Изабель Лосада - Kaip aš ieškojau savęs

Dabar suprantate, kodėl man baisoka. Šiandien nejučia prisiminiau moterį, sėdinčią prieš Mudži ir sakančią: „Aš esu ta, kurioje kyla baimė.“ Mintyse pasišaipiau iš jos: „Ak, baimė, baimė... Kodėl visur tiek baimės? Ko visi taip bijo?“ Po galais, aš galiu pasakyti, ko bijau.

Baiminuosi maliarijos, geltonosios karštinės, hepatito B, vidurių šiltinės ir daugybės kitų gresiančių siaubingų ligų; Londone man patarė nevargti ir nuo jų visų nesiskiepyti. Bijau vabzdžių, bet tik geliančių: moskitų, vapsvų, bičių ir skruzdėlių, pavojingesnių už vorus. Vorai? Jų nebijau, galiu paglostyti žavias plaukuotas kojeles, bet būčiau dėkinga, jei jie man negeltų. Be to, sužinojau, kad šikšnosparniai vampyrai nėra mitas. Maniau, kad šikšnosparniai, tupiantys ant žmogaus ir siurbiantys kraują, yra gotikinių romanų veikėjai, bet, pasirodo, jie tikrai egzistuoja. Dar man buvo pasakyta, kad jie skaudžiai kanda. Vis dėlto net ir šikšnosparniai vampyrai taip negąsdina kaip viralas, kurio išgėrus nuo manęs atsiskirs protas. Kelis kartus klausiau: „Ar nuo jo kas nors mirė?“, bet niekas tiesiai šviesiai neatsakė, netgi nepasišaipė: „Izabele, nebūk paika, žinoma, ne.“ Atsakymo nesulaukiau.

Viena draugė iš Londono paklausė: „Ar nebijai, kad atsisuks varžteliai?“ Gan gudriai atsakiau: „Šiaip ar taip, turiu labai mažai varžtelių, o tie, kuriuos turiu, kalti dėl mano gyvenimo, taigi galiu juos padovanoti šamanei.“ Bet dabar, būdama čia, suvokiu keistą dalyką: esu prisirišusi prie savo varžtelių, netgi įsivaizduoju juos žvilgančius, spalvotus, ir kuo puikiausiai suprantu, kodėl man niekada nekilo noras jais rizikuoti.

Vakar per vakarienę, kol Dilvinas su vietos padėjėju aptarė praktinius reikalus, Džeremį ir Aleksą kamantinėjau, ar jie nusiteikę gerti šamanės gėralą – narkotiką, vadinamą ajahuaska. Dvidešimt ketverių Aleksas daug išmano apie sąmonę veikiančias medžiagas, tikras asas.

– Tai ką vartojai, Aleksai?

– Žolę, ekstazį, MDMA...

– Kas tai?

– Grynesnė ekstazio forma. Dar magiškus grybukus.

– Dažnai?

– Ne, gal tris kartus. Ir dar filosofų akmenį.

– Maniau, tai J. K. Rowling knyga?

– Tai dar ir trumas.

– Argi tai ne šokoladas, kurį valgome per Kalėdas?

– Ne, tai po žeme randamas augalas, natūralus haliucinogenas. Ak, žinoma, dar kokainą.

– Žinoma?

– Kokainas – kvailas narkotikas.

– Kodėl taip sakai?

– Nuo jo pasijunti galingas, nenugalimas ir kur kas labiau pasitikintis savimi, bet puikiai žinai, kad tai narkotikų poveikis, aiškiai supranti, kad šios savybės atsiranda tik jo pavartojus, tad galiausiai imi jo kratytis. Tiesą sakant, tai ne kvailas narkotikas. Tai baisiai kvailas narkotikas.

– Aišku.

– Dar Salvia divinorum .

– Kas gi tai?

– Šalavijų rūšis, – įsiterpia biologas Džeremis, – priklauso Salvia officinalis šeimai.

– Aleksai, tu rūkei šalaviją?

– Tai ekstraktas, jį rūkai koncentruotą.

– Šiaurės Amerikos indėnai šalavijus naudoja garinėms pirtims, – paaiškina Džeremis.

Regis, aš vienintelė nieko apie tai neišmanau.

– Aleksai, ar jau viskas?

Išsigąstu, kad jo mama perskaitys knygą, ir sunerimstu dėl jos.

– Na, dar spydą.

– Ar dažnai visa tai vartoji?

– Ne, nedažnai. Ir nieko stipresnio. Žinoma, jokio heroino. Aš ne kvailas.

– Taigi jūs abu pasitaikius progai išgersite ajahuaskos?

– Nežinau, – atsako Aleksas. – Matysiu, kaip nuotaika.

– O tu, Džeremi?

– Tikriausiai, nebent kas nors mane atbaidytų.

– Svarbiausia, – aiškina Aleksas, – kad sąmonę keičiančias medžiagas vartoji kartu su geriausiu draugu pasaulyje. Visai kas kita gerti nežinomą medžiagą nepažįstamoje bendruomenėje, kurioje nesijauti saugus, su svetimais žmonėmis.

– Džeremi, ar esi kada nors tai daręs?

