Изабель Лосада - Kaip aš ieškojau savęs

Tiek daug žodžių, nors jis tvirtina, kad žodžiai nesvarbūs.

Baigęs ryto susitikimą jis švelniai pažvelgia į mus.

– Jeigu jaučiate, kad jums sunku suprasti mano žodžius, nesijaudinkite. Klausykitės ir tikėkite, to gana. Ne viską reikia išsiaiškinti – vidinėse savo erdvėse palikite nešienautų pievų. Dažnai čia ateina angliškai nekalbantys žmonės, ir vis dėlto jiems pavyksta daug ką perprasti.

Staiga mes išsviedžiami iš amžinybės ir sugrąžinami į dabartį. Į pietų pertrauką. Nusiiriu į salės galą pasiimti sumuštinių, ir mudu su Krisu išeiname į saulę.

– Na, kaip tau tas vaikinas? – pasidomiu, sėdint ant žolėto kranto prie parapijos namų ir gurkšnojant arbatą.

– Tie, kurie uždavė klausimus, atrodė susikrimtę.

– Gal žmonės ima kelti klausimus tik tada, kai gyvenimas klostosi ne taip, kaip norėtųsi? Sekmadienio rytą atsikelti ir ateiti čia reikia jėgų.

– Neatrodo, kad jis duotų praktinių patarimų. Be to, iš kur žmogui, gavusiam patarimą, žinoti, kad jis teisingas?

– Ką turi omeny?

– Na, mano mergina mano, kad keistasis televizijos laidų vedėjas kinas Gokas Vanas iš Kaip gerai atrodyti nuogam yra nuostabus, bet, norėdamas padaryti tikrą poveikį, jis, be abejo, turėtų pažvelgti į žmogaus vidų, ne tik liepti apsivilkti standų korsetą.

– Krisai, visiškai sutinku su tavim.

– Taigi, mano manymu, Gokas duoda prastus patarimus, bet kai kurioms moterims jis atrodo šaunus. Šiandien moterys ir vyrai žiūri į Mudži, dedasi į širdį kiekvieną jo žodį, bet iš kur jie žino, kad tai tiesa?

– Ar Goką Vaną lygini su Mudži?

– Ne, tiesiog nesu tikras, kad naudinga klausytis kitų patarimų, ir tikrai žinau, kad negalima tapti nuo jų priklausomam.

– Kaip tik tai man ir sakė bičiulis vienuolis iš Airijos. Bet juk Mudži tesiūlo žmonėms patyrinėti savo smegenis, tiesa? Jis nedalija patarimų. Tik užduoda klausimus.

– Taip. Todėl įsigijau Mudži knygą, bet neturiu nė menkiausio noro pirkti kažkieno už Goką Vaną parašytos knygos.

– Tai nedalyvausi antrame susitikime?

– Ne, keliausiu, vakare pasimatysiu su mergina. Bet Mudži knygą perskaitysiu. Ketini jo ko nors paklausti?

– Į bet kokį klausimą, prasidedantį „norėčiau paklausti“, jis atsakytų: „Kas tas „aš“?

– Tai turi klausimą ar ne?

Neatsakau. Galbūt pats Mudži norės manęs ko nors paklausti.

Grįžtu į salę tebesvarstydama, ar kalbėsiu, ar tik klausysiuosi. Mudži klausia žiūrovų:

– Ar kas nors jums kliudo būti tuo, kas dabar esate?

Atsiliepia vyras.

– Tik keistas susirūpinimas, kas gali nutikti rytoj.

Mudži pasišaipo iš jo:

– Mąstote apie tai, kas gali įvykti rytoj? Ar kas nors visatoje galėtų pašalinti jūsų būtį? Ne tik šią akimirką, bet kuriuo metu?

– Ne, – atsako vyras.

– Mes siekiame suprasti, nesikišant protui.

Nuostabu. Sumanymas ką nors daryti nesikišant protui man tinka.

Dar daugiau klausimų mums visiems: „Kada jaučiate vienybę su savimi: kai veikiate ar kai esate nurimę?“, „Galite pažvelgti į save? O gal žvelgiate iš savęs?“

Supratote, ko jis klausia? Mėginote atsakyti? Išgirdęs tokius klausimus protas pasijunta bejėgis ir turi išsijungti.

Atsistoja moteris, regis, ji tuoj pratrūks.

– Knygoje I Am That („Aš esu tai“) perskaičiau, kad suvokimas prilygsta sprogimui.

– Taip, bet jis ne visai toks, kaip jūs manote. Tai nėra garsus „bum!“, veikiau toks, kokį patiriate nuėjęs pas gydytoją ir sužinojęs, kad jums auglys. Tik keli žodžiai, bet ar juos kada nors užmiršite?

– Ne.

