Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

— Ne. Man regis, jis baisiai nekantrauja išgirsti tavo balsą. Jis labai jaudinosi dėl tavęs.

Susigūžiau iš gėdos, bet vis tiek paėmiau ragelį.

Atsiliepė mieguistas balsas:

— Kevinas klauso.

— Kevinai, čia aš, Ana. Labai tavęs atsiprašau. Apgailestauju, kad taip negražiai tave palikau. Man stogas pavažiavo.

— Nieko tokio, — atsakė jis. — Kai sužinojau, man irgi dangus maišėsi su žeme. Kaip šunį išmetė iš Pottery Barn. Gali patikėti? Iš Pottery Barn. Sakau draugams: buvau išmestas ir ne iš tokių vietų.

Laukiau, kada jis pratrūks koneveikti Džeinę ir aiškinti, kaip mudu su juo galėsime kreiptis į teismą dėl „mažojo Džeko“ globos teisių, bet nesulaukiau. Tikriausiai situacija su Džeine gerokai pasikeitė; pernakt jų santykiai pasidarė civilizuoti ir jie liko geriausi draugai.

— Vakar aš, tėtis ir mama buvom nuėję aplankyti mažojo Džeko, lis labai mielas vaikas. Jau dabar dievina Red Sox. Šiandien vėl ruošiamės eiti pas jį. Ar nenorėtum atlėkti?

— Ne.

— Bet...

— Ne.

— Tai gal šį savaitgalį?

— Ne.

— Gerai, Ana, žiūrėk, kaip tau išeina. Pagalvok, kada tau bus tinkamiausia. Bet berniukas iš tiesų labai mielas. Ir toks juokingas, supranti? Sakau Džeinei: „Norėčiau alaus.“ Jis irgi sako: — „Norėčiau alaus“, — lygiai tokiu pačiu tonu. Visai mano balsu. Dar jis turi tokį mešk...

— Atleisk, Kevinai, man reikia eiti. Viso.

Kai padėjau ragelį, Rachelė tarė:

— Gal tau reikėtų atsiprašyti Andželo.

Andželas!

— O, varge! — Susiėmiau rankomis už galvos. — Man pasimaišė protas, visiškai pasimaišė. Nereikėjo jam gultis su manim į lovą.

— Aišku, kad nereikėjo. Kuo tu jį palaikei?

— Paprasčiausiu vyru. Beje, prisiminiau. Ar Džojis grįžo pas Džekę?

— Ne. Ir nemanau, kad sugrįš.

— Ką?! — Aš tikėjausi, kad jis palakstys dieną kitą, suvirškins žinią apie nėštumą ir paršliauš pas Džekę prašydamas atleidimo. — Subingalvis, — prakošiau pro dantis.

4

Iš to laiko tarpsnio prisimenu tik tai, kad man baisiai skaudėjo kaulus, visus iki vieno, ir dar niekada taip smarkiai, kaip tada. Gėlė net rankas ir kojų pėdas. Buvau tyli ir užsisklendusi savyje, kaip moteriškas Džojo variantas, tik be kvailų rokeriškų drabužių. Surinkau visas iki vienos Aidano nuotraukas — tas, kurios kabėjo ant sienų, stovėjo rėmeliuose ant televizoriaus, netgi kurios gulėjo mano piniginėj — ir ištrėmiau į tolimąjį Sibirą palovyje. Norėjau, kad niekas man apie jį nebeprimintų.

Dabar man norėjosi būti tik su Džeke, kuri niekaip nesiliovė verkusi.

— Čia tik hormonai, — kartojo ji tarp kūkčiojimo priepuolių. — Džojis nekaltas. Aš ant jo nepykstu. Čia tik prakeikti hormonai.

Kai likdavau viena, be Džekės, vaikščiojau į parduotuves ir be jokio gailesčio švaisčiau pinigus. Buvau ką tik gavusi atlyginimą, išleidau visą, net ir pinigus už buto nuomą. Man buvo nusispjaut. Paklojau milžinišką sumą už du juodus kostiumėlius, porą juodų aukštakulnių batelių, šilko kojines ir Chloe rankinuką. Protu nesuvokiamai daug. Kai tik ranka siekdavau pasirašyti naujo čekio už pirkinį, prisimindavau tuos du su puse tūkstančio žalių, kuriuos sukišau Neris Heming, ir net nusipurtydavau. Reiktų paduoti ją į teismą, pamėginti susigrąžinti prarastus pinigus — galbūt toj sutarty ir atrasčiau kokį punktelį, kad man tai leidžiama padaryti — bet tiesiog nebenorėjau teptis su ja rankų. Norėjau pamiršti, kad apskritai kažkada su ja susidėjau. Ir dar aš nenorėjau, kad būtų keičiama data — žinojau, kad tai didžiausia nesąmonė. Kalbėtis su mirusiais? Nebūk kvaila.

