Изабель Лосада - Kaip aš ieškojau savęs

Ką gi, prarijau. Ne taip jau ir baisu. Tik labai rūgštu ir stipru. Tariau sau, kad tai vaistai, ir narsiai išmaukiau. Gerdama pagyriau save: „Šaunuolė.“ Dabar turiu gultis ir žiūrėti, kas bus toliau.

Kol kas nieko. Dilvinas smarkiai raugėja. Tiesą sakant, skonis šlykštus. Liko rūgšties prieskonis. Keista, išmuša karštis. Aleksas visiems palinki „gero kelio“, atsigula ir užsimerkia. Dievulėliau, ajahuaską geria ir vaikai. Vienam gal penkeri. Niekas nepasakė, kada ji ims veikti, o dabar jau nebegaliu paklausti. Buvo liepta nesišnekėti. Tai vidinė patirtis. Visi ramiai guli, tik aš atsisėdusi rašau jums. Taip tamsu, kad vos matau popieriaus lapą. Deglų degti negalima. Virš mūsų šmėkščioja šikšnosparniai. Vaisiniai, tariu sau. Ne vampyrai. Tebesijaučiu gerai. Dabar niekur nedingsiu – jau išgerta.

Čia, po atviru dangumi, nuostabu. Nė kiek nenoriu miego. Plaukia debesėliai. Jaučiuosi labai atsipalaidavusi. Nieko nebijau, tik atrodo, lyg grimzčiau. Ak – nukrito žvaigždė. Jaučiuosi neįprastai žvali, šiek tiek įkaušusi. Susiliejusi su gamta. Vieninteliai žmogaus rankų darbo daiktai čia yra miegmaišiai, užrašinė ir rašiklis. Žmonės guli po žvaigždėmis. Galbūt užmigti neduoda kuris nors gėrime esantis augalas? Nesuprantu, kodėl dar būdrauju. Dieve, kaip čia gražu. Argi neturėčiau gulėti, sutelkusi dėmesį į pojūčius ir vaizdinius galvoje? Ko gero, taip. Kol kas jaučiuosi tiesiog gerai. Noemi daug spjaudo į savo puodą.

Gal verčiau gulsiuosi ir išjungsiu protą.

...Jaučiuosi keistai – nežinau, ką galvoti...

...Negalvok. Tik stebėk pojūčius...

...Gerai...

...Liaukis rašyti...

...Ak, užsičiaupk...

Pasidedu rašiklį ir atsigulu, paskui vėl imu rašyti.

...Liaukis pagaliau ir pasinerk į potyrius, juk norėtum...

...Gulkis...

...Galvoje keisti vaizdai... šachmatų figūros – visos virsta Budos statulėlėmis – judantys paveikslėliai, išnykstantys atsimerkus...

...Kvaiša, tai neatsimerk...

...Jie keisti ir neregėti, perkeičiantys, jei pasiduosiu jiems...

...Juk tai gerai, tiesa? Smagu?

...Keista – bet aš jų nebijau. Kodėl turėčiau bijoti? Keisti raštai, keisti vaizdai... labai smagu... sapnuoti nemiegant... šilta...

...Žmonės suka tibetietiškus maldos malūnėlius – galbūt tai užuomina į keistą šamanės dainą, ji skamba lyg vienuolių giesmė. Šamanė mano galvoje suka maldos malūnėlius. Neatrodo, kad aš tai kurčiau. Aš tik stebiu. Spektaklį savo galvoje...

Primena akimirką prieš pat užmingant, kai išvysti keistus daiktus ir žmones. Žinai, kad dar nemiegi, pradedi sapnuoti, o kai atsimerki, vaizdai išnyksta.

...Ką tik mačiau didžiulę bažnyčią, nava driekėsi be galo be krašto, joje šoko gėjus su kaubojaus skrybėle! Kas tai, po velnių? Gėjus su kaubojaus skrybėle? Paskui šokti ėmė visi...

Iš kitos realybės atsklinda Dilvino balsas:

– Izabele, gėrimas labai švelnus, Noemi klausia, ar norėtum dar? Aš jau išgėriau.

– Gerai, kodėl ne? – regis, man tai ima patikti.

Turiu liautis rašiusi. Reikia grįžti. Kita spalvota dalis.

...Gulkis, užsimerk...

...Šamanė šoka! Gentainiai pasipuošę, kažkoks keistas šokis... jie sustoja ratu, nori, kad prisidėčiau ir susikibčiau su jais rankomis. Staiga čia atsiranda Emilija. Dešine ranka labai stipriai suima mano kairę, lyg norėtų duoti kažką, kas, žinau, mane apsaugos. Kairę ištiesia, norėdama paimti už rankos šokantį kaukėtą genties narį. „KEISTA“, – taria ji, jos balsas skamba aiškiau ir garsiau už Dilvino. Tarsi ji būtų atskridusi su savo astraliniu kūnu – ištrūkusi iš įprasto sapno ir atkeliavusi į džiungles pasirūpinti sulaukėjusia savo motina. Ji susidomėjusi žvalgosi, kas čia vyksta...

Dabar matau Emiliją juodoje tamsoje, suodiną, purviną, dervuotą – akivaizdu, regėjime atsispindi mano nuogąstavimai dėl jos gerovės... keista.

Apstulbusi matau keturias auksines vadžras, nukreiptas į keturias pasaulio šalis, iš jų į visas puses sklinda šviesa – labai ryški. Paskui vėl kažkokia vaizdų maišalynė.

