Изабель Лосада - Kaip aš ieškojau savęs

Taigi grįžtame į Brikstoną.

– O kaip neviltis ir skausmas? – mergina klausia Mudži.

Galbūt ir jai stigo tėvo? O gal man, kaip siūlo Mudži, tiesiog užčiaupti suaktyvėjusią sąmonę ir klausytis mokymo? Jei patylėsiu, išgirsiu, ką išminčius kalba apie kančią. Mudži nuostabus, nesvarbu, kiek silpnybių turiu.

– Kančia – tai požiūris į patyrimus, – aiškina jis. – Skausmas nebūtinai turi būti kančia.

Dar vakar skaičiau interviu, kuriame Haruki Murakami, aprašydamas ilgos distancijos bėgimą, pavartojo anonimo citatą: „Skausmas neišvengiamas, kančią pasirenkame laisvai.“ Skirtumas aiškus, bet kartais, kilus skausmui, šią išmintį sunku pritaikyti.

Mudži kalba ne teoriškai; vyriausias jo sūnus mirė nuo plaučių uždegimo. Sakoma, nėra didesnio sielvarto už savo vaiko netektį.

– Kančios nepatiri, – dėsto jis.

Nepatiri?

– Kenti dėl patyrimo. Kilus skausmui sakyk: „Nagi, kirsk iš peties.“ Galbūt skausmas ateina kaip draugas, kad padėtų pranokti save. Kančios šaknys – tai susitapatinimas su „aš“. „Aš“ yra ego: „Aš mėgstu, aš nemėgstu.“ „Aš“ patyrimas sukelia tą ir papildomą skausmus. Kai bandai atsirinkti, ką patirti, kenti. Kai nuolat mėgini aiškintis, kaip viskas turėtų arba neturėtų būti, ko nusipelnei, o ko nenusipelnei, kenti. Ten, kur vyrauja išdidumas, prisirišimas, vertinimai ir troškimai, ten vyrauja ir kančia. Suvokus tikrąją savo prigimtį, kančios nebelieka.

Suku galvą, koks mano požiūris šiuo klausimu. Ką manau apie fizinį skausmą? Moteris, sėdinti ant kėdės priešais Mudži, jau žiojasi klausti:

– Bet, Mudži, stiprus fizinis skausmas – nuo jo net tvinkčioja!

– Skausmas neišvengiamas, ir kuo stipriau su juo susitapatini psichologiškai ir fiziškai, tuo labiau kenti. Tačiau tu nesi kūnas, ir tai suvoki. Kai tik atsikratai „aš esu“, iškart nugali džiaugsmas ir laisvė.

– Taip, – tyliai pritaria ji. – Aišku.

– Suprantate, tai ne mokymas.

– Suprantu.

– Tai vidinė patirtis.

– Taip.

– Pajuskite tai.

Maždaug penkias minutes sėdime ir tylime, panirę į savo vidinę vienatvę. Tokiomis akimirkomis visa amžinybė susitelkia dabartyje.

Vakare įsijungiu telefoną – nuo Vivo jokios žinios, tik mano draugė Sara klausia, kaip prabėgo diena. Neturiu jokių planų, tad grįžtu namo ir mėginu viską nuodugniai apsvarstyti. Nepavyksta. Taigi įsijungiu Facebook . Kaip paprastas žmogus. Visi, prisijungę prie šio tinklalapio, mane supras. Jis yra lyg blogas įprotis, o tie, kuriems užtenka kvailumo pasiduoti įpročiui, vos įjungę kompiuterį lenda į šį tinklalapį. Dabar jis nebepriklauso keturiolikmečiams, norintiems visą vakarą plepėtis su mokyklos draugais, kai jų tėvai nepatenkinti dūsauja ir svajoja, kad atžalos išjungtų tuos prakeiktus aparatus ir sėstų ruošti pamokų. Jį atrado ir daugybė suaugusiųjų.

Turbūt nesitikėjote, kad Facebook turiu draugą vienuolį pranciškoną, gyvenantį Airijoje. Jis perskaitė mano knygas ir parašė elektroninį laišką, o tinklalapyje paskelbusi, kad prisijungiu prie Facebook , gavau jo kvietimą „draugauti“. Facebook žodis „draugas“ turi itin plačią reikšmę, dažnai draugais tampa vienas kito nė nematę žmonės. Tačiau draugauti vis tiek gali būti smagu, kaip man smagu susirašinėti su broliu Ričardu. Sėdu ir rašau: „Broli Ričardai, ką manote apie guru? Kokia jūsų asmeninė arba bendruomenės nuomonė?“ Mudži niekada neteigė esąs guru, bet į susitikimus su juo ateinantys žmonės jį tokiu laiko.

Vėliau tą vakarą, kai pavalgiusi svarsčiau Mudži žodžius, atėjo išsamus atsakymas. Tokio ir tikėjausi iš brolio Ričardo. Jis mane iškart sujaudino, nes nė vienas vyras nebuvo manęs pavadinęs „sesute“.

Brangioji sesute Izabele!

