Изабель Лосада - Kaip aš ieškojau savęs

„Ar tau jos gaila?“ – paklausiau.

„Ne! Jai sekasi, kad turi šitiek lėlių!“

„Hmm, – tariau. – Taip manai? Manai, ji myli tas lėles, kaip tu myli savąją? Kaip manai, kas labiau myli savo lėlytes? Maža mergaitė, turinti šimtą lėlių, ar kita maža mergaitė, gyvenanti skurdesnėje nei mūsų šalyje ir turinti tik vieną lėlytę?“

Ji susimąstė. Tuomet jai buvo gal septyneri.

„Maža mergaitė, turinti vieną lėlytę“, – atsakė ji.

Čia visai nėra lėlių. Vaikai dažnai gauna palaikyti tikrą kūdikį, taigi lėlių jiems nereikia. Vis dėlto jie žaidžia. Šiandien šokinėja į aukštį. Į žemę įsmeigti du kuolai, į juos įvairiame aukštyje prikalinėta vinių. Ant vinių uždėtas pagalys – skersinis. Vaikučiai pribėga ir šoka aukštyn, kad perskrietų pagalį. Šiuo žaidimu jie šiandien džiaugėsi ilgiau nei valandą.

Jei esate tėvai ir norite apie tai papasakoti vaikams, išvardysiu, ko jie neturi. Žinoma, kompiuterių; taip pat televizorių, radijų, muzikos grotuvų, nieko, ką galima įjungti ir išjungti, jokių veidrodžių. Yra savitų fleitų ir dūdelių, padarytų iš surištų tuščiavidurių pagaliukų. Jei nori muzikos, pasigrok. Vaikai čia neturi nieko, tik kelis drabužėlius, o pradėję lankyti mokyklą gauna vadovėlių. Dabar paklauskite savo mažylių: kas laimingesnis?

Su kūdikiais čia niekas neburkuoja kaip mes. Kodėl gi suaugusieji, kalbėdamiesi su kūdikiais, nutaiso vaikišką balselį ir ulba: „Argi tu ne meilutis?“ Ne, jis ne meilutis, jis jaunas žmogus, asmenybė, ir jį reikia gerbti kaip visus. Kodėl tas burkavimas ir kalbėjimas su vaikais iš aukšto toks paplitęs mūsų visuomenėje? Su vaikas elgiamasi itin globėjiškai. O čia jiems niekas nevadovauja. Jie gulasi tada, kada nori, bet visada atsikelia prieš aušrą padėti kurti ugnies. Manau, taip yra ir dėl to, kad sutemus (jei nežiūrėsime į saulės kolektoriaus šviesą), taigi apie aštuntą vakaro, visi eina miegoti. Per visą viešnagę dar negirdėjau, kad vaikas arba suaugęs pakeltų balsą.

Man rašant maža, vos trejų metukų mergaitė kūrena laužą. Ji įkiša pagalių ir pavėduoja ugnį, kad po puodu degtų ugnis. Laužą ji prižiūri ne norėdama pelnyti mamos palankumą. Mama nė nemato. Mergytė dirba, nes ugnį reikia vėdinti, kad ji neužgestų ir visi galėtų pavalgyti. Lidlof tvirtina, kad mes atbukinome savo vaikų instinktus, nes gaudome juos, kad tik nepargriūtų. Čia vaikai pjausto dideliais peiliais ir kūrena ugnį, bet nė vienas neįsipjauna ir nenusidegina. Manau, kartais taip nutinka, taip jie mokosi. O gal toji trimetė nenusidegina, ir niekam nereikia jos barti todėl, kad ji pati prieina prie laužo ir pajunta jo kaitrą.

Regis, mes vis kalame vaikams į galvas, ką daryti, o ko nedaryti, užuot leidę jiems mokytis patiems. Tai daro dvejopą žalą. Pirma, vaikai ima nekęsti suaugusiųjų, antra, jie nesimoko. Tyrinėdama tokį gyvenimo būdą Lidlof pastebėjo, kokia keista išmonė yra „žaidimų kambariai“. Vaikai žaidžia patalpos viduryje, tiesiogine prasme dėmesio centre, o tėvai nuobodžiaudami sėdiniuoja pakampėmis. Vaikai ropščiasi į plastikinius automobilius ir iš jų, kabarojasi lipynėmis, o kai tik kuri nors neva bejėgė būtybė rikteli, vienas iš tėvų pašoka ir prilėkęs puola raminti.

Pasak Lidlof, būtų išmintingiau, jei tėvai vidury kambario dirbtų jiems svarbius ir įdomius darbus: virtų, siūtų, sodininkautų, lipdytų iš molio, o vaikai mėgdžiodami mokytųsi šių darbų. Vis dėlto dabar rašydama suprantu, jog kai kurių mūsų vaikų gebėjimas sutelkti dėmesį toks menkas, kad jie greitai imtų nuobodžiauti, atsisėstų ir pravirktų. Dėl to kaltinu pasyvumą žiūrint televizorių. Televiziją kaltinu dėl daugybės pasaulio blogybių: kokakolos, tabako pramonės.

