Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Galiausiai man pristigo žodžių ir aš tiesiog spiegiau, užsidengusi rankomis veidą, draskiau gerklę, norėdama išlieti susitvenkusį pyktį.

Nebegalėjau sėdėti namie; mano butas pasirodė per ankštas užplūdusiems jausmams. Paklaikusi iš pykčio, puoliau pro duris. Lėkdama pro kompiuterį dar pastebėjau, kad man atėjo naujas laiškas. Nežinau, ko iš jo tikėjausi — gal naujos datos pokalbio su Neris paskyrimo? — tačiau jis buvo iš Helenos.

Kam: lliuzioni5topadejeja1@yahoo.com

Nuo: Laiminga_Zvaigzde_PI@yahoo.ie

Tema: Visu grazumu

Parodžiau nuotraukas Hariui. Kolinas sakė, kad jis turi teisę žinoti. Haris tiesiog palūžo. Net juokinga. Paskui tarė Kolinui: „Važiuoju į Paikį užmušti Reisio O’Greidžio. Grįšiu po poros valandų, nelygu koks bus eismas. Visus reikalus palieku tau.“

Atsidūrusi gatvėje supratau, kad neturiu kur eiti, tik į darbą. Pristatymas man nė trupučio neberūpėjo, bet, kaip visada būna tokiais atvejais, iš karto susistabdžiau taksi, gatvės buvo beveik tuščios ir degė vien žalia. Dar niekada gyvenime taip greitai nesu nuvažiavusi į darbą.

Koja už kojos ėjau nuo lifto iki savo darbo stalo, kur galvas sukišę jau stovėjo Franklinas, Tynė ir Loryna.

— ...pasiutus boba, — išgirdau Lorynos balsą. — Nereikėjo jos priimti į darbą po vyro...

Franklinas buvo baltas kaip popierius. Kai jis pasisuko atgal ir išvydo mane, aš vos nesusijuokiau iš jo fizionomijos, lis taip apsidžiaugė, kad net nebegalėjo pykti.

— Pagaliau atėjai.

— Taip. Tynė, labai atsiprašau, kad įvėliau tave į šitą velniavą.

— Nieko tokio, — atsakė ji. — Tavo pristatymas, tu ir rūpinkis. — Ir ji man švelniai pakštelėjo į skruostą. — Šaunuolė.

50

— Kol kas jų dar nėra, — uždusęs tarė Franklinas ir paėmęs mane už rankos nusivedė į posėdžių kambarį.

— Štai ji! — džiaugsmingai pristatė mane Arielai, o ši paklausė:

— Visai neblogai laikaisi, tiesa?

— Juk sakiau, kad eisiu pas gydytoją.

Mes susižvalgė: kas čia man darosi? Bet paskui mums buvo pranešta, kad Devereaux žmonės jau kyla liftu, ir mes visi užsilipdėm ant veidų laimingas šypsenas.

Pirmoji užėjo Vendel — su savo prašmatniu geltonojo paukščio kostiumu — ir pateikė gana puikų savo reklaminį pristatymą. Tada atėjo mano eilė. Stebėjau save, pristatinėjančią prekę, lyg iš šono, tarsi būčiau išsinėrusi iš savo kūno; manyje kunkuliavo adrenalinas, balsas skambėjo garsiau negu reikėjo, ir nusijuokiau aš truputį per sarkastiškai, kai parodžiau į savo veidą. Bet daugiau nieko nepageidaujamo neįvyko.

Visiškai laisvai atsakiau į visus jų vingrius klausimus — po daugybės valandų mokymosi mano kalba buvo paruošta tiesiog tobulai. Netrukus viskas baigėsi, buvo sukirsta rankomis ir jie išėjo.

Kai jiems už nugarų užsidarė lifto durys, aš išėjau iš posėdžių kambario, palikusi sumišusius Arielą su Franklinu spoksoti man įkandin.

Kai grįžau prie savo stalo, Tynė paklausė:

— Kaip sekėsi?

— Ji negalėjo susikaupti. Aplinkui lakstė statybininkai ir jai trukdė.

— Atsiprašau, nesupratau?

— A, pristatymas? Viskas gerai.

— Ar tu gerai jautiesi?

— Puikiai.

— Tai va. Tau žinutės. Skambino Džeke. Šįvakar praneš žinią Bjauriajam Džojui. Jai kas — chlamidijos?

— Ne. Pasakysiu tau, kai jau žinos Bjaurusis Džojis.

— Gerai. Paskui skambino Kevinas. Žinai gi, tas Kevinas, Aidano brolis?

Tingiai linktelėjau galvą.

— Privalai jam paskambinti. Tuojau pat. Sakė, kad nepaprastai svarbu.

— Kokio lygio tas svarbumas?

— Nieko baisaus, niekas nenumirė. Išsiklausinėjau. Tiesiog svarbu, ir tiek.