Vakarais dėl kažkokių keistų mazochistinių priežasčių žiūrėdavau per televiziją beisbolo varžybas. Rodė pasaulio čempionatą. Red Sox lošė prieš St. Louis Cardinals. Red Sox nesidžiaugė pergale nuo 1919 — nuo Beibo Ruto mesto prakeiksmo — bet remdamasi savo šalta neginčijama nuojauta aš žinojau, kad šiais metais jų nesėkmių periodui turėtų ateiti galas. Jie būtinai turi laimėti, nes pagaliau tas šiknius Beibas teikėsi numirti ir palikti juos ramybėj. Sporto žinovai, spauda ir Red Sox fanai degė nekantrumu — tiek nedaug trūksta iki pergalės, bet kas bus, jeigu jie nelaimės?

Aš nė trupučio neabejojau, kad jie laimės, ir, kaip jau buvau numačiusi, jie iš tiesų laimėjo, todėl buvau vienintelis žmogus, kurio jų pergalė nė kiek nenustebino.

Sirgalių džiaugsmas buvo jokiais žodžiais nenusakomas. Pagaliau sulaukė atpildo tie, kurie ištisus dešimtmečius neprarado vilties ir tikėjimo. Mačiau, kaip raudojo suaugę vyrai, raudojau ir aš kartu su jais. Bet čia bus, nusprendžiau aš, paskutinis kartas, kai aš verkiu.

— Tu, kvailas besmegeni, — surikau jam. — Jeigu nebūtum žuvęs, ir tu būtum šventęs pergalę.

Ir dar tai bus paskutinis kartas, daviau sau žodį, kai aš kalbuosi su Aidanu.

5

Tą pačią dieną, kai gavau Džeinės laišką, sulaukiau ir ilgiausios elektroninės rašliavos iš Helenos. Vis dėlto ji man melavo prižadėdama neiti į tą seną sandėlį akistatai. Ir ko aš čia stebiuosi? Jos laiškas man priminė jos kriminalinę istoriją, bet žinodama, kad ji gyva ir sveika, aš neskubėjau jo skaityti ir gilintis į smulkmenas visas dvi savaites.

Kam: lliuzionistopadejeja1@yahoo.com

Nuo: Laiminga_Zvaigzde_PI@yahoo.ie

Tema: Aciu Dievui, likau gyva

Atleisk, kad tau pamelavau. Nugalėjo smalsumas.

Dabar papasakosiu vieką, kas nutiko, bet nelabai prisimenu tiksliai, kas buvo kalbama, tad pasistengsiu pakartoti papūgos principu. Ir neperdėsiu, nors visi mane nuolat tuo kaltina!

Tai štai. Lygiai dešimtą nuvykau duotu adresu juostą. Kaip ir tikėjausi, ten buvo apleistas sandėlis. Baisus dvokas.

Nelygios grindys. Žiurkės. Užlipau laiptais į viršų. Nieko nėra nei pirmam, nei antram, nei trečiam aukštuose. Bet ketvirtam aukšte moteriškas balsas pakvietė:

— Užeik.

Pamaniau, kad Tesė O’Greidi. Juo labiau kad tik ji galėjo patekti į Reisio miegamąjį ir padaryti tas nuotraukas.

Bet ten buvo ne ji. O Deta! Su kostiuminėm kelnėm, šilkine palaidine ir pistoletu! Et, velnias!

Ji sako: Sėskis.

Parodė į kėdę. Ką gi, į kėdę tai į kėdę. Viena medinė kėdė po kabančia elektros lempute su kraujo dėmėm nutepliotu laidu, apvyniotu apie kėdės kojas.

Aš: Nereikia. Klausykit, labai atsiprašau, kad parodžiau tas nuotraukas Hariui.

Ji (purtydama galvą, lyg negalėtų patikėti, kokia aš drąsi): Tai aš jums pasiunčiau tas nuotraukas.

Aš: Kodėl?

Ji: Nes niekas daugiau neįtikintų Hario, kad aš esu jam neištikima ir išpliurpiu šeimos paslaptis, kaip nuotraukos, kur aš guliu lovoj su Reisiu. Susitikimo su Reisiu papietauti jam neužteko. Ir dar sako, jis nieko neneigia! Žinok, tavo mamytė apsigėdino iki ausų. Įsivaizduok, sėdim mes abu pačioj matomiausioj vietoj, o ji nemoka naudotis savo telefono fotoaparatu.

Aš: Jūs norėjote būti nufotografuota?

Ji (šnypščia kaip gyvatė): Taiiiip. Ar žinai, kiek mes tau su Reisiu suteikėm progų?

Aš: Tiesą pasakius, ne per daugiausiai. Aš visą amžių prasėdėjau prie tos suknistos jūsų kiemo tvoros. O kodėl jūs norėjot, kad aš parodyčiau tas nuotraukas Hariui?

Ji: Ogi tikėjausi, kad jis nusižudys. Arba nudės Reisį ir atsidurs už grotų.

Aš: Betgi Reisis jūsų draugas!