, kad atranka atsitiktinė. Mokinys išeidavo į kitą kambarį, ir ten jam būdavo užduodami keli klausimai. Už kiekvieną klaidingą atsakymą „mokytojas“ turėdavo kitame kambaryje esančiam „mokiniui“ skirti elektros smūgį. Suvokiate mintį?

Kuo daugiau mokinys klysdavo, tuo stipresnių smūgių gaudavo. Mokytojas girdėdavo neva iš skausmo rėkiantį mokinį (riksmai ir klyksmai sklisdavo iš grotuvo) ir, suprantama, sunerimdavo.

Siekdami priversti mokytoją ir toliau skirti smūgius, eksperimentą atliekantys žmonės (vilkintys baltus chalatus, panašūs į svarbius mokslininkus) ištardavo keturis sakinius nurodyta eilės tvarka.

1. „Prašyčiau tęsti.“

2. „Eksperimentas reikalauja tęsti darbą.“

3. „Privalote tęsti.“

4. „Neturite kitos išeities, vykdykite toliau.“

Dar du dalykai. Aktoriui, vaidinančiam mokinį, buvo liepta užsiminti, kad jo silpna širdis, o mokytojas nuramintas, kad nebus atsakingas už eksperimentą.

Priėjome prie baisiausios dalies. Kaip manote, kiek mokytojų didino smūgio stiprumą iki maksimumo – 450 voltų? Milgramas atliko studentų apklausą, šie spėjo, kad 1,2 procentų tiriamųjų pavyks įtikinti paklusti įsakymui. Iš tikrųjų 65 procentai žmonių nesiliovė nepažįstamiesiems skyrę gyvybei pavojingus smūgius (bent jau jie taip manė) vien dėl to, kad jiems taip liepė autoritetas.

Prisimenu, kai studijuodama universitete perskaičiau apie šį tyrimą, negalėjau patikėti. (Jei abejojate, pasiskaitykite ir pasižiūrėkite nuotraukų internete – tiesiog ieškokite „Stanley Milgram“.) Dabar matau, kaip būtų lengva šį eksperimentą pakartoti čia. Mus mokė nesibodėti skausmu, mes visi sutikome paklusti nurodymams. Jeigu mus būtų nuvedę į kambarį ir kaip kursų dalį atlikę šį Milgramo eksperimentą, manau, būtume pasiekę 90 procentų. Kiek matau, aš vienintelė maištauju, vienintelė kartais praleidžiu meditacijas, šypsausi ir užsirašinėju. Visi žinome klaikių istorijų, kaip jauni kariai Vietname, paklusdami įsakymui, šluote nušlavė civilių kaimus.

Mano kambario draugė „griežto atsiribojimo“ taisyklę, kurios turėjome laikytis vieną dieną per visas meditacijas, dar pagriežtino. Laikydamasi taisyklės dirbti „lyg visiškoje vienatvėje“, ji nė sykio nepakėlė akių, nors mes visą savaitę dalijomės mažu miegamuoju. Ji tokia uoli, kad net baugu. Gavome nurodymą dešimtą dieną prabilę stengtis tarti tik meilius ir gražius žodžius. Svarstau, ką tokio galėčiau pasakyti jai. Nesugalvoju nieko kito, tik pagirti ją už tvirtą ryžtą. Nesijaudinčiau, jei ji neatrodytų tokia apgailėtina. Suprantu, tai jos darbas, ne mano, bet sunku nekreipti dėmesio.

Žavėjausi tais, kurie, nepaisydami taisyklių, šypsojosi, tais, kurie, mano manymu, elgėsi lanksčiau ir žmoniškiau. Vis dėlto nuolat primenu sau, kad mūsų tikslas kitas. Jei nepakelčiau galvos ir susitelkčiau tik į pojūčius, kaip turėčiau daryti, negalvočiau apie Stenlio Milgramo eksperimentus.

Vienoje iš šiandieninių kalbų Goenka toliau aiškino, kad, nusprendus, kas mums patinka, o kas ne, kyla troškimai ir bodėjimasis, o jie abu veda į kančias. Žinoma, turėčiau kalbėti tik už save, bet, manau, mes net nepasišnekėję galime nuspręsti, kurie žmonės mums patinka, o kurie ne. Galbūt kiti elgiasi kitaip. Galbūt tie 79 čia esantys žmonės yra tokie išmintingi, kad pasineria į vyksmą ir negalvoja, pavyzdžiui: „Tikiuosi, Džo po kursų norės tapti mano drauge, nes man ji atrodo smagi“, arba „Tas žmogėnas galėtų būti nacių partijos vadas, manau, jis įvykdytų bet kokį žvėriškumą, jei manytų, kad to reikia kilniam tikslui.“

Kaip galiu galvoti apie tokius siaubingus dalykus? Koks gi aš žmogus? Jei tiesa, kad kituose lyg veidrodyje matome tai, kas slypi mumyse, negi išties esu tokia pabaisa? Šiandien nejučia pasvajoju, kad mano kambario draugė užsitrenktų tualete ar atsitiktų kas nors panašaus. Tiesiog noriu, kad ji bent sykį pavėluotų. Ko gero, mano mintyse atsispindi visos blogybės, kurias čia siekiame išrauti. Dabar vienuolikta ryto, šiandien meditavau tik keturias valandas. Darbas tęsiasi.