Hinduistų (dažnai ir budistų) tradicijoje guru, arba mokytojas, yra žmogus, mokinių laikomas Dievo vietininku. Mokytojas ir Dievas yra viena, tad mokiniai gali visiškai pasitikėti mokytoju ir jam paklusti, kad patys savo ruožtu taptų Dievo vietininkais. Vis dėlto čia slypi pavojai, kuriuos įžvelgia ir pačios religinės tradicijos. Akivaizdžiausia bėda būtų sutikti apsišaukėlį guru... arba tokį, kuris tik tariasi esąs nušvitęs. Kiti, piktnaudžiaudami guru padėtimi, gali savintis mokinių turtus arba juos seksualiai išnaudoti. Tikima, kad, jei guru yra tikras, mokinys neturėtų vertinti jo elgesio, nes jam netaikomos įprastos taisyklės. Manau, Vakaruose mums kaip tik dėl to sunkiausia priimti guru. Pats Dalai Lama sakė, kad, norint patikrinti guru, reikėtų bent septynerius metus praleisti su juo kiekvieną akimirką, bešališkai jį stebėti ir vertinti dorumą, tik tada patikėti jam savo gyvenimą. Tai sudėtinga, bet apsaugotų ir būsimą guru, ir mokinį.

Krikščionių tradicijoje guru atitikmuo yra „gerontas“, graikiškai tai reiškia „vyresnysis“. Jis gali būti vyras arba moteris, dažniausiai vienuolis, bet nebūtinai kunigas. Gerontas – dvasinis tėvas arba motina, įsivaikinantis mokinį. Jis jau yra nuėjęs mokinystės kelią ir pasiekęs „teozės“ pradžią. Teozė – tai būsena, kai visa mūsų būtis susivienija su dievybe ir nebelieka kliūčių tarp mūsų ir Dievo. Mes netampame Dievu, tik kiek įmanoma su juo supanašėjame, nukeliaujame į gilesnius meilės, išminties ir tobulumo lygmenis. Geronto vaidmuo – padėti mokiniui užmegzti gilesnį santykį su Dievu, kad galiausiai pats taptų nebereikalingas.

Krikščionybėje vidinė savastis patikima tiesiogiai Dievui, o ne kokiai nors kitai būtybei, tad jei sau ar kitam ieškai dvasios vadovo, patyrinėk, ar jis ugdo mokinių laisvę, kad pats taptų nereikalingas, o gal daro juos priklausomus? Tikras mokytojas turi trokšti tik mokinių laisvės.

Jei norime gyventi vienybėje su Dievu, turime perkeisti ir pagydyti savanaudiškumą, išdidumą ir egoizmą; mokytojas gali padėti įžvelgti šias savybes. Vis dėlto svarbiausia, brangioji, yra melstis – turiu omeny, ne kalbėti poterius, bet leisti savyje melstis Dvasiai. Užsimerk, kvėpuok ir – kaip pasakė vienas vyriausių mūsų brolių – pasitrauk Dievui iš kelio.

Jei kas nors dar būtų neaišku – tik duok žinią.

Amžinos Ramybės, Meilės, Džiaugsmo

– brolis Ričardas

Argi brolis Ričardas ne nuostabus? Jūs irgi galite susirasti jį Facebook . (Saugokis, broli Ričardai – tuoj sulauksi dar 100 000 prašymų draugauti.) Man patinka, kad jis krikščionybėje atrado guru atitikmenį, užuot atmetęs šią tradiciją, kaip turbūt būtų pasielgęs mažiau įžvalgus krikščionis. „Pasitrauk Dievui iš kelio“ – labai panašu į Mudži mokymą nemąstyti. Koks maloniai nuoširdus atsakymas.

Mano vienuoliui, regis, susidarė įspūdis, kad aš ieškau oficialaus guru, nors tikrai neketinu savo gyvenimo ar jo dalies paskirti Mudži. Vis dėlto man jis panašus į vandenyną, kad ir ką apie mano jausmus sakytų Froidas ir Jungas. Fionai, regis, jo klausytojai pasirodė klusnūs, bet Mudži niekada nepatarinėja – ir tikrai neduoda praktinių patarimų: „Palikite savo vyrą ir sekite paskui mane.“ Jis moko klausinėdamas, ir pats yra sklidinas meilės. Mane lengva sujaudinti meile – širdį greitai sušildė ir Mudži, ir vienuolio iš Airijos gerumas. Mano širdis sujaudinta, bet mintys, kurių Mudži visą dieną ragino nepaisyti, sukasi pervargusioje, ištinusioje tarsi žiedinis kopūstas galvoje. „Kas yra „aš“?

Ketvirta banga

Kitą rytą, antrą intensyvių kursų dieną, sulaukiau dar vieno svečio. Mielasis bičiulis Krisas yra vienas išmintingiausių jaunų žmonių, kiek teko pažinti. Jis ką tik baigė istorijos studijas, bet diplomas tikrai negali paaiškinti, kaip jis, regis, įgijo kelių gyvenimų išmintį. Susipažinau su žmogumi, su kuriuo galėčiau pervažiuoti visą Didžiosios Britanijos salą ir nė sekundės nenuobodžiaučiau, net nenorėčiau, kad baigtųsi kelionė. Jam 20 metų.