– Ne. O kai suvoksite, kad nesate tokia, kokia save laikėte, kas atsitiks tada? Jums visą gyvenimą kalė, kad esate tik šis kūnas, bet kai suvoksite tiesą – aš nesu kūnas – poveikis bus gilus. Galbūt tai, kas bus uždegta čia, sprogs vėliau, važiuojant autobusu ar sėdint tualete.

Kaip subtiliai kalba Mudži, tiesa?

– Tą akimirką suprasite, kad visa tai – ne jūs.

– Ar gali būti kelios sprogimo bangos?

– O taip, ir man šis variantas labiausiai patinka, nes daug kas laukia garsaus pokštelėjimo, bet kyla tik bangelės. Jūsų protas – lyg ledukas šilto vandens stiklinėje, jis tirpsta palengva.

Man kyla noras atsistoti ir sėsti į elektros kėdę. Užleidžiu porą klausytojų, tada susijaudinusi atsistoju. Sukaupiu drąsą – jos prireiks, nes nenoriu pasirodyti kvaiša. Arba noriu nepasirodyti kvaiša. Viliuosi, kad atsiskleis per daugelį metų sukaupta išmintis. Ką pasakysiu? Tas asmuo, su kuriuo esu susitapatinusi, ta „Izabelė“ išties neturi klausimo.

– Namaste , Mudži, – nusilenkiu.

– Namaste.

Atsisėdu ant kėdės priešais jį ir pakeliu mikrofoną.

– Izabelė neturi klausimo.

– Ak?

– Izabelė – toks mano vardas – neturi klausimo.

Jis šypsodamasis pakartoja:

– Neturi klausimo.

– ...bet galvoja, gal jūs norite jos ko nors paklausti.

– Kas yra Izabelė? – paklausia Mudži.

Klausytojai juokiasi. Štai kaip man pavyko išsisukti nuo klausimo „Kas yra „aš“?

Įkvepiu atsakyti, tada suprantu atsidūrusi aklagatvyje ir, trumpam sutrikusi, droviai nusijuokiu.

– Juk man nebūtina atsakyti, tiesa?

– Kas taip sako? Klausimas užduotas, argi ne?

– Sakyčiau, Izabelė yra – kokius jūs ten žodžius vartojote? – mėsos gabalas, su kuriuo aš tapatinuosi. – Meiliai patapšnoju save.

– O „aš“ yra?..

– „Aš“ yra tas, kuris stebi.

– Gerai. Tai dabar tik stebėkite.

– Tik stebėti? Turite omeny, visiškai išeiti iš tos, su kuria tapatinuosi? – paklausia Izabelės tapatybė.

– Tik stebėkite. Jums nereikia iš niekur „išeiti“. Jūs nesate „viduje“.

– Ne, – pritaria Izabelės tapatybė.

– Atrodo, kad galima išeiti, bet stebint paaiškėja, jog iš tiesų nieko nevyksta. Aš tiesiog esu čia.

– Taip.

– Gebėjimas stebėti visada yra. Aš jo nesuaktyvinu. Jis veikia pats.

Tylėdama mėginu į viską žvelgti stebėtojo akimis. Viliuosi, jūs irgi tai darote.

Mudži taria:

– Regis, aš turiu galią perkelti dėmesį, nukreipti jį kitur, ir tai, ką paliečia dėmesys, tampa mano patyrimu. Bet jei nesusitapatinsiu su tuo patyrimu, jis nepaliks pėdsakų, įrašo.

Supratote?

– Ar galite matyti neatsirinkusi? Nesutelkusi dėmesio?

Kodėl jis manęs to klausia? Kaip jam ateina tokios mintys? Gal todėl, kad mano dėmesys sutelktas į jį? Tai tiesa – aš tikrai kreipiu į jį daugiau dėmesio nei į važiuojant metro sutiktus žmones.

– Nesuprantu.

– Kai kurie santykiai ima ir užsimezga. Savaime. Atsiranda, ir viskas. Kitiems užmegzti reikia pastangų. Jie atsiranda iš ketinimų, troškimų. Tokiu atveju juos sunku palaikyti, nes jie nėra tikra dovana.

Nenumanau, kodėl jis tai kalba man.

– Sąmonė irgi gali būti panaši. Kurį laiką ji bus agresyvoka, reikli.

Dievulėliau – negi aš jam atrodau reikli? Juk tik sėdžiu ant kėdės ir laukiu, ko jis paklaus. O gal mano sąmonė agresyviai reikalauja būties patyrimo?

– To reikia išmokti – leisti įvykiams klostytis savaime. Tai galimybė. Tiesiog žiūrėti, kas vyksta. Gyvenimas – savaiminis judėjimas. Juk ir kvėpuojame savaime.

– Taigi gyvenimas klostysis savaime?

Iš patirties žinau, kad jei nepasistengiu, nieko neišeina. Žiūriu į Mudži. Jis užduoda dar vieną klausimą:

– Jei turėtumėte galią šiandien susikurti kaip tik tokį gyvenimą, kokio norite, ar jis skirtųsi nuo to, kuris vyksta savaime?