Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Įsijungiau radiją. Kaip tik pataikiau į žinias. (Beveik) Pagrindinė naujiena buvo susišaudymas Dalkyje. Penkiasdešimtmetis vyras (Haris Siaubas) kelis kartus šovė į kitą vyrą (Reisį). Pasikėsintajam pavyko išvengti kulkų, bet nors į įvykio vietą tuojau pat prisistatė policija, šaudęs vyriškis jau buvo spėjęs pabėgti. Policija įspėja gyventojus prie jo geriau nesiartinti.

Čia jau visiška nesąmonė. Jai turbūt protas pasimaišė, kad įsivėlė į tokią painiavą. Juk gali ir ją nušauti.

Kam: Laiminga_Zvaigzde_PI@yahoo.ie

Nuo: lliuzionistopadejeja1@yahoo.com

Tema: Akistata

Helena, nieku gyvu nedrįsk eiti į tą sandėlį. Nežinai, ko gali prisidaryti. Prižadėk man, kad ten neisi. Privalai manęs klausyti ir daryti tai, ko prašau, nes mano vyras žuvo.

Ana

Kam: lliuzioni5topadejeja1@yahoo.com

Nuo: Laiminga_Zvaigzde_PI@yahoo.ie

Tema: Akistata

Tiek to, prižadu.

Kam: Laiminga_Zvaigzde_PI@yahoo.ie

Nuo: lliuzionistopadejeja1@yahoo.com

Tema: Akistata

Puiku!

53

Nusprendžiau laukti. Iš dalies diena buvo panaši į vakarykštę, tik tada aš gyvenau laukimu ir viltimi, o dabar mane slėgė nelaimės nuojauta.

Paskambino Kevinas ir aš vėl nepakėliau ragelio. Tiesiog negalėjau prisiversti. Jis sakė, kad atskris iš Bostono lygiai septintą ryto. Rytoj aš jau viską žinosiu.

Vėliau atėjo Džeke. Ji pranešė žinią Bjauriajam Džojui. Vien tas faktas, kad atėjo pas mane į namus, nieko gero nežadėjo.

Ji papurtė galvą:

— Dopaminas išgaravo.

— Negali būti!

— Taip, jis nieko nenori girdėti.

— Dieve šventas! Tarsi jis čia niekuo nebūtų prisidėjęs! Ar labai buvo baisu?

— Nelabai. Kaip ir reikėjo tikėtis iš senojo nedopamininio Džojo.

— Vadinasi, buvo baisu.

— Taip, ko gero. Na, aš juk žinojau, kad jis neapsidžiaugs, bet vis tiek vyliausi, supranti...

Linktelėjau galvą. Aš ją supratau. Ji sukniubo ant sofos ir užsiraudojo. O aš vis kartojau, kad jis tikras subingalvis. Po kiek laiko ji pratrūko kvatotis, nors nesiliovė ir verkusi.

— Dieve, juk tai Bjaurusis Džojis, — kalbėjo ji, atgalia ranka šluostydamasi nuo skruostų ašaras. — Ką aš sau galvojau įsimylėdama jį? Ir dar sakė — neprisišauk pati bėdos. Žinai, dar ką tau pasakysiu, Ana? Tau teks būti mano gimdymo partnere. Mes drauge turėsime lankyti nėštumo paskaitas, o visi vyrai ir moterys galvos, kad mes esam lesbietės. — Ji net pasistengė žodį lesbietės ištarti su indišku akcentu.

— Tu pamišėlė, — tariau jai.

— Aš esu netikėlė, kuri negali net savo sielvarto dorai paskandinti. Uždėk Dirty Dancing, gerai? Likusius aštuonis mėnesius man tai bus vienintelė paguoda. Negalėsiu gerti, rūkyti, valgyti cukraus, pirktis gražių drabužių ir mylėtis. Su manim norės leisti laiką tik tie vyrai kuriems patinka ištvirkauti su nėščiosiomis. Lieka tik sentimentalūs filmai. Kas paliko žinutę?

Aš klūpojau ant grindų ir ieškojau kompaktinės vaizdo plokštelės.

— Kokią žinutę?

— Mirksi pranešimų lemputė.

— A, tai Kevinas. Jis rytoj atvyksta į Niujorką. — Pati nustebau, kaip ramiai tai ištariau. Negalėjau sakyti Džekei, kas atsitiko; jai ir taip jau visko buvo iki ausų.

Kai ji išėjo, nuėjau į lovą, atseit miegoti, bet prieš septynias atsikėliau jausdamasi taip, lyg ruoščiausi egzekucijai.

54

Kaip visada nusiprausiau ir apsirengiau. Burna buvo išdžiūvus lyg vata, tad išgėriau stiklinę vandens, bet tuoj pat jį išvėmiau. O kai pamėginau išsivalyti dantis, tai vos prisilietus šepetėliu prie liežuvio iš karto supykino.

