Изабель Лосада - Kaip aš ieškojau savęs

Dilvino kompanija Ecotribal , su kuria aš keliauju, gerai apgalvojo, kaip palaikyti šį gyvenimo būdą, jo negriauti ir netrukdyti čiabuviams. Lengviausias sprendimas – „mažo poveikio“ turizmas. Čia vienu kartu atvyksta tik keli, paties Dilvino atrinkti žmonės; pastatome keturias palapines, padovanojame drabužių, karolių – paprastų, bendruomenės mėgstamų dalykėlių, – tada įsikuriame savo palapinėse ir paliekame juos ramybėje. Ecotribal kasmet čia įleidžia tik vieną grupelę turistų.

Kaimelio galva Chaimė kalba ispaniškai ir netgi buvo nuvykęs į Didžiąją Britaniją. Jis išmintingai nusprendė, kad čiabuviai neišvengs įsibrovėlių, tad geriausia bendradarbiauti su pašaliečiais ir aiškintis, kurie nuoširdžiai nori bendruomenei gero, o kurie – ne. Ašaninkai nuolat jaučia grėsmę iš naftos kompanijų ir nelegalių miško kirtėjų, norinčių pasinaudoti jų plotais, taip pat kokaino kontrabandininkų, siekiančių jų žemės lopinėlyje sudarinėti slaptus sandėrius. Kartais kyla pavojus, kad vienas genties narys bus įtikintas užrašyti visai genčiai priklausančią žemę. Visai neseniai buvo vos išvengta tokios nelaimės: neteisėti miško kirtėjai bendruomenės nariui už tūkstančius ašaninkų girios hektarų pasiūlė skatikus. Labdaros bendruomenė, su kuria bendradarbiauja Ecotribal , Cool Earth , sumokėjo 15 000 svarų daugiau nei siūlė kirtėjai. Dabar 2000 ašaninkų genčių (iš viso jų yra 45 000) pirmą kartą įkūrė organizaciją ir susitikę sprendžia, kaip saugoti girią (iškart jiems atiduotą Cool Earth ), ir aptaria, kaip leisti pinigus.

Bendruomenė jau nusipirko kanoją, kad galėtų plukdyti upe ir pardavinėti kakavos pupeles ir, prireikus, nugabenti žmones pas gydytoją. Ecotribal ir Cool Earth kartu su ašaninkais kuria tvarios raidos programą. Gera matyti, kad ji puikiai veikia. Kai čia lankėsi Channel 4 atstovai, Chaimė už atlygį įsigijo saulės kolektorių ir įsirengė jį ant savo namų stogo. Dabar Chaimės trobelės prieangyje kabo energiją taupanti lemputė ir prieblandoje švelniai spingsi. Tai geriausia, ką jiems gali pasiūlyti mūsų pasaulis.

Tačiau nuostabu žinoti, kad, be mažo saulės kolektoriaus, mus pasitinka toks pat vaizdas, kokį būtume išvydę prieš 5000 metų. Kiekviena šeima turi vietą miegoti, ruošti valgį ir priimti svečius – ir viskas. Viena šeima, žinanti apie nepaaiškinamą vakariečių nesugebėjimą sėdėti ant grindų, specialiai mums pagamino stalą ir suolus. Be to, savaitės viešnagei atsigabenome šakučių ir maisto. Galbūt atrodo, kad taip nutolstame nuo autentiškos patirties... bet aš labai džiaugiuosi, kad nereikės valgyti vabzdžių ar beždžionienos. Chaimė ant metalinės plokštelės virš laužo džiovina tarantulą. Švelniai skrudinant, pajutę kaitrą iš jo išlenda kirminukai. Chaimė juos pakelia ant lazdelės ir sumeta į ugnį. Tarantulas bus valgomas su trupučiu banano, bent jau Chaimė taip aiškina – tačiau jis tik juokiasi iš lengvatikių svečių. Vėliau prisipažįsta, kad išdžiovintą vorą atidavė parodai vietiniam vaikų darželiui.

Kremtuosi, kad nemoku ispaniškai. Žinoma, tai nepadėtų susišnekėti su moterimis ir vaikais – jie kalba tik ašaninkų kalba, bet galėčiau bendrauti su Chaime ir nereikėtų prašyti Dilvino vertėjauti. Su moterimis tik susižvalgome ir droviai nusišypsome. Jaučiuosi lyg įžengusi į istorijos knygą ir susidūrusi su moterimis, gaminančiomis ir kasdien naudojančiomis karštuvus, tokius pamatysi tik muziejuose. Mums nuolat aiškinama, kad priešistoriniai žmonės gyveno „primityviai“, bet tai, ką čia matome, primena rojų. Jie gyvena darniai su gamta ir vienas su kitu.

