Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Marien Keyes

Ar ten kas nors yra?

ROMANAS

Iš anglų kalbos vertė Regina Šeškuvienė

Alma littera

VILNIUS

2007

Versta iš: Marian Keyes ANYBODY OUT THERE?

Copyright © Marian Keyes, 2006

© Vertimas į lietuvių kalbą, Regina Šeškuvienė, 2007

© Leidykla „Alma littera“, 2007

ISBN 978-9955-24-732-6

Anotacija

Airių rašytojos M. Keyes, jau žinomos lietuvių skaitytojams, romane „Ar ten kas nors yra?“ su stilingu humoru, bet jautriai atskleidžiamas trapus ir ypatingas vienos moters pasaulis.

Skiriu Toniui

Padėkos žodis

Ši knyga nebūtų buvus parašyta be daugybės kilniaširdžių žmonių pagalbos. Nuoširdžiausiai dėkoju:

Savo nuostabiajai redaktorei Luizai Mor už jos besąlygišką palaikymą, neįkainojamas konsultacijas ir šios bei visų kitų mano knygų vizijas. Kiekvienam rašytojui didžiausia laimė turėti tokią redaktorę;

Džonatanui Loidui, agentų princui;

Kaitrionai Keis ir Anai Mari Skanlon už begalinį palaikymą, informaciją apie Niujorką, o svarbiausia — už tiradas Plunksnelių Glostytojams ;

Nikei Finkel, Kirstei Liuis, Nikolei Makelroi, Džeimiui Nedvikui, Kim Papas, Eimei Tušai, o labiausiai — Šošanai Gilis už tai, kad suteikė man visą informaciją apie grožio konsultantės darbą;

Gvenai Holingsvort, Danielei Kozai ir Magsui Levitui;

Patrikui Kilkeliui ir Alison Kalahan už informaciją apie komandą Red Sox;

Konorui Fergiusonui ir Kylinai Šenli už pasakojimą apie nardymus su akvalangu bei Malkolmui Daglasui ir Keitei Tompson už techninę informaciją apie giluminį nardymą. Jeigu yra klaidų, tai jos tikrai mano;

Neidinai Morison už informaciją apie labrodūdlius (taip, iš tiesų tokie yra);

Dženei Boland, Ailišei Koneli, Siuzanai Dilon, Karon Fryborn, Gajui Grifinui, Liljanai Keis, mamytei Keis, Ritai Anai Keis, Siuzanai Pauers ir Luizai Vos už tai, kad gabalais skaitė mano rankraštį ir pateikdavo vertingų patarimų bei visaip padrąsindavo;

Eibinui Batleriui, Siobanui Kūganui, Patricijai Kyting, Stefanijai Ponder ir Siuzanai Benson už labai taiklius juokelius ir visapusišką informaciją nuo aklų pasimatymų iki gimdymo skausmų;

Keitei Osborn, kuri labdaringame aukcione (jo surinktos lėšos buvo panaudotos įkurti Medicinos Fondui kankinimų aukoms globoti) nupirko „Džekę Stenifort“, kad ji galėtų tapti šios knygos personažu;

Ypač ačiū Eilynai Prendergast už daugybę daugybę įvairiausių dalykų, įskaitant ir bendras keliones į gitaristų konkursus.

Jeigu ką nors pamiršau, tai a) žemai lenkiuosi, b) labai atsiprašau.

Kaip visada labai dėkoju savo mylimam Toniui. Už viską, kas buvo ir kas yra.

Prologas

Ant voko nesimatė jokio atgalinio adreso, ir tai man pasirodė keista. Man pasidarė truputį nejauku. Dar labiau suglumau, kai išvydau savo pavardę ir adresą...

Protinga moteris tokio laiško neatplėštų. Sveiko proto moteris paprasčiausiai jį išmestų į šiukšlių dėžę ir nueitų. Bet, neskaitant to trumpo laiko tarpsnio tarp dvidešimt devynerių ir trisdešimties, argi aš kada buvau protinga?

Taigi ėmiau ir atplėšiau.

Jame buvo atvirukas: akvarele lietas piešinys su vaza ir iš jos liūdnai svyrančių gėlių puokšte. Bet ji buvo tokia minkšta, kad aš pajutau, jog viduje dar kažkas yra. Pinigai? — pagalvojau. Čekis? Ir kodėl aš tokia sarkastiška? Nesvarbu, kad manęs niekas negirdi, bet šiuos žodžius aš juk ištariau savo mintyse.

Jo viduje tikrai kažkas buvo: nuotrauka... Kodėl man ją atsiuntė? Aš ir taip turiu kalnus tokių ir panašių nuotraukų. Paskui pamačiau, kad klydau. Tai nebuvo jo nuotrauka. Ir tada aš viską supratau.

