Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Turiu prisipažinti, kad ir aš kurį laiką buvau linkusi palaikyti priešišką džemperių nekentimo poziciją, bet dabar man dėl to labai gėda, nes prieš ketverius metus Garvas padėjo man pakeisti savo gyvenimą. Aš buvau priėjusi keletą šlykščių gyvenimo kryžkelių (smulkiau apie tai bus vėliau), o Garvas man buvo be galo mielas ir atlaidus. Ir net darbą man buvo suradęs vienoj statistikos firmoj, kur ir pats dirbo. Iš pradžių — korespondencijos skyriuje, o paskui buvau paaukštinta iki registratorės. Kaip tik tada jis įkalbino mane pasikelti kvalifikaciją ir aš gavau ryšių su visuomene specialistės diplomą. Suprantu, kad tai neprilygsta astrofizikos magistro laipsniui, kad jis veikiau panašus į Televizijos Žiūrėtojos ar Saldainių Valgytojos diplomą, bet jeigu aš tada nebūčiau jo gavusi, tai šiandien nebūčiau turėjusi savo dabartinio darbo — Paties Geriausio Darbo Pasaulyje“. Ir niekada nebūčiau sutikusi Aidano.

* * *

Nušlubavau prie lauko durų. Megė kėlė vaikus iš savo naujojo automobilio, plačiašonės žmonių gabenimo priemonės, kuri mamai atrodė lyg būtų sirgusi dramblialige.

Tėtis irgi jau buvo lauke ir bandė geruoju atremti mamos panieką. Jis demonstratyviai įtikinėjo, kokia tai puiki mašina, vaikštinėjo apie ją ir spardė koja į visas keturias padangas.

— Tu tik pažiūrėk, kokios ji būklės, — pareiškė jis ir spyrė į padangą, kad patvirtintų savo žodžius.

— O tu pažiūrėk, kokios kiaulės akys!

— Čia ne akys, mama, o žibintai, — paaiškino Megė, atsegdama kažkokią sagtį ir išlįsdama iš mašinos su mažąja Hole po pažastimi.

— Ar negalėjai nusipirkti Porsche? — paklausė mama.

— Per daug senoviška.

— O Maserati?

— Ne tokia greita.

Mūsų mamai — pajutau, kad ją, ko gero, buvo apnikęs monotoniško gyvenimo nuobodulys — staiga užėjo pavėluotas noras turėti greitą, patrauklią mašinytę. Ji žiūrėdavo Aukščiausią pavarą ir nusimanė (truputį) apie Lambordžinius ir Aston Martinus.

Megės korpusas vėl pradingo mašinos salone ir dar kažką atsegusi, ji išlindo su trejų metukų Džei Džei po kita pažastimi.

Megė, kaip ir Klara (vyresnė už ją sesuo) bei Rachelė (jaunesnioji sesuo), yra aukšta ir stambi. Jos visos trys kilusios iš identiško mamos genų derinio. Mudvi su Helena, abi kurdupelytės, skiriamės nuo jų kaip diena ir naktis. Nežinau, iš kur mes pešėm tokius genus. Tėtis nėra toks jau žemas, tik jo nuolankumas daro jį tokį kresną.

Megė metėsi į motinystę su didžiausia aistra — ne į tikrąjį veiksmą, bet į įvaizdį. Ji sako, kad vienas iš nuostabiausių dalykų prisidarius vaikų yra tas, kad nebelieka laiko rūpintis, kaip atrodai, ir dar ji giriasi, kad jau nebeapsipirkinėja. Aną savaitę ji man pasakojo, kad kiekvieno pavasario ir rudens pradžioje ji nuvažiuoja į Marks & Spencer prekybos centrą ir nusiperka šešis visiškai vienodus sijonus, dvi poras batų — vieną su aukšta pakulne, kitą ant lygaus pado — ir keletą palaidinukių. „Apsiforminu per keturiasdešimt minučių“, — džiūgavo ji nei į tvorą nei į mietą. Neskaitant jos plaukų, kurie yra iki pečių ir nuostabios kaštoninės spalvos (dažyti — kaip matyti, ji dar ne visai visko atsisakė), ji labiau panaši į perekšlę nei į mamą.

— Žiūrėk, koks baisus jos sijonas, — burbtelėjo mama. — Žmonės pagalvos, kad mes seserys.

— Girdžiu, girdžiu, — atsiliepė Megė. — Bet man nusispjaut.

— Tavo mašina atrodo kaip begemotas, — mestelėjo mama repliką.

— Prieš minutę ji dar buvo kaip dramblys. Tėti, ar negalėtum atidaryti bagažinės?

Džei Džei pastebėjo mane ir ėmė iš džiaugsmo veblenti kažką nesuprantama. Gal aš jam atrodžiau kaip naujas žmogus jo padangėje, nes šiuo metu tapau jam mylimiausia tetule. Jis išsprūdo iš Megės glėbio ir lyg patrankos sviedinys pasileido per kiemą prie manęs. Jis nuolat verždavosi prie manęs, ir nors prieš tris dienas jis stačia galva kaukštelėjo man į išnarintą kelį, nuo kurio ką tik buvo nuimtas gipsas, o skausmas buvo toks aštrus, kad aš net apsivėmiau, vis tiek jam atleidau.