– Apie tai daug kalbama, ypač Šiaurės Amerikos indėnai pabrėžia, kad turime leisti vaikams mokytis iš tiesioginės patirties, – prisidėjęs prie manęs, stebėdamas, kaip pjaustomos daržovės ir kūrenamas laužas, išklausęs kai kurias mano mintis taria Dilvinas.

– Vis dėlto, – atsakau, – mūsų visuomenė tokia smukusi, kad daugelis tėvų bijo vaikus išleisti pro duris. Mes viską apvertėme aukštyn kojomis. Turime paprastinti gyvenimą, daug ko atsikratyti, laisvintis iš priklausomybės nuo įvairiausių technologijų.

– Užsiauginti sau maisto, kaip sako Džeremis.

– Išmokti gyventi darniai su gamta. Suvokti, kad „aš“ nėra toks jau svarbus.

– Taip. Ir sukurti gražią bendruomenę.

– Aš įsitikinusi, kad pirmiausia reikia išjungti televizorių.

Ketvirta aušra

Man pranešama, kad šiandien priešpaskutinė diena. Šįryt išgirdau žinią, kurios bijojau, ji buvo ištarta neapsakomai švelniai.

– Noemi pasisiūlė šįvakar išvirti dar ajahuaskos.

Aleksas, Džeremis ir Dilvinas iškart sutiko išgerti dar po porciją. Pykinimą prisimenu aiškiau nei įdomius paveikslėlius galvoje. Nesunku suprasti, kodėl ši medžiaga nesukelia priklausomybės. Gaila, kad į kokainą negalima įmaišyti ko nors, sukeliančio pykinimą ir vėmimą. Tai atbaidytų žiniasklaidos grietinėlę. „Brangioji, mes puikiai praleidome vakarą, paskui visi apsivėmėme ant kilimo.“

Žinoma, tai ne tas pat. Tai jų vaistai. Taigi turiu apsispręsti. Lengvai galėčiau pasakyti: „Ačiū, ragavau, man jau gana“, laiminga susirangyti miegmaišyje ir be jokio blogumo prasnausti visą naktį.

Kita vertus, dabar šiek tiek geriau išmanau, ką daryti, kaip valdyti potyrius. Nemalonu, kai pykina, bet nuo to nemirsiu... o daugiau neketinu vartoti haliucinogenų...

Labai labai norėčiau, kad ji mums, svetimšaliams, nebūtų pasiūliusi šios antros paslaugos. Jai reikės visą dieną ruošti gėrimą, bet dabar, kai pasiūlė... o varge. Man būtų lengviau pasiryžti, jeigu, kaip jie, tikėčiau, kad vemdama atsikratau regėjimuose atsispindinčių bėdų. Centrinės ir Šiaurės Amerikos šamanai savo apeigose vėmimą vadina „sveikimu“ ir juo džiaugiasi. Manau, tikėjimo galia yra didžiulė, taigi suprantu, kaip tai vyksta. Jeigu tvirtai tikėsi, kad po psichoterapeuto konsultacijos apsivemsi ir tai išspręs visas tavo problemas, galbūt gausi daugiau naudos nei dirbdamas pagal esamus metodus, kai aiškinamasi, kodėl mums kyla vienokių ar kitokių rūpesčių, kodėl jie taip „giliai įsišakniję“ ir kad po konsultacijos visus juos parsinešime namo. Už tai sumokame 200 svarų. O jei fizines bėdas sukelia psichologinės (tuo vis daugiau kas tiki), išliktume sveiki ir psichiškai, ir fiziškai. Bet, deja, netikiu, kad visus savo rūpesčius išpilsiu ant augalų ir jais užteršiu žemę. Nesitikiu, kad su manim užmegztų ryšį vietinės dvasios, nors iš praėjusio karto prisimenu kai kuriuos keistus šokėjus. Kam gi man tai kartoti?

Aš noriu perprasti mūsų sąmonės prigimtį, galią ir – kaip Mudži sako – tai, kas mes esame už sąmonės ribų. Pažvelgti į pačios susikurtas baimes ir laisvę. Juk viskas ten, tiesa? Viskas mūsų galvose. Kaip sako budistai: „Jūsų mintys kuria šį pasaulį.“

Taigi aš jau čia, šamanė man paduoda gėrimą, padėsiantį pažvelgti į tas neįprastas erdves. Kaip atsisakyti?

Šįkart nebijau. Šįkart siaubstu. Noemi priėjusi pasižiūri, kaip rašau, kaip ant balto popieriaus randasi juodas rašalas. Norėdama ją pralinksminti, nupiešiu katę. Ji nusišypso; regis, man pavyko pavaizduoti kažką panašaus į gyvūną. Tada ji nupėdina prie savo puodo, o baisus siaubas įsitaiso mano galvoje ir pilve.

– Kodėl galvoju tik apie pykinimą, o ne apie laukiančią įdomią patirtį? – klausiu vyrukų sėdint miegmaišiuose ant palmių lapų kilimėlių.

– Kažkuri tavo dalis galvoja apie įdomumą, antraip čia nesėdėtum, – kilniaširdiškai taria Dilvinas.