Изабель Лосада - Kaip aš ieškojau savęs

Mūsų būrelyje kalba pakrypsta prie nakties patyrimų. Nulekiu pasiimti rašiklio. Vyrai diskutuoja apie tai, kaip skirtingai veikia ajahuaska atsimerkus ir užsimerkus.

– Kai esi atsimerkęs, ji veikia panašiai kaip LSD. – Aleksas buvo atsimerkęs ir dabar nori pasidalyti patirtimi. – Stebėjausi, kad galiu logiškai mąstyti. Iš pradžių viskas tarsi praplatėjo, džiunglių garsai tapo aiškesni, ryškesni, garsesni. Paskui debesys virto veidais ir aš išgirdau keistus garsus. Pažvelgiau į debesį ir man pasirodė, kad senutė pasakoja istoriją... Prie tvenkinio priėjo liūtas, rado lapą ir ėmė žaisti... Tada... po galais. Daugiau nieko neprisimenu. Istorijų – žmonijos simbolių, abstrakčių vaizdinių – buvo daug. Rodos, debesys virto įvairiomis dvasiomis, ir jos visos kvatojosi iš vakariečių įsitikinimų.

Jis truputį padvejoja.

– Taip, jie juokėsi iš mūsų ir paikų mūsų įsitikinimų. Regėjimas buvo ryškus, bet nebaisus. Tos dvasios man rodė praeities įvykius ir klausinėjo: „Ar supranti?“ O aš atsakydavau: „Taip.“ Dar jos klausė, kaip vakariečiai gali šaipytis iš kitų tikėjimų, kai jų pačių tikėjimas tėra vienas iš daugelio ir ribotas. Jos juokėsi, bet nepiktai. Dar man pasirodė, kad daina nuskambėjo pačiu laiku. Jie dainavo puikiai, tiesa?

– Jiems atėjo padėti tėvas ir sūnus, – taria Dilvinas.

O varge, aš nė nepastebėjau dainininkų. Maniau, dainuoja tik Noemi.

Pažvelgiu į Džeremį.

– Patiko?

– „Patiko“ gal ne pats tinkamiausias žodis. Iš pradžių mačiau įvairiausių išgalvotų augalų ir gyvūnų paveikslėlius.

– Nematytų mūsų pasaulyje?

– Ne. Aš jų nepažinau. Paskui paveikslai tapo didesni ir įvairesni. Pats įsimintiniausias buvo didelė palapinė, kokioje kartą buvau – ten tave supa įvairios spalvos. Ši atrodė panaši, bet joje buvo tik girios spalvos. Vaikščiojau po ją. Vaizdai pasirodydavo tik užsimerkus, kai atsimerkdavau, viskas būdavo kaip įprasta. Paskui prasidėjo antras etapas, atsidūriau japoniškame sode. Man pasidarė įdomu, ar galiu kaip nors valdyti arba pats kurti vaizdus, ir atradau, kad galiu, bet jie nėra tokie ryškūs kaip savaime kylantys. Paveikslai darėsi vis ryškesni ir beprotiškesni – net panorau atsimerkti ir viską nutraukti. Tokio ryškumo man buvo per daug. Susimąsčiau, ar tai panašu į grandininį pjūklą galvoje. Nusprendžiau, kad taip, ir atsimerkiau.

– Dilvinai?

Dilvinas susimąsto, stoja ilga, reikšminga tyla.

– Na, daug visko įvyko.

– Na ir?

– Dar ne viską suvirškinau.

Mes sėdime ir kantriai laukiame. Įgėlimų vietas trinuosi niežulį malšinančiu kremu. Galop jis taria:

– Gražiai pabendravau su savo tėvu, mirusiu prieš porą metų. Mačiau savo vaikus, gyvenančius Velse. Buvo smagu. Jie visi atrodė laimingi. Šįkart nuoviras buvo silpnas. Pamačiau kai ką, ko nelaukiau ir nesitikėjau. Daug vaikų veidų: besišypsančių, daugiausia perujiečių. Peizažas buvo čionykštis, bet mano galvoje jis virto milžinišku voru. Neiškart tai suvokiau: iš pradžių pamačiau kojas, tik paskui supratau, jog tai voras. Buvo daug labai gražių vaizdų. Simbolizuojančių gausą.

O varge. Kaip galėčiau prisipažinti mačiusi gėjų kaubojiška skrybėle? Gal man pasipasakoti tik apie daugiaprasmes, nuostabias auksines vadžras, o apie jį nutylėti? Bet, žinoma, atėjus eilei, viską išpyškinu.

– Kaip manai, kodėl regėjai bažnyčią? – klausia Aleksas.

– Bažnyčia man dvasiškai labai saugi vieta. Katedros pastatas dažnai lyginamas su Nojaus arka, ir iš tiesų jame jaučiuosi kaip dideliame, saugiame laive.

– O gėjus su kaubojiška skrybėle?

