Изабель Лосада - Kaip aš ieškojau savęs

– Aš, – atsako kažkas pirmoje eilėje.

– Yra žiūrėjimas ir yra gilus žiūrėjimas.

– Kodėl mes esame gyvenami? – paklausia priešais Mudži sėdintis vyras.

– Na, ne tik tam, kad sumokėtume nuomą. Kas mes esame? Tai vienintelis klausimas. Kas aš? – Jis vėl pažvelgia į mus. – Argi neverta išsiaiškinti, kas tas „aš?“

– Argi „aš“ negyvena prisiminimuose? – pasidomi „aš“ variantas pirmoje eilėje.

– Stebintysis atsiranda anksčiau už prisiminimus. O kas gi žiūri į prisiminimus?

– Tai gal aš esu tai, ko išmokau?

– Kažkas žino, kad jūs mokotės.

– Taip, suprantu. – Vyras pagaliau nusišypso.

– Tai jūsų darbas. Mūsų galimybė. Tačiau tai vidinė veikla. Niekas už jus to negali atlikti. Tik teisingai kelkite klausimus.

– Ačiū. – Vyras nusilenkia ir atlaisvina karštąją kėdę.

Pasimuistau sėdėdama ant grindų sukryžiuotomis kojomis. Smagu, po vipasanos kursų man visai nesunku taip sėdėti. Mano sąmonė, kurią Mudži ragina būti dėmesingą, jaučiasi dėkinga, kad gali galvoti ne tik apie viršutinės lūpos pojūčius. Klausytojai gurkšnoja vandenį ir šypsosi vieni kitiems. Regis, sėdėdami čia ir klausydamiesi Mudži, visi imame suvokti, kad mūsų mintys, ši salė ir pati mūsų savastis tėra iliuzija. Pajuntame, kad budizmas skelbia tiesą: tikrovė – tai sąmonės projekcija, o mes visi esame visatos dalis, pavienės bangos, priklausančios tam pačiam didžiuliam vandenynui. Jūs ir aš. Vienis.

Mudži kalba ne vienam klausytojui, sėdinčiam ant karštosios kėdės priešais jį, o mums visiems. Taip pat ir jums – padėkokime Microsoft ir Watkins Publishing .

– Tai nėra sunku. Kai kurie pajusite patys. Galbūt dingtelės: „Kurgi aš esu?“, ir sąmonė supanikuos. Būkite tikri – tai ne jūs. Jūs esate panikuojančios sąmonės stebėtojas. Nereikia nieko taisyti, gydyti, keisti ar tobulinti.

Ar aiški mintis? Ar jo žodžiai pasiekia jus per šiuos puslapius?

Mudži atsisėda ir nusišypso mums.

– Aš tik atitraukiau užuolaidą. Daugiau nieko. Jūs esate čia. Niekas negali dovanoti jūsų būties. Mes reaguojame tik į sąmonės triukšmą. O susirūpinimą gali kelti vien tai, kas jums svarbu.

Viena klausytoja pasiteirauja:

– Norite pasakyti, kad tai viskas? Suprantate, kaip ilgai užtrukau, kol pasiekiau šį lygį – o jūs sakote: „Tai niekis“?

Nieko nuostabaus, kad žmogus neperpranta tokio kraštutinio paprastumo.

– Aš teprašau tyrinėti: tai mintys ar ne? Kas yra jų liudytojas? Nukreipkite dėmesį į liudytoją ir žiūrėkite, ką rasite, ką patirsite. Dabar pat.

Jei skaitėte daugelio pamėgtą Ekharto Toulo (Eckhart Tolle) knygą The Power of Now („Dabarties galia“), atpažinsite tobulą būtį dabartyje. Vis dėlto Mudži eina toliau. Jis kalba apie lengvą būtį net už sąmonės ribų.

– Tik leiskite sau matyti. Nepradėkite svarstyti: „Kaip tai pritaikysiu? Kokia man iš to nauda?“ Leiskite sau pažinti, ir tas pažinimas savaime palaimins visas jūsų dalis.

Girdėjote? Pažinimas palaimins visas jūsų dalis. Juk pirkdami knygą to nesitikėjote, ar ne?

– Mes šią egzistenciją pražiopsome, nes esame pasinėrę į veiklą. Tarsi reikėtų plukdyti upę. Leiskite sau pamatyti, kad svarbiausi dalykai vyksta jūsų viduje, be jokių pastangų. Pokyčiai savaime įvyks ten, kur turi įvykti, iš to kils didžiulis dėkingumas ir supratimas, kokia nuostabi yra žmogiškoji egzistencija ir žmogiškasis pavidalas.

Taip, jaučiuosi dėkinga ir žaviuosi žmogiškojo pavidalo grožiu. Bet... budriai stebiu save. Neturėčiau būti dėkinga už šį konkretų žmogiškąjį pavidalą; kalbėdamas apie egzistencijos grožį, Mudži turi omeny ne save. Regis, mane kaip visada blaško gražūs vyrai. Kažin kodėl jis mane taip jaudina (be išmintingo mokymo), o Fiona liko visiškai abejinga? Gal aš tik susižavėjusi juo? Negi aš tokia nuspėjama?

