Марианн Кейс: Ar ten kas nors yra?

Tada mama stryktelėjo nuo sofos ir jėga pabandė išplėšti Helenai iš rankų žiūronus. Jos susigrūmė lyg du maži vaikai ir liovėsi tik tada, kai atsitrenkė į mano ranką, į tą, kuri buvo be nagų, ir tik iš manęs ištrūkęs skausmo riksmas sugrąžino joms sveiką protą.

2

Nupraususi mama kaip ir kiekvieną dieną nuėmė man nuo veido tvarsčius ir susupo į paklodę. Sėdėjau lyg degtukų dėžutėje vidiniame mūsų namo kieme ir žiūrėjau, kaip auga žolė — nuo nuskausminamųjų buvau it apdujusi, visiškai romi ir vėdinau savo žaizdas.

Bet gydytojas man buvo sakęs, kad sėdėti atviroje saulėje griežtai verboten[* Verboten – draudžiama (vok.)] , ir nors balandžio mėnesį Airijoje nėra šansų, kad tokia saulė šviestų, buvau užsimaukšlinusi kvailą mamos skrybėlę, kurią ji dėvėjo per mano sesers Klaros vestuves — ačiū Dievui, čia manęs niekas su ja nematė. (Iš čia išplaukia filosofinis klausimas: kai miške nulūžta medis ir krinta ant žemės, ar pasigirsta koks nors garsas, jeigu nėra kam jo klausytis? O jeigu tu sėdi su juokinga skrybėle ir nėra kas ją pamatytų, ar ji vis tiek lieka juokinga?)

Dangus mėlynas, diena šilta ir viskas atrodė miela. Aš klausiausi, kaip viršuje savo kambaryje Helena be perstojo kosėjo, ir pusiaumiegom žiūrėjau, kaip nuo lengvo vėjelio gėlės pasvyra į kairę, paskui atgal į dešinę ir vėl į kairę... Čia augo vėlyvieji geltonieji narcizai, tulpės ir dar kažkokios rausvos gėlytės, kurių pavadinimo nežinojau. Keista, nejučia prisiminiau, kad mūsų sodas visada būdavo pats bjauriausias visoje gatvėje, gal netgi visame Blekroke. Per daugelį metų jis buvo virtęs surūdijusių dviračių (mūsų) ir tuščių Džonio Volkerio butelių (irgi mūsų) sąvartynu, ir taip buvo dėl to, kad, skirtingai nei kitos, daug padoresnės ir darbštesnės šeimos, mes turėjome sodininką. Mūsų Maiklas, tas senas niurzglys ir užsispyrėlis, nieko kito neveikdavo, tik nuolat versdavo mamą stypsoti baisiame šaltyje ir klausytis aiškinimosi, kodėl negali pjauti žolės („Nes kartu su susmulkintais žolės gabaliukais ant žmogaus patenka mikrobų, jie ropščiasi aukštyn ir miršta ant kūno“) ar kodėl negali karpyti gyvatvorės („Nes sienai reikalinga atrama, ponia“). Užuot vijusi sodininką po velnių, mama pirkdavo jam pačių gardžiausių sausainių, o tėtis vidury nakties pats pjaudavo žolę, užuot išrėžęs jam tiesą į akis. Bet kai tėtis išėjo į pensiją, jiems atsirado puiki dingstis atsikratyti Maiklo. Deja, jis tai nepriėmė už malonę. Piktai burbėdamas, kad nemokšos sodininkai per kelias minutes nuniokos mūsų sodą, jis išėjo iš mūsų baisiai pasipiktinęs ir susirado darbą pas O’Mahonius, kur begėdiškai skalbė mūsų šeimą pasakodamas poniai O’Mahoni, kad sykį buvo matęs, kaip mūsų mama nešvariu virtuviniu rankšluosčiu sausino žaliųjų salotų lapus. Tiek jau to, jo nebėra, o gėlės mūsų tėčio prižiūrimos veši tik dar gražiau. Gaila tik to, kad po Maiklo išvykimo gardžiųjų sausainiukų mūsų namuose dramatiškai sumažėjo. Betgi negalima visko turėti visą laiką, ir šitai suvokusi aš ėmiau galvoti apie visai kitokius dalykus. Ir tik tada, kai sūrus ašarų skystis ėmė plauti mano žaizdas ir skaudžiai tvilkčioti, aš supratau, kad verkiu.

Norėjau grįžti į Niujorką. Keletą pastarųjų dienų vien apie tai ir galvojau. Aš ne šiaip sau svaičiojau, o mane buvo užvaldęs galingas, nenumaldomas troškimas ir aš niekaip negalėjau suprasti, kodėl iki šiolei šito nepadariau. Deja, bėda ta, kad jeigu būčiau pasakiusi, mama ir visi namiškiai būtų baisiai supykę. Jau dabar man ausyse skamba jų argumentai: aš privalanti pasilikti Dubline, kur visos mano giminės šaknys, kur aš esu mylima, ir kur „manim bus rūpinamasi“.

Bet mano šeimos supratimas apie „rūpinimąsi žmogumi“ yra visiškai kitoks nei normalių šeimų. Jie įsitikinę, kad visas problemas gali padėti išspręsti saldainiai.