– Pradėkite. Pradėkite. Būdami tylaus ir ramaus proto, budrios ir dėmesingos sąmonės, pusiausvirų ir darnių minčių perkelkite dėmesį nuo viršugalvio į pirštų galus, stenkitės pastebėti ir subtiliausius, ir stipriausius, aiškiausius pojūčius, atminkite, kad jie visi kinta. Toks yra dharmos dėsnis. Gamtos dėsnis. Nesilaikykite įsikibę malonių pojūčių ir nesibodėkite nemaloniais. Tiesiog stebėkite, žinodami, kad viskas praeis.

Sunku neįsikibti tų akimirkų, kai atrodo, kad tau pavyko, nenorėti jų pakartoti; sunku nesibodėti skausmu. Prieš kiekvieną meditaciją mums patariama „pradėti iš naujo, kantriai ir atkakliai“. Taigi kantriai ir atkakliai pradedu iš naujo.

Po pietų gaunu dešimt minučių pasišnekėti su Frančeska. Pasiteirauju apie pomėgius, prisirišimą ir bodėjimąsi. Pasakau, kad per pietus man patinka obuolių pyragas (jis nuostabus), ir nuo pat pradžių negaliu pakęsti pesto padažo (jis klaikus). Ji kantriai ir atkakliai aiškina, kad turėti pomėgių nieko blogo, jei tik neatsiranda troškimai ir bodėjimasis, jei nepameti galvos ir, gavusi to padažo, nepuoli į virtuvę šaukdama: „Koks kvailys gamino pesto?“ Ak, tai štai kaip suprasti, kada prisirišimas ar bodėjimasis tampa problema – kai pametame galvas. Aišku. O aš dėl to metų metus kaltinau hormonus. Kiek kartų esu begėdiškai pametusi galvą? Kažin ar įmanoma įsimylėti nepametus galvos? Manau, ne. Bet kūno pojūčiai mus vėl grąžina į tikrovę. Goenka mus priverčia atgauti sveiką protą.

Jis nuolat primena stebėti kūną tokį, koks yra, o ne tokį, koks, mūsų manymu, turėtų būti. Susieju tai su savo gyvenimu. Puikiai žinau, apie kokį gyvenimą svajoju, kuo norėčiau pasikeisti, bet nematau, koks jis yra. Tas pats ir su kitų gyvenimais: sielojuosi, kad draugas gadinasi sveikatą, nes priaugo per daug svorio ir nesportuoja; draugė nuolat barasi su vyru; kita negali mesti rūkyti. Net ir čia nerimauju, kad kambario draugė, mano manymu, maniakiškai griežtai laikosi taisyklių. Gal aš beviltiška? Tačiau šią savaitę man leista sutelkti dėmesį tik į skausmą kūne – jis yra mano realybė ir mano mokytojas.

– Ar galima tikėtis, kad kūno skausmai „paburbuliuos ir išsisklaidys“, kaip poetiškai sakė ponas Goenka? – paklausiu Frančeskos.

– Mes nesiekiame fizinio pagijimo, nors jis gali įvykti. – Ji ramiai šypsosi. – Mes laviname sąmonę. Rezultatus pamatysite grįžusi namo ir susidūrusi su dalykais, kurie jus paprastai išmuštų iš pusiausvyros. Anksčiau į juos būtumėte atsiliepusi pykčiu, baime ar kaip nors kitaip. Dabar išliksite pusiausvira.

– Beje, ar yra toks žodis?

– Taip. Toks žodis yra, tik mes jį ne itin dažnai vartojame.

Taigi mes mokomės išsaugoti ramią, budrią ir pusiausvirą sąmonę. Galbūt padėtų stipresnis skausmas? Atsikratau visų pagalvių ir išdidžiai atsisėdu į pusiau lotoso padėtį. Viršų paėmė mano ego. Niekam tuo nepadarysiu įspūdžio, nes, pirma, niekas į mane nežiūri, antra, net jei kas nors pamatytų įspūdingą mano apatinių galūnių lankstumą, jam užtektų išminties uoliai medituoti toliau.

Įsivaizduoju sceną iš pilnametražio filmo. Žinoma, vaidinu pagrindinį vaidmenį. Mes visi medituojame, tada kas nors atsimerkia ir pamato mane paskutinėje eilėje kukliai sėdinčią lotoso poza, pakilusią porą pėdų nuo žemės. Žmonės, nusižengdami taisyklėms, kumščioja vieni kitus, pasigirsta tylūs aikčiojimai, kol visa salė apstulbusi sužiūra į užsimerkusią žmogystą, tyliai sklandančią ore. Aš palengva nusileidžiu, atsimerkiu ir vos vos šypteliu. Juk jie neturėjo manęs matyti. Jiems buvo nevalia atsimerkti.