Neišmaniau, ką veikti. Kol Kevinas neatvažiuos, viskas bus tarsi sustingę. Pasiūliau sau sandorį: jeigu surasiu, per kurį kanalą rodo serialą „Starskis ir Hačas“, tai sėsiu ir pažiūrėsiu. O jeigu nerasiu? Tuomet eisiu į darbą.

Nors ir labai keista, per televiziją nerodė nė vienos „Starskio ir Hačo“ serijos. Visų kitų — per akis: „San Francisko gatvės“, „Hil Stryto bliuzai“, „Kegnis ir Leisė“ — bet sandoris yra sandoris. Nuvažiuosiu į darbą ir pažiūrėsim, kas bus toliau. Gal valdžia bus pakeitus savo nuomonę ir nusprendus vis dėlto mane išmesti, o tai, žinoma, bus šioks toks prasiblaškymas.

Prisiverčiau išslinkti pro duris ir ėmiau lėtai leistis laiptais žemyn. Pro paradines lauko duris į gatvę tuo metu išėjo paštininkas. Pirmą kartą per šį sezoną lauke padvelkė rudeniu; gatvėje plaikstėsi vėjo gainiojami medžių lapai, spaudė šaltukas ir ore jautėsi laužo dūmų kvapas.

Nė nesirengiau atsidaryti savo pašto dėžutės. Koks skirtumas, ar man kas atėjo, ar ne? Bet kažkoks balsas kuždėjo vis dėlto ją atsirakinti. O kitas kažkodėl ginė eiti šalin.

Bet per vėlu. Aš ją atsirakinau ir štai ant paties dugno pamačiau gulintį vieną vienintelį laišką, adresuotą mano vardu. Tarsi mažą bombą.

Ant voko nesimatė jokio atgalinio adreso, ir tai man pasirodė keista. Man pasidarė truputį neramu. Dar labiau suglumau, kai išvydau savo pavardę ir adresą: jie buvo dailiai užrašyti ranka, spausdintomis raidėmis. Kas šiais laikais siunčia laiškus paštu?

Protinga moteris tokio laiško neatplėštų. Sveiko proto moteris paprasčiausiai jį išmestų į šiukšlių dėžę ir nueitų. Bet, neskaitant to trumpo laiko tarpsnio tarp dvidešimt devynerių ir trisdešimties, argi aš kada buvau protinga?

Taigi ėmiau ir atplėšiau.

Jame buvo atvirukas: akvarele lietas piešinys su vaza ir iš jos liūdnai svyrančių gėlių puokšte. Bet ji buvo tokia minkšta, kad aš pajutau, jog viduje dar kažkas yra. Pinigai? — pagalvojau. Čekis? Ir kodėl aš tokia sarkastiška? Nesvarbu, kad manęs niekas negirdi, bet šiuos žodžius aš juk ištariau savo mintyse.

Jo viduje tikrai kažkas buvo: nuotrauka... Aidano nuotrauka. Kodėl man ją atsiuntė? Aš ir taip turiu kalnus tokių ir panašių nuotraukų. Paskui pamačiau, kad klydau. Tai nebuvo jo nuotrauka. Ir tada aš viską supratau.

III DALIS

1

Atsibudau ne savo kambary. Ne savo lovoje. Ne su savo vyru.

Neskaitant mažos lemputės, visas kambarys skendėjo tamsoje. Klausiausi jo alsavimo, bet nedrįsau į jį pažiūrėti.

Reikia iš čia dingti. Atsargiai išlindau iš po antklodžių, stengdamasi jo neprižadinti.

— Ei, — šūktelėjo jis. Jis nemiegojo. Pasirėmė ant alkūnės. — Kur susiruošei?

— Namo. O ko tu nemiegi?

— Žiūriu į tave.

Mane net nupurtė.

— Ne taip, kaip galvoji, — paaiškino jis. — Žiūriu, ar gerai jautiesi.

Atsukusi jam nugarą, grabaliojau po grindis ieškodama savo drabužių ir norėdama paslėpti savo nuogumą.

— Ana, pabūk, kol išauš.

— Aš noriu namo.

— Kas gali pasikeisti per kelias valandas?

— Aš važiuoju namo. — Negalėjau rasti savo liemenėlės.

Jis išlipo iš lovos ir aš susigūžiau: aš nenorėjau, kad jis mane liestų.

— Aš tik išeisiu į kitą kambarį. Paliksiu tave vieną.

Ir jis išėjo iš miegamojo. Išdrįsau pažiūrėti tik jam į kojas. Ir tai tik iki kelių.

Kai jis sugrįžo, aš jau buvau apsirengusi. Jis man padavė puodelį kavos ir tarė:

— Iškviesiu tau taksi.

— Gerai. — Vis tiek dar negalėjau pažiūrėti jam į akis. Vakarykštė diena su visu savo žiaurumu niro man iš atminties. Prisimenu, kaip plėšiau nuo savęs drabužius ir šaukiau: „Išdulkink mane! Iškrušk! Argi sunku? Tu juk vyras. Tau nebūtina paisyti jausmų. Iškrušk mane.“