Pagalvojus, kaip ilgai ir garsiai jie imtų priešintis mano išvykimui, mane suėmė kitas panikos priepuolis — aš žūtbūt privalau grįžti į Niujorką. Turiu grįžti į darbą. Ir nors aš jokiu būdu negalėjau niekam šito sakyti, nes kitaip man būtų iškviesti vyrai su baltais chalatais, aš mirtinai norėjau grįžti pas Aidaną.

Užsimerkiau ir jau ėmiau grimzti į miegą, bet staiga, lyg mano galvoje būtų perjungtas kitas bėgis, pasijutau benerianti į prisiminimus apie triukšmą, skausmą ir tamsą. Akimirksniu atsimerkiau: gėlės ir toliau žydėjo, žaliavo žolė, bet mano širdis smarkiai mušė ir aš vos gaudžiau kvapą.

Šitai kartojosi jau kelias dienas — nuskausminamieji manęs jau nebeveikė taip kaip iš pradžių. Jų poveikis pasibaigdavo daug greičiau ir jų metamoje ramybės skraistėje vis dažniau atsirasdavo apspurę plyšiai, pro kuriuos, lyg vanduo pro prairusią užtvanką, prasiverždavo siaubas.

Vargais negalais atsistojau ir nuėjau į vidų, kur pažiūrėjau „Be namų negerai“, užvalgiau (pusė sūrio lazdelės, penkios skiltelės mandarino, du Malteserai, aštuonios tabletės), o tada, prieš pasivaikščiojimą, mama vėl sutvarstė mano žaizdas. Jai patiko tai daryti, mikliai darbuodavosi su chirurginėmis žirklėmis, ilgais rėžiais karpydavo bintą ir baltą pleistrą — štai taip, kaip mokė gydytojas. Seselė Volš šokinėja apie ligonius. Gal net visa Matrona Volš. Užsimerkiau. Nuo jos pirštų galiukų prisilietimo man buvo gera ir ramu.

— Mažesnės žaizdos ant kaktos jau pradeda niežėti, o tai geras ženklas, ar ne?

— Tuoj pažiūrėsiu. — Ji ištempė raukšlę ant kaktos ir ėmė atidžiai apžiūrinėti. — Va šitos tikrai gerai gyja, — tarė taip, lyg puikiai išmanytų tai, apie ką kalba. — Manau, kad ant šitų jau galima tvarsčių ir nebedėti. Ir gal dar štai ant šitos ant smakro. (Man nuo smakro vidurio buvo pašalintas apvalus mėsos gabalas. Pravers, kai užsimanysiu suvaidinti Kirko Daglaso improvizacijas.) — Tik nesidraskyk, panelyte! Žinoma, šiais laikais žaizdas ant veido galima išgydyti idealiai, — išmintingai porino ji, lyg papūga atkartodama daktaro žodžius. — Šitie sukabinimai daug patogesni nei siūlės. Tik va šitas tai jau tikrai... — kalbėjo ji, atsargiai tepdama antiseptiniu geliu gilią susiraukšlėjusią pjautinę žaizdą, dryksančią per visą dešinįjį skruostą, o paskui stabtelėjo, leisdama man krūptelti iš skausmo. Šita žaizda nebuvo sukabinta. Priešingai, ji buvo susiūta baisingais Frankenšteiniškais dygsniais, kurie buvo panašūs į su adymo adata išdraskytas skyles. Iš visų ant mano veido atsiradusių žymių šita niekada nebeišnyks ir liks matoma amžinai.

— Betgi tam yra plastinė chirurgija, — pasakiau aš, lygiai taip pat lyg papūga pakartodama tai, ką sakė mums gydytojas.

— Teisingai, — pritarė mama. Bet jos balsas skambėjo toli ir buvo prislopintas. Aš greitai atmerkiau akis. Ji visa buvo susikūprinusi ir burbėjo kažką sau po nosim, o tai buvo panašu į „Vargšas tavo veidelis“.

— Mama, neverk!

— Aš neverkiu.

— Gerai.

— Beje, atrodo, girdžiu Margaritos balsą. — Ji mikliai nusišluostė servetėle veidą ir išlėkė į lauką pasišaipyti iš naujos Megės mašinos.

Megė atvažiavo į kasdienį mūsų pasivaikščiojimą. Megė, antroji vyriausia iš penkių vaikų, yra Volšų šeimos kitamanė, didžioji mūsų paslaptis, balta varna mūsų šeimoje. Visi (net pati mama neapdairumo akimirkomis) vadina ją „subinlaiže“, man tas žodis nepatinka, nes labai negražus, bet puikiai nusako esmę. Megė „sukėlė mūsų šeimoje maištą“, kai nusprendė gyventi sau tyliai, ramiai ir padoriai su tyliu, ramiu ir padoriu vyru, kurio vardas Garvas ir kurio mūsų šeima jau daug metų nepakentė. Jie stojo piestu prieš jo tvirtą charakterį, mandagumą ir svarbiausia prieš jo džemperius. (Visų nuomone, jie per daug panašūs į tėčio.) Vis dėlto santykiai kiek atšilo pastaraisiais metais, kai jiems gimė vaikų: Džei Džei jau treji metukai, o Holei tik penki mėnesiai.