Изабель Лосада - Kaip aš ieškojau savęs

Gerai, grįžtu į meditaciją – nenoriu švaistyti nė akimirkos. Man išties norisi medituoti. Laikas bėga taip greitai... beliko dešimt valandų.

Vakaras. Sugebu išsėdėti visą valandą nejudėdama, neužmigusi ir nesibodėdama skausmu. Valio! Tyrinėju skausmą ir bandau išsiaiškinti, kur jo centras ir kur pakraščiai, kaip siūlė Frančeska. Tada jis, regis, išties susilpnėja, o kartais visai išnyksta. Tikrai paslaptinga. Šiandien buvau labai susikaupusi. Baigiantis valandai dešinė koja visai užtirpo, ir aš pamaniau: „Užtirpo? Ak, šis pojūtis yra karščio ir sunkumo mišinys – kaip įdomu.“ Man nė į galvą neatėjo pajudėti.

Vakar vakare per paskaitą ponas Goenka papasakojo dvi istorijas: vieną buvau girdėjusi, kitos – ne. Verta jas atpasakoti, o jums įsiminti. Pasižymėkite flomasteriu puslapio kraštą, kad vėliau galėtumėte jas rasti.

Na, tai pasiruošę? Pirmoje istorijoje grupė vyrų ateina pas Budą. Vienas jį apkaltina šarlatanizmu, kitas pareiškia, kad jis dievas, trečias grasina, o ketvirtas pataikauja ir meilikauja. Buda jiems visiems nusišypso (žinoma, ramiai) ir padėkoja, bet pasako nepriimsiąs dovanų, jos liksiančios tiems, kurie jas atnešė. Kai kas nors jus nepelnytai įžeidinės arba pataikaus ir girs prieš jūsų valią, prisiminkite istoriją apie nepriimtas dovanas. Dovanos iš tiesų priklauso dovanotojams, nes dešimt žmonių mus matys skirtingai. Vieni manys, kad esame šventieji, kitiems atrodysime nusidėjėliai. Kai kurie mano, kad esu gabi rašytoja, o buvęs vyras įsitikinęs, kad aš pamišėlė; daugelis mane laiko išmintinga, bet dukrai mano veiksmai dažnai atrodo labai kvaili. Tai kurgi tiesa? Tiesa, be abejo, yra ramybė, taigi kartokite paskui mane: „Gal galėtumėte išeidami pasiimti savo dovanas?“

Antra istorija – apie pamišusį dailininką. Vyras tapo labai gražios moters paveikslą. Pavaizduoja ją dailiai apsivilkusią, suteikia jai mielą veido išraišką, mėgina įkūnyti trokštamas būdo savybes. Paskui atsisėda ir pravirksta, kad negali turėti tokios moters. Jo neįmanoma paguosti ir išaiškinti, jog tai tik paveikslas. Cha cha cha. Juk mes taip nesielgiame, tiesa?

Paskui jis nutapo antrą, bjaurios moters paveikslą. Pabrėžia kiekvieną nekenčiamą bruožą, pavaizduoja ją piktą, užgaidžią, kvailą. Galiausiai nebežino, ką daryti, nes nenori laikyti paveikslo namie, bet negali greitai atsikratyti. Cha cha cha. Juk ir tai mums visai nebūdinga, ar ne?

Šeštas įkvėpimas

(dešimta diena)

Pagaliau paskutinė diena. Nekantrauju atgauti telefoną. Palengvės, kai pasišnekėsiu su dukra, perskaitysiu žinutes ir išsiaiškinsiu, kas nutiko pasaulyje per dešimt dienų. Galbūt kas nors numirė. Čia mums primenama, kad visi daiktai, visi žmonės išnyks. Turbūt kai ko išmokau – bent jau suvokiu prisirišimą prie vilties, kad niekas neišnyko ir niekas nemirė.

Vis dėlto galiausiai atšaukus tylą nė nežiūriu į telefoną. Išeinu į lauką su viena dalyve, aukšta, gražia juodaode, vardu Helena. Paklausiu jos: „Ką apie visa tai manote?“

Ji nusijuokia:

– Gal norėtumėte pasivaikščioti?

– Taip.

Noriu išklausyti Heleną, DEVYNIS kartus dalyvavusią šiuose kursuose. Pasaulis margas.

– Tiesą sakant, su daug kuo nesutinku, daug kur prieštarauju kursų filosofijai – galima sakyti, prieštarauju viskam. – Ji nusišypso. – Pirmą kartą taip pasipiktinau, kad neketinau čia daugiau nė kojos kelti. Bet kursai man padėjo. Ir tebepadeda. Taigi vis užsirašau iš naujo.

Staiga išsigąstu, kad grįžus į Londoną paaiškės, jog kursai davė naudos, ir aš vėl užsimanysiu čia atvažiuoti.

– Man nepatinka, kad čia trūksta džiaugsmo, – aimanuoju. – Kodėl gi mokytis laimės turi būti taip nemalonu? Dešimt dienų negalima šypsotis!

