Изабель Лосада - Kaip aš ieškojau savęs

– Neskubėkit, – taria jis, nors moteris nė nesirengia prabilti. Jis įvairiai perfrazuoja tą patį klausimą. – Ką matė sugrįžtanti sąmonė? Ar apie tai galvojote?

Ji nusijuokia.

– Penkerius metus nesiliauju apie tai galvojusi.

– Na, tai ką pastebėjo sugrįžtanti sąmonė?

– Sakyčiau, pačią sąmonę, bet...

– Sąmonė yra protas. Protas nėra daiktas, daiktas yra smegenys – tas žiedinis kopūstas galvoje. Sakydama „grįžo sąmonė“, turite omeny „grįžo mąstymas“, tiesa?

– Taip.

– Ir kas tai pastebėjo?

– Nenumanau.

– Sakote, ego, laikas, aplinka, santykiai išnyko, bet kažkas liko, nes pajutote ramybę. Jei surasite mygtuką, kurį bandau jums parodyti, viskas taps aišku. Tereikia susivokti.

– Verčiau kontempliuosiu.

– Kas yra suvokiantysis? Kontempliuokite tai, ir „o tada“ taps nebesvarbus. „O tada“ tėra mintis.

– Aš vis dar čia. – Moteris apžvelgia salę, visų veidai nukreipti į ją.

– Kas „aš“?

– Aš. Mano mintys. Jos įprastos.

– Taip, mes išmokome vertinti save pagal tai, kas vyksta sąmonėje.

– Ko gero.

– Tai tiesa. Mes įsitikinę, kad kuo labiau susikaupsime, tuo aiškiau suprasime, kas esame. Bet šis įsitikinimas teisingas tik tada, kai juo tiki.

– Taip. Suprantu. Ačiū.

Pagaliau ji patenkinta atsistoja, nusilenkia ir atsisėda į savo vietą.

Taigi Mudži, regis, nori pasakyti, kad ta „vieta“, kurioje lankėsi moteris, kurioje tarsi pranoko savo tapatybę, visada egzistuoja ir į ją bet kada galima patekti. Ji yra mūsų prigimtis. Jėga, ar ne?

Fiona rašosi pastabas. Man nespėjus pamąstyti apie tai, ką jis sakė, pakyla antras klausytojas, liesas barzdotas vyras plika galva; atrodo susirūpinęs.

– Patiriu prieštaravimą tarp abejonių ir paprasto klusnumo, – taria jis.

Šiurkštus Mikės Pūkuotuko vertimas skambėtų taip: „Kartais aš sėdžiu ir mąstau, o kartais tiesiog sėdžiu.“

Mudži klausia:

– Kas suvokia abi būsenas?

Plikagalvis įkvepia atsakyti.

– Atsargiai, – perspėja Mudži. – Sąmonė yra išdykusi. Nesikliaukite ja atsakydamas, antraip susikursite trečią būseną.

Mes juokiamės iš vyriškio pastangų nemąstyti.

Mudži šypteli.

– Jei paklausiu: „Kas esu „aš“?“, ką nušvies šis klausimas?

Pasineriame į save, kad tiesiogiai suvoktume klausimą. Galite prisidėti ir jūs.

– Tai labai subtilu, – taria vyras.

– Kas mato tą subtilumą? Ar jūs esate tam tikros rasės ar giminės?

Suprantate, apie ką kalbama? Tai NEPAPRASTAI svarbu. Apie jūsų santykį su pačia savastimi, kai liaujatės mąstę. Apie tai, kas esate be kūno, emocijų ir netgi minčių. Ar tas stebėtojas – ta jūsų dalis yra tam tikros rasės arba giminės?

Plikagalvis atsako:

– Ne.

– Kas jūs galite būti?

Jis užsimerkia, mėgina atsakyti. Bet Mudži jį nutraukia:

– Aš nespaudžiu atsakyti, nes atsakymas yra samprata. Aš tik žiūriu, kas nutiks jums.

Vyras atsimerkia, atrodo ramesnis.

Mudži kamantinėja toliau:

– Ta vieta – nueikite ten. Kokia ji? Ar ji kinta?

Vyras prabyla:

– Manau, ten yra...

Mudži jį nutraukia:

– Manote? – Žavus jo akcentas suteikia pokalbiui di­dingumo.

– Ne. Aš nenoriu nieko manyti. Tenoriu ten būti.

– Bijote ją prarasti, bet negalite iš ten pabėgti.

– Taip. Tik sąmonė kelia rūpesčių.

– Pasaulis daugiausia kenčia nuo proto.

Liesasis vyras grįžta į savo vietą, o aš susimąstau apie būties prasmę. Neseniai aplankiau seną draugę, kuriai labai jaunai diagnozavo išsėtinę sklerozę. Kūnas pasiduoda prieš jos valią, ir ji jaučiasi vis mažiau reikalinga. Ji man pasakė: „Aš niekuo nebegaliu padėti šeimai.“ Prisimenu, tąkart pagalvojau, kad, mano manymu, jos vaidmuo yra tiesiog „būti“ su šeima, ilsėtis ir leisti jiems džiaugtis jos buvimu. Vis dėlto nutylėjau. Bijojau, kad jai pasirodys, jog negirdžiu nevilties jos balse, be to, nežinojau, kaip jausčiausi pati negalėdama vaikščioti.

