Изабель Лосада - Kaip aš ieškojau savęs

Realiame pasaulyje be specialiųjų efektų pusiau lotoso padėtyje išbūnu vos dešimt minučių. Taigi man nepavyko. Ši meditacija – sunkus darbas. Rimtai. SUNKUS DARBAS.

Per popietės „griežto atsiribojimo“ meditaciją nusprendžiu nejudėti, kad ir kas atsitiktų. Juk nemirsiu. Tai tik skausmas. Taip, atrandu, kad nebūtina klykti, net jei pavienės kūno dalys klykia, ir, kad ir kaip skaudėtų nugarą, vis vien norisi pasikasyti nosį. Gera žinoti, kad, nepaisydama visų kančių, gebu išsaugoti ramią ir pusiausvirą sąmonę, bet neabejoju, jog to galima išmokti ir mažiau skausmingu būdu.

Kada kultas nėra kultas? Ponas Goenka mėgsta kritikuoti didžiąsias religijas, neva jos nekeičia žmogaus. Per šio vakaro vaizdo paskaitą jis papasakoja apie vyrą, atėjusį pas jį ir pareiškusį, kad seka Jėzumi Kristumi, nes tiki, kad Jėzus yra Dievo sūnus. Ponas Goenka aiškina, kad jei Dievas yra tiesa, o Jėzus gyveno vien meilės ir atjautos gyvenimą, tai, be abejo, jis yra Dievo sūnus. Vis dėlto, toliau dėsto jis, jokios naudos vadintis Jėzaus sekėju, bet savyje neugdyti šių savybių. Negali vadintis Jėzaus sekėju ir vengti artimiausio kaimyno.

Jis puola ne tik krikščionis, musulmonus, žydus, hinduistus ar kitas religijas, kuriose tikima Dievu ar dievais. Kritikos sulaukia net budistai. „Negali tris kartus ištarti: „Buda yra mano išsigelbėjimas“, ir daugiau visą dieną nieko nedaryti. Vis dėlto pirmą dieną mums buvo liepta tris kartus ištarti šiuos žodžius, nors jie paprastai sakomi tada, kai žmogus nori oficialiai tapti budistu. Ponas Goenka tvirtina, kad šis kelias nėra sekta, bet vis dėlto girdėjau jį sakant, kad tai yra „amžinoji tiesa“. Keista: gerai prisimenu, kaip Romos katalikas man kartą sakė, kad Romos katalikybė vienintelė pažįsta amžinąją tiesą; aiškiai girdėjau tą patį sakant Jehovos liudytoją; neabejoju, pasaulyje nemažai žmonių įsitikinę, kad ją žino tik Alachas. Ech.

Penktas įkvėpimas

(aštunta–devinta dienos)

Dabar imu dėl visko niršti, ir tai juokinga, nes ponas Goenka mus moko į nieką nereaguoti. Šįryt papildau sąrašą, kodėl man tai primena sektą. Kiekvienas, išmanantis apie kultus, atpažintų požymius. Goenka tvirtina nesąs kulto vadovas, nes neturi ilgų plaukų, plazdančių drabužių ir girliandų ant kaklo – jis atrodo kaip paprastas namų šeimininkas. Na ir kas? Juk kulto vadovui svarbiausia ne kostiumas.

Aiškiai matyti, kad jo vaizdajuostės ir garso įrašai nė trupučio neredaguoti. Nė nemėginta jų pritaikyti klausytojams iš Vakarų. Kodėl gi? Ar todėl, kad jo žodžiai laikomi šventais? Mums visą savaitę kartojo, kad per šiuos kursus nereikalaujama „aklo tikėjimo“, tačiau jo mokymui neįmanoma prieštarauti ar ginčytis. Padėjėjų galima klausinėti tik apie patį metodą, o atsakymai kaskart esti universalūs: „Susitelkite į pojūčius.“ Taigi čia kaip tik ir reikalaujama aklo tikėjimo. Negali nesutikti su vaizdajuoste.

Po kiekvienos paskaitos mes visi nusilenkiame – ne jam, o jo atvaizdui. Nors mums buvo ilgai aiškinama, kad tai tėra „pagarbos ir dėkingumo ženklas“, vis tiek lenkiamės. Neprieštarauju. Pirma, po meditacijos lenkiantis išsitempia nugara, o valandą prasėdėjus tai malonu. Antra, keliaudama po budistišką Tibetą sužinojau, kad tai ugdo nuolankumą. Bet šiandien nesinori jam lankstytis.

Be to, mane juokina, kad jis kasdien tvirtina, jog kursai nereliginiai, bet po kiekvienos paskaitos nesusilaiko mūsų nepalaiminęs. Jis pakelia ranką, kaip bet kurios tradicijos šventikas ar religingas žmogus – ir palaimina mus. Ketinimai tyri, bet veiksmai prieštarauja tvirtinimui, esą jis joks kulto vadas. Jei pasakiusi kalbą pakelčiau ranką, užsimerkčiau ir klausytojams ištarčiau: „Būkite laimingi“, nenustebčiau, jei daugiau niekas manęs nesikviestų ir pasklistų gandai, kad esu užvaldyta savo ego.

