Изабель Лосада - Kaip aš ieškojau savęs

– Nėra taisyklių, draudžiančių laipioti į medžius.

– Na, gal ir ne.

– Sara visą savaitę rašė žinutes savo vaikinui, – paskelbia kita.

– Rimtai? – net aš pasijuntu sukrėsta. – Sara, vadinasi, negyvenai vienumoje.

Sara nusiminusi.

– Žinau. Tiesą sakant, dabar gailiuosi. Savaitės pradžioje, kai liepė atiduoti telefonus, pamaniau, kad tai išbandymas ar koks nors pokštas, ir pasilikau savąjį. Kartą jis atsiuntė žinutę, paklausė: „Kaip sekasi“, ir aš kaip kvailė atsakiau. Paskui jis panoro, kad nuolat pasakočiau, kas vyksta. Dabar suprantu, kad reikėjo atiduoti telefoną.

Aš prisipažįstu, kad rašiausi pastabas. Moterys teiraujasi, ar, mano manymu, patyriau mažiau, nei būčiau patyrusi nesukčiaudama.

– Nežinau. Galbūt. O gal ir ne.

Norėčiau susitikti Džo, bet ji išvyko vakar. „Seniems“ mokiniams leidžiama nedalyvauti visuose kursuose. Prieinu prie merginos, kuri man atrodo esanti sveiko proto. Su ja galėčiau kasti tunelį, jei tai būtų Pabėgimas iš Šoušenko .

– Tu man patinki, – pareiškiu. – Regis, nuoširdžiai dirbai, bet išlikai objektyvi. Netgi atsakei į mano šypseną.

– Nemanau, kad esu objektyvi. Tiesiog lengvai išsiblaškau, – taria ji.

Ir tai tiesa – kalbėdama ji atrodo žavi keistuolė. Mano įspūdžiai apie žmones klaidingi. Jie tėra susikurti paveikslai.

Tąvakar viename kambaryje organizuoju pižamų vakarėlį. Žinoma, tik merginoms. Vyrai gyvena atskirai, bet laukuose susitinku Džastiną ir paprašau atnešti šokolado – žinau, kad automobilyje jo dar turi. Taigi po savaitės susilaikymo nuo cukraus atnešusi šokoladinių saldainių tampu itin populiari.

Beveik iki vidurnakčio pasakojame kvailiausias istorijas. Net ir didžiausia nesąmonė sukelia isterišką juoką.

– Girdėjote anekdotą apie stebuklingą traktorių? Važiuodamas keliuku jis nuvirsta į lauką.

Kvatojamės dešimt minučių.

Nusprendžiu pasikviesti savo kambario draugę. Net ir dabar, kai galima kalbėtis, ji labai rimta. Vėliau savo kambaryje plepame iki antros. Prisipažįstu, kad jos „ryžtas“ man atrodė baugokas.

– Aš tiesiog buvau labai labai susikaupusi, – paaiškina ji.

– Ir kaskart paskutinė pakildavote po meditacijos.

– Užtrukdavau amžinybę, kol sugrįždavau į žemę.

– Visą savaitę niekam nepažiūrėjote į akis.

– Taip. Buvo sunku. O jūs – labai linksma. Vieną dieną net išlėkiau iš kambario, kad neprajukčiau.

Kad neprajuktų?

– Kodėl nenorėjote juoktis?

– Juk turėjome laikytis tylos, tiesa?

Taigi aš jai patikau. Visi tie vaizdiniai tebuvo mano pačios susikurti, aš, kaip tas dailininkas, nusipiešiau juos, o paskui negalėjau su jais gyventi. Menka paguoda tai suprasti.

Kitą dieną pagaliau išvykstame – dar niekada taip nesidžiaugiau įsėdusi į automobilį ir palikusi tokią gražią vietą. Vėl važiuoju su dviem kelionės draugais.

– Džastinai, atrodai sulysęs. – Daug dienų laukiau, kol galėsiu tai pasakyti. – Kaip tau sekėsi?

– Kartą žygiavau į Pietų ašigalį. Šešiasdešimt vieną dieną žiūrėjome į sniegą, tik vieną kartą matėme paukštį. Kasdien kentėme skausmus, nes reikėjo traukti roges ir maudė visą kūną. Nebuvo iš ko laukti pasigailėjimo. Dabar jaučiausi panašiai. Vis dėlto man patiko.

– Tomai?

Labai labai ilgai tvyro tyla, galiausiai Tomas taria:

– Džiaugiuosi, kad čia atvažiavau. O tu, Izabele?

Mano nuomonę suformavo laikas. Nemanau, kad tapau bent truputėlį ramesnė – tikrai to nepastebėjau. Bet patyriau, kas yra meditacinė kelionė į save. Per šiuos kursus išmokau medituoti. Nesėdžiu valandą ryte ir valandą vakare, kaip siūlo ponas Goenka, tik pusvalandį kas rytą. Gebu sėdėti ir nejudėti. Tai pradžia. Pradmenys, reikalingi visų tradicijų meditacijai.