Aš jam bet ką būčiau atleidusi: tai nepaprastai juokingas žmogutis. Šalia jo man visada pakyla nuotaika, bet aš stengiausi per daug to neparodyti, nes artimieji ims nerimauti, kad aš daugokai juo žaviuosi, o jiems rūpesčių su manim ir taip jau per akis. Dar ims mane guosti geranoriškom, bet nuvalkiotom frazėm — kad esu dar jauna, kad ir pati kada nors susilauksiu vaikelio, ir taip toliau, ir panašiai. Bet aš buvau visiškai tikra, kad tokių dalykų girdėti nė už ką nenorėčiau.

Nusivedžiau Džei Džei į namą pasiimti „pasivaikščiojimų skrybėlės“. Ieškodama man plačiakraštės skrybėlės nuo saulės, mama aptiko visą slėptuvę šlykščių nuvalkiotų skrybėlių, kurias prieš daugelį metų ji dėvėjo per įvairiausias vestuves. Šis atradimas prilygo masinės kapavietės atkasimui. Jų buvo kelios dešimtys, ir viena už kitą didesnės, bet dėl kažkokios neaiškios priežasties Džei Džei krito į akį plokščia, lakuotų šiaudų skrybėlė su kekele vyšnių, nukarusių per kraštą. Džei Džei visiems įrodinėjo, kad tai „kaubojiška skrybėlė“, nors į tokią ji nė iš tolo nebuvo panaši. Būdamas trejų metukų jis jau sugebėjo demonstruoti maloniai stulbinantį savo ekscentriškumą, kuris turėjo būti kilęs iš kokio nors recesyvinio geno, nes iš savo tėvų tokio bruožo jis negalėjo paveldėti niekaip.

Kai jau visi buvo pasirengę, kavalkada pajudėjo į priekį: aš, atsirėmusi į tėtį savo sveikąja ranka, Megė, stumdama prieky savęs vežimėlį su Hole, ir Džei Džei, kaip tikras maršalas, vedąs visą komandą.

Mama atsisakydavo eiti kartu su mumis į kasdienius pasivaikščiojimus su ta dingstimi, kad jeigu prisidėtų ir ji, tai mūsų jau būtų tiek daug, kad „atkreiptume žmonių dėmesį“. Ir iš tiesų mes sudarėme neblogą reginį: dėl paties Džei Džei ir jo skrybėlės bei manęs ir mano sužalojimų vietos jaunimui atrodė, kad į miestą atvažiavo cirkas.

Kai prisiartinom prie žaliosios zonos — ji buvo visai netoli, tik mums atrodė, kad toli, nes man taip skaudėjo kelį, kad net trimetis Džei Džei judėjo greičiau už mane — mus pastebėjo vienas paauglys ir davė ženklą dar keturiems ar penkiems savo draugams. Perjuos nuvilnijo bemaž akivaizdžiai matomas džiaugsmas ir, metę šalin savo užsiėmimą su degtukais ir laikraščiais, pasiruošė pasisveikinimui su mumis.

— Sveika gyva, Frankenštein, — šūktelėjo Alekas, kai mes buvom pakankamai arti, kad išgirstume.

— Sveikas ir tu pats, — atsakiau jam oriai.

Kai jie pirmą kartą taip su manim pasisveikino, aš smarkiai supykau. Ypač kai dar už pinigus pasiūlė atlupti tvarsčius ir parodyti jiems žaizdas. Tarsi būtų pareikalavę atsmaukti marškinėlius ir pademonstruoti papus, ar dar blogiau. Tada man iš akių pasipylė ašaros ir aš, baisiai sukrėsta žmonių žiaurumo, apsisukau ir jau buvau betraukianti namo, bet staiga išgirdau Megės klausimą:

— O kiek duosi? Kiek pasiūlysi už tai, kad parodysim pačią baisiausią žaizdą?

Trumpas ir skubus pasitarimas.

— Vieną eurą.

— Duok jį šen, — paliepė Megė. Pats vyriausias, kuris, kaip jis pats sakė, buvo vardu Hedvigas, nors gal ir visai ne, susirūpinusiu veidu padavė jai pinigą.

Megė krimstelėjo dantimis monetą, patikrindama, ar ji nepadirbta, ir tarė man:

— Dešimt procentų man, likusieji tau. Nagi, parodyk jiems.

Aš ėmiau ir parodžiau — žinoma, visai ne dėl pinigų, o dėl to, kad nebuvo jokios priežasties gėdytis, nes tai, kas atsitiko man, gali nutikti kiekvienam. Nuo tada jie pradėjo vadinti mane Frankenštein, bet — žinau, kad gali pasirodyti keista, — ne ta bjauriąja prasme.