Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

— Kaip tai kas?

— Keistai atrodai.

Aš ir jaučiausi keistai. Man tarsi kas replėmis būtų sugniaužęs gimdą.

— Pavydi, ar ką? — paklausė ji. Štai taip, lyg niekur nieko.

— Taip, — atsakiau. Irgi lyg niekur nieko.

— Apgailestauju. O aš visai nenoriu, po perkūnais, būti nėščia. Argi ne sušiktas gyvenimas?

— Taip. Ir ar ne per greitai? Vos spėjai įsimylėti.

— Žinai, kada tai atsitiko? Ogi pirmą naktį. Pačią pirmą suknistą naktį! Kai tu buvai išvažiavusi į Hemptonsą. Gali patikėti? Plyšo sargis. Norėjau išgerti vaistų, bet mes tris dienas prasivoliojom lovoj ir aš visai apie juos pamiršau, o paskui jau buvo per vėlu. Aš nėščia tik šešta savaitė, bet gydytojai skaičiuoja nuo paskutinių mėnesinių, tad oficialiai man jau aštuonios savaitės.

— Ar apie tai žino Bjaurusis Džojis?

Ji papurtė galvą:

— Ne, nes kai jam pasakysiu, jis mane pames.

— Betgi jis dėl tavęs eina iš proto.

Ji vėl papurtė galvą.

— Dopaminas. Per tavo gimtadienį man apie jį daug aiškino Tynė — ta mergina viską žino. Kai vyrai manosi įsimylėję, tai yra dėl to, kad jų smegenys pradeda gaminti per daug dopamino. Po metų paprastai tai praeina, o tai jau daug ką paaiškina. Bet jeigu aš jam pasakysiu, kad esu nėščia, tai meilė išgaruos kaip dūmas.

— O kodėl turėtų?

— Bjaurusis Džojis nenori prisiimti atsakomybės.

— Betgi...

— Pernelyg greitai. Mes mažai dar viens kitą pažįstam. Jeigu taip būtų atsitikę po kokių šešių mėnesių, gal tada priimtume šią žinią atsargiau, o dabar viskas per greitai.

— Pasikalbėk su juo, gal viskas bus gerai.

— Galbūt.

Nors ir nelabai norėjau, bet vis tiek prisiverčiau jos paklausti:

— Tu juk turi ir kitų variantų, tiesa?

— Žinoma. Ilgai apie tai mąsčiau. — Pauzė. — Nėštumas dabar nėra tokia didelė tragedija, kokia būtų buvusi prieš penkerius ar net prieš trejus metus. Tada aš nebuvau apsidraudusi, neturėjau galvoj smegenų, ir tada tai tikrai būčiau nutraukusi nėštumą. Bet dabar... Aš turiu butą, gerai apmokamą darbą — niekas nekaltas, kad neišgaliu gyventi pagal savo pajamas — iš dalies man visai patinka mintis vienai augintis kūdikį.

— A... Džeke, vienai auginti kūdikį — tai kardinaliai pakeis gyvenimą. Čia tau ne nusipirkti labrodūdlį. Vaikas gali net sukliudyti normaliai dirbti tavo gerai apmokamą darbą. Ar tu tikrai viską gerai apgalvojai?

— O, taip. Jam teks gerokai paverkti, o aš sėdėsiu be skatiko kišenėj. — Ji nutilo. — Dar blogiau. Atrodysiu kaip nudrengtas maišas, auklė mane apvaginės, bet vis tiek bus smagu! Tikėkimės, kad gims mergaitė, nes jų drabužėliai gražesni.

O tada ji pradėjo raudoti.

— Ačiū Dievui, — tariau aš. — Pagaliau padarei pirmą normalų darbą.

Kai ji išėjo, pabandžiau užmigti, bet nepavyko. Pragulėjau pusiaumiegė, o lygiai penktą ryto pakirdau ir man visur skaudėjo labiau nei paprastai. Gal tai susiję su padidėjusiu emociniu jauduliu? Žiūrėjau į laikrodį ir skaičiavau minutes, kol išmuš pusę devynių, kai aš galėsiu pasikalbėti su Aidanu. Man ėmė mausti skrandį, pradėjo dilgčioti kūną ir darėsi silpna. Kad greičiau bėgtų laikas, atsidariau elektroninį paštą.

Kam: Hiuzioni5topadejeja1@yahoo.com

Nuo: Laiminga_Zvaigzde_PI@yahoo.ie

Tema: Visu gražumu

Nepatikėsi, kas atsitiko. Šįryt su laikraščiais gavau A4 formato voką su nuotraukomis, kur Reisis su Deta joja viens ant kito visu gražumu. Vaizduotei jau nebėra ką veikti — pimpis ir visi jos atributai kaip ant delno, tragiškas vaizdelis. Vos neapsivėmiau .

Vadinasi, jie iš tiesų tai darė. Haris buvo teisus, aš klydau. Bet kodėl man atsiuntė tas nuotraukas, kai aš jau jam nebedirbu?

