Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

— Gal kada nors dar užbėgsi puodelio arbatos, ką, Džekai?

— Ne, — atsakiau aš. — Jokiu būdu. Eime, Džekai, namo.

Tai va ir visa istorija. O kaip laikaisi tu? Yra kas nors naujo?

Tave mylinti Mama

51

Leonas jau buvo atėjęs. Įsmukau į siaurą nišą ir, įsitaisiusi ant rudos vinilinės kėdės priešais jį, tariau:

— Leonai, suprantu, kad tau labai skaudu, tad jeigu norėsi verkti, tai nesivaržyk. Noriu tau užduoti keletą klausimų ir labai prašau atsakyti man atvirai. Net jeigu ir manysi, kad gali mane įskaudinti.

Jis noriai linktelėjo. Bet tai dar nieko nereiškia, nes jis viską darydavo su noru.

— Tą vakarą, kai žuvo, Aidanas man norėjo kažką pasakyti. Kažką labai svarbaus.

— Ką tokio?

— Aš nežinau. Jis gi žuvo, ar pamiršai?

— Atleisk, pamaniau, kad tu... Iš kur tu žinai, kad jis rengėsi tau pasakyti kažką svarbaus?

— Tamarinde jis buvo mums užsakęs staliuką.

— Ir kas čia keisto? Tamarindas — puiki vietelė eruditams ir jų bankininkams. — Tiksli citata iš Zagato.

— Leonai, man keista tai, kad mes su Aidanu vienu du beveik niekada nevakarieniaudavom. Paprastai užsisakydavom į namus arba eidavom vakarieniauti su tavim ir Deina, Rachele ir Luku ar dar kuo nors. Be to, prieš du vakarus mes jau buvom prabangiam restorane ir atšventėm Valentino dieną, pameni?

— Supratau.

— O dar anksčiau kažkas jį buvo smarkiai nuliūdinęs. Jam paskambino į mobilųjį — sakė, kad iš darbo, bet aš manau, kad ne, nes po to jis ilgai buvo susimąstęs, užsidaręs, tarsi žemė būtų slydusi iš po kojų.

— Taip gali atsitikti žmogui ir dėl darbo reikalų.

— Nežinau, Leonai, bet man rodos, kad tai buvo svarbiau už darbą. Jis užsisklendė savyje, tarsi nuo visų atsiribojo. Jis labai stengėsi, ypač Valentino dieną, betgi tokių dalykų nenuslėpsi, jie išlenda kaip yla iš maišo. Ir dar — jis buvo užsakęs staliuką Tamarindo restorane. Aš pasakiau, kad nesuprantu, kodėl mes vėl taip greitai einam vakarieniauti į restoraną, bet jis primygtinai manęs prašė, ir aš nusileidau.

— Dieve, kad Deina nors kiek būtų panaši į tave.

— Bet prisimenu, kad aš tada pagalvojau, jog jeigu jam taip svarbu eiti kur nors pasišnekėti — nes buvo aišku, kad į restoraną eisim tikrai ne tik valgyti... — aš nutilau, leisdama Leonui pabaigti mano sakinį:

— Nors ir tai būtų begalo malonu.

— Aš sutikau.

— Bet jūs restorano taip ir nepasiekėte.

— Ne. Ir aš visai apie tai pamiršau. Na, ne visai. Ne visam laikui. Bet... čia dėjosi tiek visokių dalykų. Leonai, tu gi buvai artimiausias jo draugas. Sakyk, ar Aidanas mane mylėjo?

— Dėl tavęs jis būtų palindęs po kulka. — Mirtina tyla. — Atleisk, nevykusiai pasakiau. Jis dėl tavęs buvo pamišęs. Mudu su Deina pažinojom jį, kai draugavo su Džeine, bet tavo draugystė su juo buvo kitokia. Tikra.

— Gerai, o dabar bus nemaloniausias klausimas. Pasirengęs?

Išgąstingas linktelėjimas.

— Ar prieš savo mirtį Aidanas manęs neapgaudinėjo su kita?

Leonas atrodė priblokštas:

— Nejuokauk!

— Bet iš kur tu žinai? Ar jis tau ką pasakojo?

— Visiškai nieko. Nors amžinai jautė kaltę, kurią norėjo išpažinti.

Taip, teisybė. Tik jis geriau būtų išpažinęs ją man, o ne Leonui.

— Vis tiek aš būčiau kaip nors nujautęs, — tarė Leonas. — Mes buvom kaip broliai, supranti? Jis man buvo pats geriausias draugas. — Jo balsas nutrūko. — Geresnio draugo nė su žiburiu nerasi.

Aš automatiškai įkišau ranką į rankinuką ir ištraukiau popierinę servetėlę.

Leonas užsidengė ja veidą ir užsikūkčiojo. O aš dvejojau, ar tikėti jo žodžiais. Vis tiek nusprendžiau, kad reikia. Aš juo patikėjau. Tai kas tada čia vyksta?