– Tai keista. Jį pamačiusi bemaž supykau. Jis buvo beveik nuogas ir elgėsi taip, lyg dalyvautų gėjų parade – šoko toje pagarbą ir baimę keliančioje katedroje su kaubojiška skrybėle ant galvos!

– Galbūt jis simbolizuoja laisvės trokštančią tavo dalį? – spėja Dilvinas.

– Hmm, – mąstau. – Na, jis tikrai atrodė laisvas. Skrybėlė rodė, kad jis pasirengęs laužyti visas normas, o šokiu jis tarsi sakė, jog jam niekas nerūpi. Aš pagalvojau: „Ką jis čia veikia?“

– Ką jauti gėjams su kaubojiškomis skrybėlėmis?

– Na, jei pro mane žygiuotų gėjų paradas, mielai pašokčiau su tokiu, bet tik ne bažnyčioje ir ne šitaip. Tikrai nesu homoseksuali, – svarstau. – Galbūt bažnyčios laivas yra gana didelis ir erdvus priimti įvairius dvasingumo ieškančius žmones. Galbūt gerai šokti, gerti ajahuaską. Gal kaubojus išreiškia vidinę mano maištautoją – man ją patinka įsivaizduoti kaip nuolat šokančią. O kaubojaus skrybėlė?.. Na, galbūt mano pasąmonė žaisminga.

Spėlioju toliau:

– Gal per ilgai gyvenu pietvakarinėje Londono dalyje?

Aš norėjau išvysti gyvates ir džiunglių dvasias. Ar esu kalta dėl to, kad mano regėjimai tokie kvaili?

Aiškintojai pasiduoda.

– Kas eina paplaukioti? – linksmai, pergalingai pasiūlau.

Pavakare ateina Noemi ir atsisėdusi išpaišo man veidą raudonais ženklais, kokiais išpiešti visų veidai. Su ja ir šalia jos jaučiuosi laiminga. Nepatiriu to keisto dalyko, mano vadinamo „dieviškumu“, kurį patiriu būdama su Mudži – veikiau nepažinumą, nežemiškumą, tarsi ji tik viena koja būtų šiame pasaulyje, tačiau jos „kitas pasaulis“, ne tas, kuriame lankosi Mudži. Nenoriu pasakyti, kad ji mieguista ar „kuoktelėjusi“, ko galima būtų tikėtis iš žmogaus, nuo ankstyvos vaikystės kas savaitę vartojančio haliucinogenus. Veikiau kyla jausmas, kad Noemi, žiūrėdama į mus, supranta, kokie mes nesvarbūs, tarsi būtume tik laikini sapno veikėjai. Ji miela, domisi mumis, bet atsainokai, kaip mes elgtumės sapne sutikę senutę. Būnant su ja man išties atrodo, kad „aš“ esu tik menkas būties dūmelis jos regėjimuose.

Aleksas išsitraukia skaitmeninę filmavimo kamerą, ir aplink susispiečia vaikai, norintys pamatyti save. Čia nėra veidrodžių, tad maži vaikai, regis, sunkiai įsivaizduoja, kaip jie atrodo. Žinoma, tai labai naudinga dvasinei sveikatai – silpnai suvokti „aš“ ir neteikti jam svarbos. Mažos mergaitės, žiūrėdamos į savo atvaizdus, droviai kikena. Berniukai smalsiai spokso į savo veidus. Prisimenu, kartą tibetiečių vienuolis iš Nepalo man sakė, kad dėl per stipraus „aš“ atsiranda per daug „mano“. Aš, savo ruožtu, manau, jog per daug „mano“ lemia per stiprų „aš“. O čia nėra nei to, nei ano. Prieš kelerius metus čia buvusi draugė iš Londono mane perspėjo: „Nenustebk, jei ką nors padovanosi vienam žmogui, o kitą dieną su tuo daiktu pamatysi kitą.“ Kai atvykome, Noemi padovanojau budistų maldos apyrankę, o šiandien, kaip pranašavo draugė, pamačiau ją mūvinčią kitą moterį. Viskas ima stoti į vietas. Kuo mažiau tapatinamės su „aš“, tuo laimingesni galime tapti.

– Kodėl mes negalėtume taip gyventi? – sušunku.

– Dėl to čia ir esu, – taria Džeremis. – Mes pamažu bandome to pasiekti mažame savo miestelyje pietų Prancūzijoje. Esama tokio judėjimo už tvarią gyvenseną.

– Nori pasakyti, kad kuriate kitokius žmones ar kad bandote atsikratyti konkurencijos?

– Mes stengiamės daugiau bendradarbiauti.

Prisimenu savo Battersea gatvę Londone. Metų metus vargau, kol pas mus pastatė šiukšlių dėžes perdirbamoms atliekoms. Aš vienintelė iš aštuoniolikos butų gyventojų kompostuoju maistą. Įsivaizduoju, ką užgiedotų kaimynai, jei pasiūlyčiau bendrame mūsų sode auginti daržoves. Viena moteris visiems priklausančiame sklype pasistatė pašiūrę ir tik ji turi jos raktą. Rimtai. Mintis apie dalijimąsi jiems visiškai svetima.