– Ne. Kartą išmėginau marihuaną, bet man nepatiko, ir daugiau nebandžiau.

Ak, ir jis nekaltas. Pagal šią analogiją, Aleksas – tikras Don Žuanas; neabejoju, jam būtų smagu tai išgirsti.

– Taigi jūs abu čia atkakote susipažinti su čiabuviais?

– Taip. Afrikoje, būdamas su žemei artimais žmonėmis, daug ko išmokau. – Džeremis – tikras senamadiškas geruolis, labai džiaugiuosi, kad jis prie mūsų prisidėjo. – Viena mano svajonių – gyventi bendruomenėje, priklausančioje tik nuo žemės, o ne nuo technologijų. Tai čionykštė gentis, pragyvenanti iš gamtos, penkis tūkstančius metų nesikeitusi kultūra.

– Sunku įsivaizduoti! – už mus abu aikteli Aleksas.

– Kai po ledynmečio pirmieji britai atplaukė kolonizuoti Britanijos salų, šie žmonės gyveno džiunglėse panašiai kaip dabar, pagrindinis jų valgis buvo manijokai, jie augino medvilnę, ją verpė ir iš jos audė drabužius, medžioklei naudojo lankus ir strėles.

– Ar dabar kas nors pasikeitė? – Mes sužiūrame į Dilviną.

– Jie turi šiek tiek vakariečių atgabentų drabužių. Be to, medžioklei naudoja šautuvus, o ne lankus ir strėles, kartais pas juos apsilanko gydytojas. Kai kurios gentys tyčia nebendrauja su išoriniu pasauliu, bet ši gentis bendrauja, jų vaikai vietinėje mokykloje mokosi ispanų kalbos. Bet apskritai jie gyvena kaip pirmykščiai žmonės. Pamatysite patys.

Taigi abu „berniukai“ čia atvyko susipažinti su žmonėmis. Tikiuosi, ko nors išmoksiu iš Noemi, kaip išmokau iš Mudži. Gal man to ir užtektų – tiesiog „pabūti“ čia, – ir nė negerti viralo. Bet juk šamanai amžių amžius naudojo ajahuaską, kad padėtų žmogaus protui atsiskirti nuo kūno. Būtų kvailystė sukarti tokį kelią, atsiduoti gyvos šamanės globai, bet nepasitikėti ja ir nesileisti mokomai pačiu geriausiu, jos manymu, būdu.

Nukrypau nuo temos, tiesa? Ar žinote, kodėl? Todėl, kad kai baigsiu rašyti, reikės keliauti. Išėjusi iš čia turėsiu traukti į džiungles. Man patinka jums rašyti. Ne taip baisu, kaip iškeliauti. Žinote, ką Londone pasakė viena draugė? Tuoj papasakosiu.

„Niekaip nesuprantu, kodėl prieš iškeliaudama nepatyrinėjai šamanizmo ir ajahuaskos.“

„Nenorėjau skaityti apie kitų patirtį. Pamaniau, kad mano protas tai gali priimti kaip siūlymą ir pamėginti tą patirtį kaip nors atkartoti. Nusprendžiau verčiau būti „švari lenta“, neturėti jokių lūkesčių, nieko nežinoti. Tada būsiu tik­ra, kad patirtis mano.“

„Visa tai gražu ir gera, bet kalbama apie rimtus dalykus. Apie sąmonės keitimą.“

„Ką? Nori pasakyti, kad mano sąmonė gali pasikeisti amžiams? Išgėrusi to vaisto tapsiu kitokia?“

„Taip.“

Buvau užmiršusi, kad retsykiais, kai prisiverti išeiti iš „patogumo zonos“, gali sulaukti nepaprasto atlygio. Šiandien skrisiu virš Amazonės džiunglių. Lėktuvas toks mažas, kad Aleksas išrėžė:

– Dar neteko skristi automobiliu.

Paskui tris valandas pūškavome per džiungles. Aš nešiau keturis viščiukus, Dilvino nupirktus Noemi, vienas ar keli nuolat mėgino ištrūkti iš kalėjimo – apiplyšusios kartoninės dėžės, tad turėjau juos visą laiką saugoti. Dėl nuostabaus skliauto virš galvos rizikavau išsisukti kulkšnį, ir vis dėlto, apimta pagarbos, nuostabos ir baimės, spoksojau aukštyn. Visą kelią gyvenau šia akimirka.

Galiausiai, nešini perkaitusiais ir piktais paukščiais, pasukome už kampo ir tarp medžių išvydome kaimelį. Išgirdę žodį „kaimas“ turbūt įsivaizduojate bažnyčią, šiek tiek žalumos, aludę – čia labiau tiktų žodis „proskyna“. Kelios medinės trobelės, daugiausia be sienų, tik stogai iš palmių lapų, kampuose prilaikomi medinių stulpų. Viena trobelė su palmių sienomis ir porą pėdų nuo žemės pakeltomis grindimis, prie jos – iš pagalių sukrautas laužas. Prie jo šypsodamiesi stovi keli žemi ir, regis, itin draugiški žmonės raudonai išpieštais veidais. Tai Dilvino draugai ir mūsų šeimininkai šią savaitę.