Trečia banga

Ką gi, turėsiu būti negailestinga. Taip, Mudži nepaprastas, jame aiškiai juntu tai, ką vadinu dieviškumu – nė vienas kitas žmogus šito taip stipriai neskleidžia. Bet kas gi yra dieviškumas? Ką skeptikai, tvirtinantys, kad tokio dalyko nėra, pasakytų apie intuityvų mano jausmą, kad esu šalia tikro mokytojo?

Užeikite, daktare Froidai.

– Ak, ponia Losada, – Froidas apsiglamžiusiu kostiumu atsisėda ir pasitaiso akinius, – nieko nuostabaus, kad šis vyras jus traukia, nes gilesniame lygmenyje išreiškia fantaziją apie nesamą tėvą, kurį norėtumėte turėti. Tai perkėlimas.

– Ir kas?

– Perkėlėte į jį visus tuos jausmus, kuriuos, jūsų manymu, turėtų puoselėti tobulas tėvas.

– O Dieve...

– Sakau tiesą.

Froidas BAISIAI pasipūtęs. Mane apniko bjaurus jausmas, kad kaip tik šitaip jis ir pasakytų.

– Ar jis tikrai netraukia jūsų seksualiai?

Žinojau, kad Froidas to paklaus. Dirsteliu į Mudži. Matau jo žavią šypseną, ausyse skamba žemas, aksominis balsas.

– Na, atvirai kalbant, nesu tikra, kad jis mane traukia vien dvasiškai.

– Taip ir maniau. – Froidas supratingai šypsosi.

– Bet... juk tas pagarbos jausmas turi būti kaip nors susijęs su Mudži? Jo gražus veidas. Jis sklidinas meilės, džiaugsmo ir atjautos.

– Bet jūs šio vyro nepažįstate, tiesa?

– Beveik ne.

– Ieškodami mylimojo išsirenkame tą, kuris primena priešingos lyties tėvą.

– Bet aš neturėjau priešingos lyties tėvo.

– Kaip tik tai ir noriu pasakyti. Nežinote, koks buvo jūsų tėvas, todėl susikuriate idealizuotą jo variantą.

Ak, atsiknisk, Froidai.

Mano susierzinimas jo nejaudina.

– Taigi abejojate, ar tai ne perkėlimas?

– Aš įsitikinusi, kad tos gerosios savybės yra jame, o ne manyje.

– Izabele, taip ir vyksta perkėlimas.

– Norite pasakyti, kad tai, ką jaučiu kaip dievybę, iš esmės tėra lytinis geismas?

– Taip, manau, tai labiausiai tikėtina.

Na, Froidas veikiausiai taip ir pasakytų.

Dėl Dievo meilės, susiraskime dvasingesnį psichoterapeutą. Pasikviečiu Karlą Gustavą Jungą.

– Daktare Jungai, gal padėtumėte išanalizuoti, kodėl mane taip traukia šis mokytojas? Pastebėjau, kad daugelis susirinkusiųjų panašiai jaučiasi, bet draugės, kurią šiandien buvau atsivedusi, jis nėmaž nesujaudino. Gal tai vis dėlto susiję su manimi?

Jungas irgi atrodo truputį susitaršęs, šiandien nesi­šu­kavęs.

– Na, daugelyje kultūrų gerbiamas išminčiaus, užstojančio mus prieš Dievą, archetipas. Štai tas žmogus priešais jus – mistikas. Jis kalba apie kolektyvinę pasąmonę, kurios visi ieškome.

Regis, suprantu.

– Ir apie animą.

Dabar jau sutrinku.

– Atleiskite, nepagaunu minties.

– Moterišką sielos dalį, su kuria siekia susijungti vyriškasis pradas animus. Jūsų moteriškumas nori susivienyti su vyriškumo archetipu. Jei tai būtų sapnas, jo elementai reikštų sapnuotojo sielos dalis, taigi Mudži simbolizuoja vieną Izabelės aspektą. Kas tai galėtų būti?

– Galbūt mano išmintis.

– O ką sapne simbolizuotų Izabelė?

– Ieškančiąją.

– Abu šie aspektai yra jumyse ir siekia susivienyti. Todėl ir jaučiate trauką.

Nejaugi? Psichoterapeutai manęs neįtikino. Mudži, sėdintis vos už kelių žingsnių, neatrodo labai panašus į suaktyvėjusio perkėlimo pramaną, taip pat žinau, kad ramybės, kurią jaučiu būdama šalia jo, nesapnuoju, nesvarbu, ką slapčia būtų susitarę mano vidinė išmintis ir vidinė ieškotoja. Koks skirtumas, ar aš juo žaviuosi, ar jis išreiškia archetipą? Man labiau patinka Mudži įvykių aiškinimas, kad ir Froidas, ir Jungas gina savo įsitikinimų sistemą. Atleidžiu šias dvi originalias Vakarų kultūros asmenybes, mosteliu astraline ranka ir išsiunčiu jas lygintis kelnių. Vienintelė tikrovė – tai dabartinė akimirka. Laiminga sėdžiu dabartyje, tikiuosi ko nors išmokti ir galbūt jums šį tą paaiškinti.