Kas vakarą laimindamas jis linki „TIKROS laimės ir TIK­ROS ramybės“, pabrėždamas „tikros“, tarsi leisdamas suprasti, kad bet kokia iki šiol mūsų pasiekta laimė ir ramybė negali būti tikra, nes tik šis kelias veda į tikrąją laisvę. Taip esą todėl, kad šis metodas remiasi paties Budos mokymu. Galbūt budizmo mokytojai, nenaudojantys skausmo kaip įrankio, pavyzdžiui, Thich Nhat Hanhas ir Jo Šventenybė Dalai Lama, viską suprato klaidingai?

Vakar vakare mane įsiutino dar viena mintis: tam, kad „išsilaisvintum iš kančių“, turi „pasiaukoti dharmos keliui“. Vienas būdas tai padaryti – sugrįžti čia patarnauti, kitaip tariant, dešimt dienų savanoriauti, bet ne todėl, kad „patarnauti gera“ arba „smagu“, kaip sakoma savanoriams, kurie kalėdiniu tarpsniu maitina benamius ir jais rūpinasi. Ne, čia tarnaujama siekiant „išsilaisvinti iš kančių“. Taigi galima daryti išvadą, kad, jei išėjęs iš čia tebesijausi nelaimingas, blogai mokeisi. Žinant, kiek žmonės kenčia ir kaip yra linkę kaltinti save, nenuostabu, kad vietų į šiuos kursus nebelieka prieš kelis mėnesius. Ar šįryt atrodau piktoka?

Kursai suteikia ir daug gera. Mums duodamos lovos, maistas, leidžiama visą dieną medituoti. Tai nemaža dovana. Šiandien mūsų paprašė suvokti pojūčius valgant, vaikštant ir darant viską, ką darome įprastą dieną. Ši praktika man žinoma iš Vietnamo budizmo, tad pajuntu tikrą palaimą. Visą dieną džiaugsmingai stengsiuosi suvokti pojūčius, bet nebeversiu savęs sėdėti ir nejudėti. Dar nuo vakar skauda kelius.

Šiandien visą valandą išsėdžiu nejudėdama, sustingusi it statula, sukryžiuotomis kojomis, tiesia nugara, mintimis bėgioju aukštyn žemyn kūnu, ieškau kokio nors pojūčio, bet tuo pat metu mintyse atkuriu visą filmo Pabėgimas iš Šoušenko siužetą. Prisimenu, kaip Morgano Frimano veikėjas buvo pasiryžęs dvi savaites praleisti uždarytas vienui vienas, kad jam būtų leista tris minutes per garsiakalbius pagroti Mocarto operą Figaro vedybos , ir pajuntu, kad dabar visai kitaip suvokiu šio filmo prasmę. (Šią sceną galite pamatyti Youtube , surinkę „ Shawshank Redemption – Excerpt “.)

Manęs jau ne taip nervina, kaip fanatiškai kambario draugė laikosi taisyklių. Dabar jos tiesiog gaila. Regis, ji klaidingai suprato nurodymą „nuolat mokytis“ – jis reiškia, kad turime nuolat suvokti pojūčius. Pabudusi ketvirtą ryto ji akimirksniu atsisėdo ir nutaisė išraišką, kurią mačiau jau visą savaitę. Pasibaigus „griežto atsiribojimo“ valandoms ir visiems sujudus, ji tebesėdi įsitempusi ir niūri. Jos labui tikiuosi, kad išgyvena didingus jausmus. Vis dėlto, kaip mums primena garbusis mokytojas, net jei ir taip, jai gresia pavojus. Jeigu ji laikysis įsikibusi malonių pojūčių, susidarys „nauja samskara“ – kūne slypintis prisirišimas, o iš jo kils „gilios kančios“. Goenka dėl visa pikto dažnai tai kartoja, nutęsdamas „i“: „Giiilios kančios.“

Vakar pravirkusi mergina ir šiandien atrodo labai nusiminusi. Norėčiau perduoti jai žinią: „Viskas gerai – ten, už sienų, vis dar yra šokolado.“ Bet galbūt ji „atsikrato samskaros“ arba kovoja su valgymo sutrikimu, taigi gal verčiau to nedaryti.

Šiuo klausimu vis dar abejoju. Viena vertus, esu įsitikinusi, kad kenčiant menkos žmogaus gerumo apraiškos gali pažadinti norą gyventi. Itin sunkiais laikais pasirodęs ir savo kvailiojimais prajuokinęs mano draugas primindavo, kad vis dėlto gyventi verta. Galbūt mergina stengiasi įveikti didelę traumą; galbūt ji buvo užpulta ar panašiai. Visą savaitę atskirta nuo žmonių ji tegirdėjo, kad kančia nevalia bodėtis, kad ją reikia stebėti. Jeigu nepasiseks ir ji klaidingai supras, kas čia vyksta, gali atsirasti antra bėda: prie esamo skausmo prisidės kaltės jausmas, kad ji „bodisi kančia“, taigi ji patirs dar daugiau skausmo.