Emilija turi nuostabų medinį Budą, dabar jis sėdi mūsų virtuvėje. Žiūrint į jį atrodo, kad jo siela išties gyvena šioje medinėje statulėlėje. Statulėlė man suteikia viską, ką turi suteikti medžio elementas. Buda nieko nedaro, tiesiog būna.

Jeigu pavyks toliau jį mėgdžioti ir rytais medituoti, neabejoju, susikursiu strategiją ir išsiugdysiu sveiką protą. Nepastebimai, kaip auga medis, įgysiu krypties pojūtį. Gal net sugebėsiu didžiąją laiko dalį išlikti rami. Nebent mano mylimas žmogus surūkytų cigaretę – tada pamesčiau galvą ir to nė kiek nesigailėčiau. Juk kartais svarbu prarasti pusiausvyrą, tiesa?

O Buda ir toliau sėdi ramut ramutėlis... Išties žaviuosi juo. Jei kitą kartą nuspręsiu dalyvauti meditacijos kursuose, rinksiuosi kitokius, kitokį kelią. Pasaulyje jų apstu. Išmokti sėdėti ramiai ir kvėpuoti – turbūt svarbiausia siekiant praktikuoti manąją gerumo religiją. Kad ir kas nutiktų. Kad ir ką gyvenimas mums dovanotų ar iš mūsų atimtų. Tylomis džiūgauju, kad ramiai sėdėdama galbūt padariau mažytę pažangą.

Ketvirtas elementas – vanduo

Gyvenimo kelionė – raiška – nepaprasta galia ir nepaprastas švelnumas – gyvybę puoselėti vien būnant savimi – nugalėti nieko nedarant – ausys

„Kas gi tu?“

Visai netinkamu kelionės etapu mano gyvenime pasirodo dvasinis mokytojas. Vyliausi pasičiupti Vivą su jo lūpomis ir pasinerti į malonią geismų priklausomybę, bet viskas pakrypo kita linkme. Negi tikrai pasikviečiau Vivą į dvasinį susitikimą? Argi tai ne puikus būdas atbaidyti bet kurį vyrą nuo galimų santykių? Per trečią pasimatymą ketinu pasirodyti kaip trenkta Naujojo amžiaus keistuolė. Na, pasiteisinti galiu nebent tuo, kad neieškojau šios alternatyvios sielos atgaivos – ji tiesiog įkrito į mano pašto dėžutę. Tiesiogine prasme – į Facebook .

Mąsčiau apie kitą elementą – vandenį; apie jėgą ir švelnumą, apie tai, kaip toks lengvumas gali pramušti akmenį. Keistas fontanėlis, nusipirktas po fengšui specialisto konsultacijos, man primena visus tuos dalykus. Jis visą dieną skleidžia tekančio vandens garsą, drėkina orą ir kviečia sielą ne veikti, o tiesiog būti. Istorija pasakoja, kad Jėzus šėlstančiai jūrai tarė: „Nurimk“, ir bangos nutyko.

Abejoju, kad dalykai nutinka tada, kai to labiausiai reikia. Vis dėlto pastebiu, kad įvykiai, regis, dėstosi sinchroniškai, nesvarbu, tikiu tuo ar ne. Iš vieno skaitytojo Facebook gavau žinutę. Visi, kam pažįstami Facebook teikiami džiaugsmai, žino, kad drauge gauni ir siuntėjo nuotrauką. Nuotrauka mano monitoriuje buvo poros centimetrų dydžio. Vienoje pusėje buvo besišypsanti skaitytoja Hana, o kitoje – įspūdingos išvaizdos vyras akimis lyg vandenynai: sklidinomis begalinės meilės, šilumos, skausmo, žaismingumo ir iššūkio, visko vienu metu. Stebeilijausi į šią nuotraukėlę. Jo veidas buvo maždaug sulig mano mažojo piršto nagu.

„Kas, – iškart parašiau, – tas įspūdingas vyras? Jūsų sutuoktinis? Mylimasis? Atrodo nepaprastas.“

Ji iškart atsakė: „Ne, jis ne sutuoktinis, o guru.“

Guru? Ar ji rimtai? Vis dar esama guru?

Niekada nesidomėjau jokiais guru, bet kažkas šio vyro akyse mane patraukė.

„Galėčiau pasiklausyti jo mokymo?“

„Taip, jis įsikūręs Londone. Brikstone.“

„Guru Brikstone? Negali būti.“

Brikstonas garsėja gera muzika ir marihuana.

„Jis moko visame pasaulyje, daugiausia Amerikoje, Airijoje, Vokietijoje, Italijoje ir Indijoje, bet Brikstonas – jo namai. Vis dėlto... – Hana dvejoja, žino, kad aš rašytoja, ir staiga panūsta jį apsaugoti. – Galėčiau paklausti, kodėl norite su juo susitikti?“

Trumpam susimąstau.

„Hana, noriu su juo susitikti, nes jis atrodo tikras. Panašus į vandenyną, o aš dar niekada gyvenime nebuvau sutikusi žmogaus, panašaus į vandenyną. Nesvarbu, ko jis moko, noriu tai sužinoti.“