Paskambinau Kolinui. Paklausiau, ką man daryti.

Peikia aptarti, pasiūlė jis. Lovoje.

Tai va, nepyk, jei taip ir padarysiu.

Kam: lliuzionistopadejeja1@yahoo.com

Nuo: Volsai1@eircom.net

Tema: Viskas isaiskinta

Brangioji Ana,

Suprantu, kad šiuo metu tavo galva užimta kitais dalykais, bet prisipažinsiu, aš truputį įsižeidžiau, kad tu neatsiuntei man savo spėjimų. Aišku, mūsų „dramos“ nėra ko lyginti su tuo, kas dedasi Niujorke, bet aš tikėjausi, kad tu ir mus palinksminsi. Tad vis dėlto pamėgink paspėlioti, kas ta Nana O’Šy. Nagi, pamėgink. Niekada neatspėsi!

Tave mylinti Mama

P. S. Jeigu neatspėsi, aš labai supyksiu.

Kad ji nuo manęs atsiknistų, brūkštelėjau bet kokį atsakymą.

Kam: Volsai1@eircom.net

Nuo: lliuzionistopadejeja1@yahoo.com

Tema: Viskas isaiskinta

Nesugalvoju. Pasiduodu. Gal ji sena tėčio draugė?

Taip ilgai laukiau pokalbio su Aidanu, kad jau maniau, jog pusė devynių niekada nebeateis. Bet atėjo. Apsvaigusia galva pažiūrėjau į laikrodžio rodykles: jų padėtis buvo magiška; pagaliau atėjo tas ilgai lauktas laikas. Paėmiau į rankas ragelį ir sumaigiau skaičius.

Pasigirdo keturi pyptelėjimai, paskui moteriškas balsas, pasisveikinimas ir aš jau taip virpėjau iš susijaudinimo, kad vos beapverčiau liežuvį.

— Alio, ar čia Neris?

— Taaaip. — Nedrąsus balsas.

— Laba diena, čia Ana Volš. Aš skambinu jums iš Niujorko dėl kontakto.

— Ar jūs buvote iš anksto užsirašiusi? — Jos balse nuskambėjo apstulbimas.

— Taip! Taip! Aišku, kad buvau užsirašiusi. Ir pinigus jau sumokėjau. Galiu jums pasakyti vardą žmogaus, kuris jus rekomendavo.

— Oi, atleisk, mieloji. Čia dirba statybininkai. Buvau įspėjusi kontoros darbuotojus. Šiandien aš niekaip negaliu susikaupti kontaktui.

Nuo šoko man atėmė žadą. Negali būti. Ragelyje ėmė pypsėti kitas laukiantis skambutis. Nekreipiau į jį dėmesio.

— Norite pasakyti, kad nebandysite užmegzti ryšio?

— Tik ne dabar, brangioji.

— Betgi aš buvau užsirašiusi. Beviltiškai laukiau šitos dienos.

— Suprantu, širdele. Paskambink į kontorą. Tegu paskiria kitą laiką.

— Šito užrašymo aš laukiau tris mėnesius ir dabar...

— Pasakysiu, kad padarytų tau nuolaidų.

— Ar tikrai nėra jokių galimybių atlikti ką nors dabar?

— Ne, jokių. — Jos šaltas balsas taip ir liko šaltas, tik dar prisidėjo ir atšiaurumas. — Paskambink į kontorą. O dabar lik sveika.

Ir padėjo ragelį.

49

Kurį laiką spoksojau į telefoną, paskui mane apėmė įsiūtis, nusivylimas ir sudužusios vilties skausmas. Šie jausmai prasiveržė lauk vienu metu. Skirtingai nei pavieniai atsitiktiniai pykčio protrūkiai, kurie paprastai praeidavo po vieno sarkastiško sakinio, mane dabar užliejo ištisa lavina baltai karšto pykčio — ne poniai Neris, o Aidanui.

— Kodėl tu nenori su manim kalbėtis? — klykiau aš. — Kodėl tu kiekvienam žingsny mane atstumi? Aš tau suteikiu visas progas, kokias tik galiu. — Pradėjau rauti sau nuo galvos plaukus. — Ir apskritai, kodėl tu numirei? Reikėjo bent kiek pasistengti ir išgyventi, tu niekam nebereikalingas galvijau! Jeigu būtum mane iš tiesų karštai mylėjęs, būtum likęs gyvas, būtum kovojęs už savo gyvybę. O tu, paliegęs niekam nebenaudingas šmiki, ėmei ir pasidavei.

Nuspaudžiau numerio kartojimo mygtuką ir išgirdau užimtumo signalą, ir man pasidarė dar blogiau. Čia jau nebe atsitiktinumas.

— Kodėl tu su manim nekalbi? — spiegiau aš. — Per daug išsigandai, ar ne? Turėjai galimybių, galėjai likti gyvas, bet aš tau visai nerūpėjau, tu manęs nemylėjai, nes galvojai tik apie save!