Popiet norėdami atvėsti einame nusimaudyti į skaidrią Mamirio upę, ištekančią iš Amazonės. Žinoma, maudomės nuogi. Šypsausi iš savęs, kad visai beprasmiškai droviuosi trijų menkai pažįstamų vyrų. Šioje vietoje upės krantai idealiai nukloti šviesiais akmenukais, srovė ne per stipri, aplink auga aukšti medžiai. Jaučiuosi lyg atsidūrusi tobuloje vietoje, tokią gali pamatyti tik Lonely Planet kalendoriuje.

Plaukiojant Dilvinas praneša, kad maudytis nuogiems iš tiesų prastas sumanymas, nes čia veisiasi padarėliai, galintys patekti į moters makštį ir pro skylutę varpos gale įsiskverbti į vyrus. (Pasirodo, ji netgi turi įmantrų pavadinimą: „išorinė uretrinė anga“, bet plačiau žinoma kaip „skylutė varpos gale“.) Su glaudėmis plaukiojantis Dilvinas atsainiai apie tai užsimena, o paskui žiūri, kaip mes kuo greičiau nešdinamės iš vandens. Kai visi trys ant kranto puolame ieškoti maudymosi drabužių, jis nusikvatoja:

– Niekai, tik pajuokavau.

Paaiškėja, kad tai išties rojus. Mums nereikia bijoti jokių siaubų. Netgi piranijų, besikėsinančių suėsti mus gyvus. Vanduo švarus ir skaidrus, didžiausias pavojus – į akmenį nusimušti kojos pirštą. Prieš pat sutemstant Dilvinas vakarienei suorganizuoja vegetariškų spagečių ir didelį dubenį salotų. Aštuntą vakaro mes visi sulendame į savo palapines miegoti ant saldžiai kvepiančios žemės, fone aidint džiunglių garsams. Viskas atrodo tobula, kaip ir turi būti.

Pirma aušra

Naktį praleidusi savo palapinukėje pabudau prieš aušrą ir pamačiau, kad moterys ir vaikai jau kūrena laužą. Jie ėmėsi dienos darbų: virė savo įprastą gėrimą, lyg silpną alų iš manijokų šakniagumbių, vietinio angliavandenių šaltinio. Prieš virdami jie šakniagumbius pakramto ir išspjauna į dubenį. Maži vaikai padeda pjaustyti ir trinti, taip pat kramtyti ir spjaudyti.

Sėdėdama brėkšmoje matau, kaip ateina daugiau moterų ir vaikų. Ant galvų jie turi pintines. Taip jie jau 5000 metų nešioja šakas kurui. Negirdėjau, kad motina pakeltų balsą ar kaip nors subartų vaiką. Maždaug dvejų metų berniukas pargriūva. Trumpai paverkia, bet nė vienas suaugėlis neatsigręžia, tad vaikas nutyla. Atrodo paprasta, tiesa? O mūsų vaikai pusę valandos bliauna prekybos centre, kol mamos pasiduoda ir nuperka skanėstų.

Kai iš palapinių išlenda Dilvinas, Džeremis ir Aleksas, mums visiems patiekia gardžius, nors liežuvį praryk, pusryčius iš papajų, bananų ir manijokų. Bananai ir manijokai nuskinti prieš penkias minutes, ką tik iškepti. Mes sėdime, kertame ir stebime ryto ruošą.

Tvyro ramybė. Daug ko nesuprantu – visur tvyro neįtikėtina darna. Čia yra šunų ir kačių, vištų ir gaidžių; nė vienas gyvūnas neiškastruotas, tad visi gali atsivesti jauniklių; maisto, regis, yra apsčiai, tai kodėl gi kaimelis neperpildytas kačių ir šunų? Pusiausvyra tiesiog tobula, tad jaučiu, kad turėjo įsikišti žmogus. Gal man įkalta į galvą, kad tikra darna ir pusiausvyra tėra iliuzija?

– Ar jie išgalabija šuniukų ir kačiukų vadas, kad per daug neprivistų? – pasidomiu.

Ne, regis, ne.

– Pernai susirgo šuo, jam iš nasrų varvėjo putos, tai galėjo būti pasiutligė. – Pasakoja Dilvinas, norėdamas nušviesti šunų ir kačių populiacijos klausimą. – Taigi jie iškasė didelę duobę, paguldė šunį ir užbėrė žeme.

– Tikiuosi, jį pirma pribaigė.

– Ne – jis užduso po žeme.

– O Dieve! Argi ne geriau būtų buvę jį papjauti?

– Ir aš taip manau, – pritaria Dilvinas. – Bet, pasirodo, sunku vienu dūriu papjauti šunį, o jei reikia jį badyti kelis kartus, tai dar blogiau.

– Verčiau apie tai negalvosiu.

– Suleisti šunims vaistų, kaip mes darome, ne ką geriau. Girdėjau, gavę injekciją, kai kurie šunys staugia.

– Tai veterinarų nė nereikia? Jei gyvūnas suserga, jis nugaišta arba yra nugalabijamas.

– Izabele, toks gyvenimo ir mirties ciklas tikrame pasaulyje. Visi mes atsidursime ten pat, po žeme.