– Jei šiandien apsidairysite, pamatysite, kad visi šypsosi. Ir visi laimingi.

– Taip. Todėl, kad kursai baigėsi.

Helena kikena iš mano pasipiktinimo.

– Nors ir kokių tikslų turėdami žmonės čia atvyko, grįžę namo jausis laimingesni. Bet kas geriau už šį „skausmą“, laimės ir juoko stoką.

– Izabele, tai rimtas vidinis darbas, ir jis trunka tik dešimt dienų.

Mums vaikštinėjant po teritoriją, apsiraminu išgirdusi, su kiek daug dalykų nesutinka „senoji“ mokinė.

– Netikiu, jog tai „teisingas“ budizmo aiškinimas, – sako ji.

Man labai palengvėja, kad ji mąsto laisvai.

Praeiname merginą, kuri visą savaitę atrodė įniršusi. Dabar ji plačiai šypsosi.

– Visą savaitę atrodėte labai pikta, – išdrįstu nuoširdžiai pasakyti.

– Tokia ir buvau. Man reikėjo su kai kuo susidoroti. Manau, pavyko.

Grįžusios į valgyklą matome, kad čia tiekiama čai arbata ir naminis pyragas, visi plepa, lyg mėgindami atsigriebti už prarastą laiką. Salė pilna juoko – nuostabaus žmonių juoko. Tikras stebuklas – čia tvyro geranoriškumo ir draugiškumo atmosfera. Kai įsikiša Goenka, tikriausiai tas pat nutinka ir masiniams žudikams bei jų prižiūrėtojams.

Viena mergina taria:

– Girdėjote, vėliau vyks diskusija? „Bradas ir Angelina – ar ilgam kartu?“

Paruošta pievelė, kur gali bendrauti vyrai ir moterys, bet niekas ten neskuba. Darome tai, ko mums patarė nedaryti: lyginame patirtį. Paaiškėja, kad daug kas patyrė tai, prie ko aš nė nepriartėjau: į paviršių iškilo ir pasišalino samskaros, atgijo užmiršti prisiminimai.

Viena mergina prisipažįsta:

– Medituojant mane apėmė siaubas. Išvydau viršun kylančius vorus ir gyvates, jie lindo lauk pro burną, nosį, ausis, o aš tik sėdėjau ir galvojau, kad turiu būti rami.

– Man net palengvėjo, – taria kita. – Mačiau keistą vaizdinį: iš ausų, nosies ir burnos ropojo skruzdėlės, paskui jos išnyko. Maniau, tai sapnas.

Trečia mergina prisipažįsta jautusi, kaip „kyla ir lauk veržiasi pūliai“. Ketvirta paantrina:

– Aš irgi pūliavau.

Apstulbusi klausausi jų.

Viena itin liesa ponia pasakoja savo istoriją:

– Baigiantis vienai meditacijai jau ketinau stotis, bet apėmė keisčiausias jausmas, tarsi kažkur iš gelmių būtų iškilusi plyta ir įstrigusi po diafragma. Viskas atrodė taip tikra, kad išsigandau, jog uždusiu. Taigi sėdėjau ir iš visų jėgų stengiausi likti rami. Kvėpavau labai negiliai, stebėjau kvėpavimą, kaip liepta, bet plyta nė nekrustelėjo. Sėdėjau ir stebėjau ją. Girdėjau, kad beveik visi pakilo ir išėjo pailsėti, bet aš nedrįsau sujudėti; tik meditavau pasitelkusi visą turimą ramybę. Žmonės grįžo ir įsitaisė kitai meditacijai. Liepiau sau nebijoti ir nesijaudinti. Kvėpavau paviršutiniškai, nes jaučiau, kad dėl plytos giliai neįkvėpsiu. Praėjo dar viena valanda, ir galiausiai pajutau, kaip kietulys pakilo ir išėjo iš manęs.

Visas stalas nutykęs klausosi.

– Kaip manote, ką tai reiškia? – galop paklausiu.

– Manau, tai susiję su mano santuoka. Daugiau nei dvidešimt metų gyvenau nevykusioje santuokoje. Daug blogybių sukaupiau savyje. Kasdien vis nurydavau karčią piliulę. Turbūt man pavyko dalies šio blogio atsikratyti.

Taigi visos šios moterys ne šiaip „buvo“ – jos „veikė“, išlaisvino samskaras.

Pasiskundžiu, kad manęs pasąmonė neapdovanojo nei skruzdėlėmis, nei gyvatėmis, nei pūliais, nei kitais baisiais dalykais. Patyriau tik skausmą.

– Dar mačiau baltą šviesą. Manau, dėl to, kad smegenys negavo kofeino. Ak, dar porą kartų išmušė karštis, bet tai liovėsi, kai pietaudama nebesipildavau daržovių padažo.

Merginoms mano pastabos atrodo tikėtinos. Dar priduriu:

– Stebiuosi, kaip visi laikėsi taisyklių.

– Aš nesilaikiau, – kažkuri pasipiktina. – Vakar įlipau į medį.