I DALIS

1

Mama atlapojo svetainės duris ir garsiai pareiškė:

— Labas rytas, Ana. Laikas ryti tabletes.

Ji stengėsi eiti per kambarį žvaliai, kaip daro medicinos seserys serialuose apie ligonines, kuriuos ji godžiai žiūri, bet kambarys buvo taip užgrioztas baldais, kad jai iki manęs teko skintis kelią per jėgą.

Kai prieš aštuonias savaites atvykau į Airiją, dėl išnirusios kelio girnelės negalėjau lipti laiptais, todėl mano tėvai pernešė iš antro aukšto mano lovą į Didįjį svečių kambarį.

Prašau neapsirikti — man tai buvo didelė garbė: paprastai mums į šį kambarį buvo leidžiama užeiti tik per Šventas Kalėdas. O ištisus metus visa šeimyninė veikla — televizijos žiūrėjimas, saldainių valgymas, peštynės ir barniai — vyko ankštame, perstatytame garaže, kuris dabar išdidžiai vadinosi Televizijos Kambariu.

Bet kai į DSK buvo atgabenta mano lova, kitiems per ilgai čia užsibuvusiems įnamiams — kutuotoms sofoms ir dryžuotiems krėslams — jau nebeliko erdvės. Kambarys dabar atrodė kaip padėvėtų baldų parduotuvė su milijonais taip prigrūstų sofų, kad tekdavo ropštis per jas lyg per riedulius jūros pakrantėje.

— Na va, panelyte. — Mama žvilgtelėjo į popieriaus lapą, kur buvo tiesiog valandomis surašytas mano vaistų gėrimo grafikas — antibiotikų, priešuždegiminių, antidepresantų, migdomųjų, stipraus poveikio vitaminų, nuskausminamųjų, kurie sukeldavo labai malonų svaigimo pojūtį, ir vienas Valiumo šeimos vaistas, kurį ji buvo užslėpusi man neprieinamoje vietoje.

Ant mažo, dailiai raižyto medinio staliuko stovėjo išrikiuoti įvairiausi vaistų buteliukai ir dėžutės — keletas nenusakomo bjaurumo porcelianinių šuniukų turėjo būti nuimti, kad užleistų vietą vaistams, ir dabar jie tupėjo ant grindų ir priekaištingai spoksojo į mane. Taigi mama kilnojo dėžutes ir buteliukus, spragsino iš lapelių tabletes ir kratė lauk piliules.

Mano lova buvo gana supratingai pastatyta lango nišoje, kad galėčiau stebėti pro šalį slenkantį gyvenimą. Bet aš to daryti negalėjau: langą dengė tinklinė užuolaida, kurios negalima buvo pajudinti kaip metalinės sienos. Jūs turbūt suprantate, kad negalima buvo pajudinti ne fiziškai, o moraliai: Dublino priemiesčiuose begėdiškai pakelti tinklines užuolaidas tam, kad pasižiūrėtum į „pro šalį slenkantį gyvenimą“, prilygo moraliniam netaktui, tolygiam savo namo prieangio ištepliojimui škotiško pledo raštais. Be to, čia nebuvo jokio „pro šalį slenkančio gyvenimo“. Na nebent... tiesą pasakius, pro vos permatomą lango šydą aš buvau pradėjus pastebėti, kad jau kelinta diena viena pagyvenusi moteriškaitė vis sustodavo ir leisdavo savo šuneliui nusišlapinti ant mūsų kiemo vartų stulpelio. Kartais man atrodydavo, kad tas šunelis, juodai baltas terjeras, visai nenorėdavo šlapintis, bet moteris, regis, jį tiesiog versdavo tą daryti.

— Na va, panelyte. — Iki šiolei mama niekada nevadindavo manęs panelyte. — Nuryk pirma šitas. — Sužėrusi iš saujos man į burną kelias piliules, padavė stiklinę vandens užsigerti. Iš tiesų ji man buvo labai miela, nors įtariau, kad ji paprasčiausiai vaidino.

— Dieve šventas, — pasigirdo balsas. Tai mano sesuo Helena grįžo namo po naktinės pamainos. Stovėdama svetainės tarpduryje ji apmetė akimis kutuotus baldus ir paklausė: — Kaip tu gali tai pakęsti?

Helena yra jauniausia iš mūsų penkių ir vis dar tebegyvena tėvų namuose, nors jai jau dvidešimt devyneri. Bet kam jai eiti iš tėvų namų, dažnai klausia ji, kai turi nemokamą pragyvenimą, kabelinę televiziją ir instaliuotą vairuotoją (tėtį). Žinoma, ji prisipažįsta, jog yra problemų su maitinimusi, betgi visada galima rasti išeitį.

— Sveika, širdele, jau parėjai? — prabilo mama. — Kaip darbas?