Mūsų visuomenė, regis, apsėsta noro „daryti“. Tačiau visi pažįstame žmonių, su kuriais užtenka „pabūti“. Kai galvoju apie Vivo lūpų prisilietimą, tenoriu būti su juo. Arba „būti“ su juo. Bet Vivui nelengva tiesiog „būti“ su savimi. Jis – veiklos žmogus. Kasdien milijonai svarbių susitikimų... nuolat užsiėmęs. Nuolat visiems padeda, visiems atranda laiko. Ir čia jo nėra. Kažkur išlėkęs, nuoširdžiai dirba svarbius darbus, siekia teisingumo ir taikos. Tokie dalykai, kuriuos daugelis žmonių pavadintų „knaisiojimusi po save“, ne jam. Vis dėlto čia susirinkę ramūs žmonės. Kaip galima atkurti taiką ir teisingumą pasaulyje, jei neskiri laiko pažinti save? Juk mes taip nesielgiame, ar ne? Cha cha cha.

Kitas liesas barzdotas vyras kalba apie tapatinimąsi su savimi, bet aš, paskendusi mintyse, nebesiklausau. Mano dėmesį traukia pati Mudži asmenybė. Kai pirmą kartą buvau pas jį namuose, pamaniau, kad jis galėtų kalbėti arabiškai, man būtų tas pat. Vis vien norėčiau čia sėdėti. Keista.

– Esama tokio gilaus žinojimo, kad jo neišmokysi, gali tik pats suvokti, – kalba Mudži.

Išsitraukiu užrašų knygelę. Neįmanoma išmokyti, gali tik pats suvokti? Hmm. Juk aš, plaukdama upe popieriniu sieliumi, mėginu jums tai perteikti. Kaip žodžiais nusakyti pakitusią būseną? Izabele, negi negalėtum rasti lengvesnės užduoties?

Priešais Mudži sėdinti moteris taria:

– Man sunku ko nors atsisakyti.

– Tai neatsisakykite.

Ji šypsosi.

– Jei norite būti sąmoningi, nereikia nieko atsisakyti. Jūs esate visiškai sąmoningi – neturite kitos išeities.

– Kai mėginu tai perprasti, mane suima siaubas.

Suvokiant visumą ją suima siaubas? Tu linki žmonėms ramybės, o jie panikuoja? „Ak, ko gero, teks atsisakyti nerimo.“ Argi mes ne bepročiai? O Mudži taria:

– Jūs stebite siaubo apimtą sąmonę. Perkelkite dėmesį į stebėtoją.

– Pala, – taria ji, – man reikia susikaupti.

– Aš esu, – sako jis, – bet nesuvokiu, kad esu. Tai akloji dėmė.

Moteris ima šypsotis.

– Klausykitės, mielieji, pats Dievas sako: jūs esate namai.

Ji trumpai pamąsto.

– Jūsų, kaip kontempliatyvaus žmogaus, kelionė veda į tuštumą.

– Taip.

– Tik klausykitės ir kliaukitės, nemąstykite: „Kur man tai galėtų praversti?“ Kreipkite dėmesį į liudytoją ir būkite su juo viena.

– Taip.

Ji atsisėda mažumėlę apdujusi. Išties juokinga, visi šie žmonės čia suėjo išmokti būti tuo, kas jie yra. Tuo, kas mes esame.

– Pasėdėkime penkias minutes tylėdami, – taria Mudži.

Sėdime ir mėginame penkias minutes nemąstyti. Tvyro ramybė. Didesnė nei stengiantis suvokti kūną. Išbandykite tai.

Mintys? Ir kam jų reikia?

Antra banga

Po penkių minučių mergina paima mikrofoną ir paskelbia, kad pertrauka truks valandą. Per pertrauką guru neatsakinės į klausimus, o mes salėje turėsime laikytis tylos, „nors galima pakuždomis aptarti praktinius klausimus“. Mums pasiūloma sumuštinių, naminio pyrago ir riešutinių „energijos rutuliukų“, kuriuos vienas savanoris veikiausiai kepė anksti rytą. Kai kurie žmonės pasižymi tokiomis antgamtinėmis galiomis. Mudvi su Fiona pasičiumpame maisto, vandens ir išeiname į saulėkaitą pasėdėti ant žolės. Fiona, ne taip, kaip aš, nepraleido pusės gyvenimo keistuose susibūrimuose, taigi man įdomu išgirsti jos įspūdžius.

– Na? – nedrąsiai paraginu.

– Keista. Man jis patinka. Jo elgesyje man kai kas net labai patinka; jis tiesiog nežemiškas. O žmonės aplink jį nepatinka. Elgiasi su juo lyg su dievu. Ir dekoracijos nepatinka.