Šįryt, kai kalbėjau telefonu, irgi turbūt skambino Kevinas. Staiga pagauta smalsumo įsijungiau mobilųjį telefoną ir radau du jo praleistus skambučius.

Kodėl Kevinas taip nori, kad jam paskambinčiau? Kas čia tokio svarbaus? Ir tada aš supratau kodėl. Kevinas troško su manim pasikalbėti dėl tos pačios priežasties, dėl kurios manęs vengė Aidanas.

Šmėkliškas nerimas, kuris net kelis mėnesius kirbėjo kažkur pasąmonėje, staiga išsiveržė į pirmąjį planą.

Vyliausi, kad taip niekada neatsitiks. Netgi buvau įtikinusi save, kad tikrai šito nebus. Bet, kad ir kaip ten būtų, jis vėl atsinaujino ir aš buvau bejėgė jį sulaikyti.

Reikia pasikalbėti su Leonu.

Paskambinau jam į darbą.

— Leonai, ar galim susitikti?

— Žinoma! Ar gerai bus penktadienį? Žinau tokį naują Šri Lankos restor...

— Ne, Leonai, man reikia tuojau pat.

— Betgi dabar pusė vienuolikos. Aš dirbu.

— Ką nors sugalvok. Pasakyk, kad turi susitikimą. Suskaudo dantį. Kas nors labai svarbaus. Tik vienai valandžiukei, Leonai. Maldauju.

— O kaip Deina?

— Čia ne tas susitikimas, Leonai. Ar gali atlėkti į Domo užkandinę po dvidešimties minučių?

— Būsiu.

Aplinkui savo kolegoms pranešiau:

— Po dešimties minučių išeinu. Šiandien pietausiu anksti. Loryna nieko neatsakė. Ji nekreipė į mane dėmesio. Aš taip susidirbau prašydama leisti nedalyvauti pristatyme, kad dabar jau vis tiek mane tikriausiai atleis iš darbo.

Kam: lliuzionistopadejeja1@yahoo.com

Nuo: Volsai1@eircom.net

Tema: Viskas isaiskinta

Brangioji Ana,

Iš kur, po galais, tu žinojai? Ar spėjai aklai? O gal turi šeštą jausmą? Gal Helena tau pasakė? Taip, Naną O’Šy tavo tėvas paliko dėl manęs. Visus šiuos metus ji nešiojo širdy nuoskaudą. Jėga, ar ne? Ir kas galėjo pagalvoti, kad kažkas taip karštai myli tavo tėvą?

Viskas paaiškėjo, kai aš prispyriau tėtį kartu nueiti pas ją ir priremti prie sienos. Paskambinom į duris ir netrukus jos buvo atlapotos su didžiule jėga, o tada moteriškė pamatė tavo tėtį ir išskydo.

Sako:

— Džekai?

O jis:

— Nana?

Aš jam:

— Tu pažįsti šitą moterį?

Tėvas sako:

— Kas čia dedasi, Nana?

O ji atsako:

— Atleisk man, Džekai.

Aš tada sakau:

— Tu man dar ne taip atsiprašinėsi, prakeikta lunatike. — Bet tėvas sutramdė, sako, ša, ša. Nepykdyk jos.

Ji pasikvietė mus į vidų puodelio arbatos, tėtis pasidarė toks kalbus, atsisėdo ir kad pradėjo bendrauti, bet aš pasipūčiau ir nekalbėjau, nes nemoku taip greitai atleisti.

Taigi viskas ir išaiškėjo. Ji labai palūžo, kai tavo tėvas „nuspyrė ją į patvorį“, ir niekada jam nedovanojo. Kaip pasakytų Rachelė, „ji taip ir nebeatsitiesė“. (Koks siaubas girdėti tokius žodžius iš Rachelės. Gerai, kad vaikas baigė mokslus, bet kartais... Tiek to, atleisk, kad aš vėl „ant savo arkliuko“.)

Paklausiau tėvo, kodėl jis neprisipažino žinąs jos pavardę, bet jis atsakė, kad buvo pamiršęs. Tada aš paklausiau, kodėl Nana O’Šy tik dabar pradėjo kabinėtis prie mūsų, ir įspėjau, kad nebandytų išsisukinėti, jog ir ji nieko nežinojo. Sako, daug metų toli nuo mūsų gyvenusi. Pažiūrėjus iš arčiau, galima pamanyti, kad ji buvusi vienuolė, gal dalyvavo kokiose misijose, gal gelbėjo vargšelius afrikiečius, bet, pasirodo, nuo 1962 metų ji visą laiką gyveno Korke ir dirbo Anglijos taupomajame banke. Neseniai išėjo į pensiją ir sugrįžo į Dubliną. (Aš net apstulbau, kai sužinojau, kad ji gerokai už mane vyresnė.)

Tėtis maivėsi kiek galėjo ir staipėsi, o kai jau ėjom namo, ji tarė: