Изабель Лосада - Kaip aš ieškojau savęs

– Ar Chaimė šįvakar prisidės prie mūsų?

– Ne. Jis tai daro kartą ar du per metus.

– Ypatingomis progomis?

Dilvinas išverčia mano klausimą.

– Ne, jis sako vartojąs tada, kai apima atitinkama nuotaika.

– Ar bendruomenė ją geria ypatingomis progomis? Galbūt tai pasiruošimo gimdymui, santuokai ar mirčiai dalis?

– Ne.

– Netgi prieš mirtį neduodama? Kad žmogus galėtų mels­tis ar lengviau „pereitų į kitą pasaulį“?

Dilvinas kantriai verčia:

– Ne. Neduodama ir prieš mirtį. Tiesą sakant, Chaimę tavo klausimas prajuokino. Jeigu žmogus miršta, jam iškasa negilią duobę ir palaidoja. Jis sako, kad jei kas nors suserga, ajahuaska gali padėti suprasti, kodėl jis susirgo. Vienu metu Chaimė dirbo Kutiverenyje dvikalbiu mokytoju ir, regis, susirgo kažkokia smegenų hemoragija. Jį nuvežė į ligoninę ir ketino operuoti, bet šeima nenorėjo, kad jam pjaustytų galvą. Mes turėjome jam padėti išeiti iš ligoninės ir sugrįžti namo. Čia jis gavo koncentruotą ajahuaskos porciją ir pasveiko. Pasakoja, kad išgėręs ajahuaskos išvydo prie jo einančius protėvius skirtingais veidais ir skirtingų spalvų kušmomis. Vienas pasakė, kad jis pasveiks, ir kitą dieną išties taip nutiko.

– Ar per skirtingus regėjimus jis mato vis kitus protėvius ir kitas dvasias?

– Kaskart vis kitus protėvius.

– O dvasias?

– Izabele, tai sudėtinga. Jeigu jį spausime tokiais klausimais, jis užsisklęs.

– Ak, aišku, liaukimės. Tikrai nenoriu jo spausti.

– Aš jo paklausiu šiek tiek kitaip. Pagudrausiu.

Jie kurį laiką šnekasi. Dieve, kokia aš kvaiša, kad nekalbu ispaniškai.

Dilvinas atsigręžia į mane.

– Pernai mačiau labai ryškų regėjimą ir vis bandžiau suprasti, ką jis reiškia. Pasiteiravau jo apie tai, įpyniau ir tavo klausimą; jis atsakė, kad tikrai mačiau ajahuaskos dvasią, įgyjančią daug pavidalų.

– Gal jam būtų įdomu sužinoti, kad Tibeto budizmo tradicijoje yra žmogus, vadinamas mediumu, jis leidžia dvasioms įeiti į jį ir perduoti žinią iš dvasinio pasaulio.

– Ne. Manau, jis išsigąstų. Šamanizmas iš esmės skiriasi nuo kitų tradicijų. Kitur dvasių prašoma ateiti į mūsų pasaulį per įvairius kanalus ar apsėdimus, o šamanizme, pasitelkus ajahuaską, žmogus patenka į dvasių pasaulį.

Aleksas jau išdrožė valandą daryti jogos.

– Džeremi, neturi klausimų?

– Ne. Noriu būti atviro proto.

Protas... ak, taip. Prisimenu protą. Pasak Mudži, man geriau visai nesinaudoti protu. Viliuosi, ajahuaska mane privers visiškai atsikratyti proto ir tapti stebėtoja. Aš taip manau. Ne, aš nemanau. Aš nemąstau.

– Dilvinai, paskutinis klausimas. Ar aš galėsiu rašyti, kai tai vyks? Juk toks mano darbas – rašyti.

– Nenorėsi. Rašymas – tai vidinis dialogas, o kad regėjimai vyktų laisvai, jį reikės nutraukti.

Nenorėsiu rašyti? Na, tai būtų kai kas nauja.

Kalakutas, žingsniuodamas pro kalakutę, pašiaušia plunksnas. Apžvelgiu kaimą, žmones, vis dar negalėdama patikėti, kad netrukus mes tvirtai įžengsime į dvasinį bendruomenės gyvenimą.

– Noemi ir šie žmonės nepaprastai malonūs, kad ryžosi mus priimti į švenčiausią ceremoniją. Juk mes galime būti bet kas. Jie nieko apie mus nežino.

– Rytoj sužinos.

Įkvepiu ir pasitraukiu nuo stalo, dėl kuklumo pasičiumpu maudymosi kostiumėlį ir pasuku į vonią – Amazonę.

Plūduriuodama ant nugaros ir žiūrėdama į giedrą žydrą dangų ir medžių vainikus mąstau apie savo beprotybę. Ketinu vartoti A klasės narkotiką, prilygstantį heroinui, LSD, kokainui, krekui ir porai kitų medžiagų. Jeigu mano namuose išdygtų policija ir sučiuptų mane tai darančią, gaučiau septynerius metus kalėjimo, o jeigu pasidalyčiau juo su kitais ir už patirtį paimčiau atlygį, sėsčiau iki gyvos galvos. Turbūt jau nukvakau. Iš kur man žinoti, kad tai nepadarys rimtos žalos? Žodžiai „nebegalėjo grįžti į įprastą gyvenimą“ skamba bauginamai. Vienas senas mano mokytojas tai pavadintų „raudona vėliava“: perspėjimu, atkreipiančiu dėmesį, kad esu atsakinga už galbūt kvailą sprendimą.