Atsipeikėjusi pajuntu, kad man taip bloga, kaip nebuvo bloga net išgėrus per daug citrininio likerio. Nusvirduliuoju ant žemės, džiaugiuosi, kad mano kūnas supranta norintis greitai pašalinti raganos gėralą.

Stoviu miške, jaučiuosi siaubingai, pykina. Pasirodo Dilvinas, lyg piemuo, ieškantis pasiklydusios avelės; mėnesienoje balti plaukai tinka prie paveikslo. Jis atėjo parsivesti manęs namo, tiksliau – prie mano miegmaišio.

– Ačiū, – išspaudžiu. – Viskas gerai.

Parkėblinusi ir įlindusi į miegmaišį akimirksniu užmingu. Po valandos viskas kartojasi. Vėl klupčioju, vemiu, bet atsigulusi pajuntu, kaip kūną užlieja nuostabi šiluma. Imu plepėtis su šiuo šilumos jausmu apie nedideles savo sveikatos bėdas, teiraujuosi, ar galėčiau kaip nors išsigydyti. Paskui turbūt vėl užmingu.

...Bloga. Atsistoju ir pėdinu į mišką. Laistau medžius ajahuaska ir, jai geriantis į šaknis, linkiu jiems gero kelio...

Nenutuokiu, kiek valandų. Svaigsta galva. Regėjimai? Labai mažai iš to, ką miegant ar būdraujant sukuria sąmonė, yra reikšminga. Kodėl mes taip susitapatiname su sapnu, vadinamu gyvenimu? Kodėl taip rimtai į viską žiūrime?

Dangus visiškai giedras. Matau begalybę.

Antra aušra

Kita diena. Mus pažadina gaidžių giedojimas. Jie labai geidžia pranešti mums apie aušrą, nes dar patamsiais ima ją skelbti ir neišsisukinėdami dirba savo darbą mažiausiai dvi valandas. Guliu kuo žvaliausia, klausausi pompastiškos jų giesmės ir džiaugiuosi lėtai brėkštančiu rytu. Keista, net ir po tokios nakties nejaučiu įprasto silpnumo, koks apima pabudus namie. Manau, atlikau tam tikrą detoksikaciją pagal Tonį Robinsą.

Naktis nesibaigė tuo, ką aprašiau. Iki antro gėrimo dubens jaučiausi puikiai. Dabar nebeprisimenu, kuriuos regėjimus kada mačiau. Išvydau Tibeto vaizdus... auksines vadžras! Kodėl jas? Nė nežinau, ką simbolizuoja vadžros – reikės pasižiūrėti!

Leidžiu sau šiek tiek pagudrauti su laiku – turbūt įsivaizduosite, kaip nustebau po kelių savaičių perskaičiusi štai ką:

Vadžra, žaibo blyksnis, vaizduojamas kai kurių Tibeto dievų, ypač Dragšedo, rankose – tos dievybės saugo žmones.

Noemi mums pasakojo, kad ajahuaska priklauso griaustiniui ir žaibui. Dar skaičiau, kad vadžros simbolizuoja tikrovės prigimtį ir galią neregimai blogai įtakai:

Dievai jas naudoja apvalymui. Jos apvalo žmogų, kaip audra su žaibais apvalo žemės atmosferą.

Vadžra (žodis kilęs iš sanskrito kalbos) turi daug prasmių sluoksnių, bet kai ją regėjau, nežinojau nė vieno. Kai kurie teigia, kad du galai simbolizuoja regimą ir neregimą pasaulius. Kiti tvirtina, kad vienas galas reiškia sąmonės „nuodus“, kitas – nušvitusią sąmonę.

Dabar, rytą, be atvangos giedant gaidžiams, džiaugiuosi, kad atlikau šią keistą vidinę kelionę. Džiaugiuosi, kad bijojau, bet vis tiek ryžausi. O kaip jaučiuosi dabar? Neapsakomai laiminga būdama šią akimirką, laiminga, kad esu gyva džiunglėse su šešiolika pūliuojančių vabzdžių įgėlimų. Juk bet koks dvasinis darbas mus veda į dabarties akimirką, tiesa?

Ir į paprastumą. Bet koks dvasinis darbas, regis, veda į paprastumą. Prieš kelerius metus skaičiau brolio Rodžerio, vienuolio, pietų Prancūzijoje įkūrusio Tezė bendruomenę, dienoraštį. Jis daug rašė apie norą viską supaprastinti ir kasdienius sprendimus tai įgyvendinant. „Paprastumo, paprastumo, paprastumo“, rašė jis, cituodamas Toro.

Čia jam būtų patikę. Trobelė miegoti, viduje tik palmių kilimėlis pasitiesti ir audeklas užsikloti, laužas ant žemės išsivirti valgyti, upė išsiskalbti drabužiams. Kas čia visą dieną veikiama? Nėra skubros, lakstymo, bet niekas ir netinginiauja. Dirbami daržai, renkama ir audžiama medvilnė, verdama, veriami karoliai, medžiojama, rengiamos šventės, auginami kūdikiai. Regis, niekas niekur neskuba, nemačiau, kad kas nors būtų irzlus ar rūškanai nusiteikęs. Niekas nesijaučia vienišas, nes visi miega šeimos trobelėse, visi pažįstami gyvena šalia arba gretimame kaime.