Kai grįžau į kontorą, savo telefono atsakiklyje radau daugybę Kevino žinučių. Paskutinioji buvo tokia: „Rytoj rytą važiuoju į Niujorką susitikti su tavim. Anksčiau negalėsiu niekaip. Ana, tai labai svarbu. Jeigu kas paskambins, kokia nors nepažįstama moteris, gink Dieve, nesikalbėk su ja. Nesileisk į kalbas su ja tol, kol aš pas tave neatlėksiu.“

O, Dieve mano. Man pradėjo virpėti keliai ir aš susmukau ant kėdės. Leonas buvo neteisus, o aš neklydau. Štai ko aš iš tikrųjų laukiau.

Man pasidarė bloga. Bet ramu. Pagaliau viskas paaiškėjo.

Galėčiau paskambinti Kevinui ir viską sužinoti iki smulkmenų, bet aš nenorėjau. Ir taip viskas aišku. Man dar norėjosi kiek ilgiau pasidžiaugti tais prisiminimais apie gyvenimą su Aidanu, kokį aš iki šiolei įsivaizdavau.

52

— Ana, Ana! — Franklino balsas sugrąžino mane į realybę. Žiūri į mane keistai.

— Pas Arielą į kabinetą. Tuojau pat.

— Gerai. — Lėtai patraukiau koridorium. Man nusispjaut.

— Uždaryk duris, — paprašė Ariela.

— Gerai.

Atsisėdau, nors Ariela ir nepasiūlė. Ji dėbtelėjo į Frankliną, stovintį man už nugaros, keistu „Kas čia dabar daros“ žvilgsniu.

Nagi, drąsiau. Vykit mane iš darbo. Pirmyn ir bus baigta.

— Taigi, — Ariela atsikrenkštė. — Ana, mes turime tau naujienų.

— Nė neabejoju.

Vėl apsikeitėme nesuprantamais žvilgsniais.

— Devereaux pasirinko mūsų pristatymą.

— O, tai nuostabu! — tariau aš per daug guviai. — Kieno — Vendel ar mano?

— Tavo.

— Betgi jūs norite mane išmesti lauk. Tai meskite.

— Mes negalim tavęs išmesti. Tu jiems labai patikai. Jų vyriausiasis, vardu Leonardas Dalis, mano, kad tu esi, cituoju jo žodžius, „puiki mergina, ir nepaprastai drąsi“. Be to, labai tinki gandų skleidimo kampanijai. Sako, kad tavim negalima netikėti.

— Kaip gaila.

— Kodėl? Tu ką — rengiesi išeiti?

Aš apie tai pagalvojau:

— Ne, jeigu jūs nenorit, kad išeičiau. Ar norit?

Nagi, prisipažinkit.

— Ne.

— Kas — ne?

— Ne, mes nenorim, kad tu išeitum.

— Dar dešimt gabalų, dvi asistentės ir juodi kostiumėliai. Norit — sutinkat, norit — ne.

Ariela nurijo seilę.

— Dėl pinigų — sutinku, dėl asistenčių — taip pat, bet dėl juodų kostiumėlių pažadėt negaliu. Formulė 12 yra braziliškos prigimties, mums reikia karnavalinių spalvų.

— Arba juodi kostiumėliai, arba aš išeinu.

— Oranžiniai.

— Juodi.

— Oranžiniai.

— Juodi.

— Gerai, juodi.

Tai buvo įdomi jėgos demonstravimo pamoka. Labiausiai pasiseka tada, kai tau mažiausiai rūpi, kad pasisektų.

— Sutarta, — tariau aš. — Likusią dienos dalį pasiimu išeiginę.

Tik grįžusi namo prisiminiau apie Heleną. Paskutinis jos laiškas truputį man varė siaubo, bet tąkart mažai kreipiau į jį dėmesio.

Kam: Laiminga_Zvaigzde_PI@yahoo.ie

Nuo: lliuzionistopadejeja1@yahoo.com

Tema: Kaip tu?

Kas naujo?

Netrukus sulaukiau atsakymo.

Kam: lliuzioni5topadejeja1@yahoo.com

Nuo: Laiminga_Zvaigzde_PI@yahoo.ie

Tema: Akistata

Grįžusi į kontorą, po durimis radau pakištą raštelį. Jame parašyta: „Ar nori sužinoti, kas pasiuntė nudistines Reisio ir Dėtos nuotraukas? Ar nori žinoti, kaip iš tiesų yra?“

Po perkūnais, aišku, kad noriu.

Dar buvo parašyta, kad turiu ateiti juostą šįvakar lygiai dešimtą nurodytu adresu. Susiradau žemėlapyje: kažkoks sandėlis. Galiu kirsti lažybų, kad apleistas ir nebenaudojamas. Kodėl akistatai negalima pasirinkti kokio nors padoraus baro?