Tačiau, jei nuspręsiu galvoti tik apie tai, kas gera, prisiminsiu, kad, pagal budistų mokymą, viskas, ką pamatysiu regėjimuose – arba haliucinacijose, nelygu, kaip vertinsi – bus tik mano pačios sąmonės projekcijos. Regėjimai kyla tik iš manęs. Ar tai reiškia, kad netikiu dvasiomis? Ašaninkai, kitaip nei kai kurie tibetiečiai, nemano, kad viskas kyla iš sąmonės. Jie įsitikinę, kad transo būsenos su jais bendrauja augalai ir gamtos dvasios. Šiaip ar taip, tai tik sampratos ir teorijos. Kažin ar plaukiodama Amazonėje ir žiopsodama į dangų galėčiau sukurti jums teoriją. Ar neatvykę ir nepamatę savo akimis patikėtumėte, kaip taikiai gyvena šie žmonės? Sakoma: geriau vieną kartą pamatyti, nei dešimt kartų išgirsti. Manau, galėčiau pridurti: geriau vieną kartą paragauti, nei dešimt kartų pamatyti.

Vakare mus nuveda prie Noemi namų. Dega laužas, ant jo kaista puodas. Ji dainuoja, maišo puodą, kartais šio to įberia ir įspjauna. Priedo, ji turi ir katę. Lauke patiesiamas pailgas bambukinis kilimėlis, pasiūloma ant jo pasidėti miegmaišius. Mes išgersime gėrimą, tada atsigulsime ir užsimerksime. Paaiškinama, kur eiti, kad neprivemtume į Noemi kiemą. Rašau tai leidžiantis mėnuliui.

Netikiu, kad ajahuaska gali atskleisti apie mane ką nors, ko nežinočiau. Beje, kuo regėjimas skiriasi nuo sapno? Argi tai ne sapnas būdraujant?

Mums gulint kažkas groja fleita, kviečia dvasias. Aleksas nė trupučio nebijo, o kai Dilvinas praneša, kad šįvakar viralas turbūt bus silpnesnis, nes mums tai pirmas kartas, išpyškina:

– Turbūt reikės paprašyti antros porcijos.

Aš labai labai džiaugiuosi, kad gėrimas bus silpnas. Anksčiau vakare danguje švietė vaivorykštė. Remdamasi tibetiečių išmintimi nusprendžiau, kad tai palankus ženklas. Dabar mėnulį supa žiedas, ir aš stebeilijuosi į jį, mėgindama prisiminti, ar jis turėtų pranašauti ką nors daugiau, ne tik prastą orą, pavyzdžiui, gresiantį pamišimą.

Dabar baimės nebejaučiu, tik smalsumą. Kartoju sau, kad tai tik sapnas nemiegant. Smegenys nesprogs, net jei ir sprogtų žarnos. Laiminga guliu ant žemės, mus supa džiunglių garsai: tolumoje gurgena upė, ošia krioklys, čirškia žiogai. Nuostabiai kvepia dūmais, po Noemi puodu matyti raudonos žarijos. Ačiū Dievui, jos viralo neužuodžiu. Dilvinas aiškina, kad viena iš priežasčių, kodėl prie šio augalo nepriprantama, yra ta, kad jo skonis šlykštus, regis, panašus į rūgščias greipfrutų sultis. Dilvinas tvirtina, kad verčiau jau valgytų šuns šūdą. Skoningas būdas apibūdinti šleikštų gėrimą. Noemi, palinkusi virš puodo, atrodo kaip ragana...

Šikšnosparniai! O, kad tik jie būtų vaisiniai. Rašydama jau nebematau žodžių ant lapo – tik juoda ant balto, taigi turiu tikėtis, kad vėliau įskaitysiu savo mėgstamo Lamy gelinio rašiklio keverzones. Aplink baltą mėnulio žiedą atsirado rudas. Fleitą atidavė dviem mažiems vaikams; paaiškėjo, kad tai kažkokio lankytojo atvežta plastikinė fleitutė. Staiga prie viso to prisideda įstabus absurdiškas potėpis: po kažkieno grotos šiurpios muzikos, kviečiančios dvasias, pasigirsta bjaurūs garsai, kokius plastikinėmis fleitomis skleidžia viso pasaulio vaikai. Klausydamasi jų ir žiūrėdama į rimtą Alekso veido išraišką, pratrūkstu juoku.

Pagaliau gėrimas išvirė. Sukalbėkite už mane „Sveika, Marija“ (aš ne Romos katalikė, tai kodėl gi Marija? Nenumanau). Melskitės už mane visi, skaitantieji šią knygą... Dilvinas geria. Gal man reikėjo kaip nors pasiruošti? Per vėlu. Dabar geria Aleksas. Jis geria, rodos, labai ilgai, kone penkias minutes. O Dieve, šuns šūdo skonis... Mano eilė.