Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

(Deja, yra vienas dalykas: nemokamai apsikirpti plaukus gal būtų ir visai neblogas dalykas, bet kartais, nenorėdama pasirodyti nedėkinga, prieš savo valią jaučiuosi kaip aukštos klasės prostitutė, kuriai kartkartėmis atliekami nemokami žemutinės kūno dalies sveikatos būklės patikrinimai. Atrodo paslaugiai, bet iš tiesų verčia merginas stropiau atlikti savo darbą. Man irgi tas pat. Dėl plaukų kirpimo neturiu jokio kito pasirinkimo. Privalau priimti tai, kas duodama, be jokių pastangų: kas demonstruojama ant podiumo, aš gaunu nemokamai. Dažniausiai tai aukšto lygio, plunksnomis apkaišytas lažas, nuo kurio man plyšta širdis. McArthur kompanijai priklauso mano siela, o tai jau ir taip nėra gerai, bet dar atiduoti ir savo plaukus...)

Taigi po tokio vizito Rachelę suėmė pavydas ir ji, parlėkusi namo, išpasakojo visiems apie mano gėrybių spintą. Pasipylė nesibaigiantys skambučiai iš Airijos. Gal Rachelė vėl įniko į narkotikus? Ar tiesa, kad aš jai nemokamai daviau kosmetikos? Jeigu taip, tai ar negalėčiau duoti ir kitiems? Aš tuojau pat sukomplektavau nepadoriai didelį kiekį kosmetikos priemonių ir išsiunčiau į Airiją. Prisipažinsiu, norėjau pavaidinti ir parodyti jiems, kaip man pasisekė.

Tačiau kai sumanai padalyti žmonėms kosmetikos daiktų, reikia juos kaip nors „nurašyti“ — kiekvieną akių tušo buteliuką, kiekvieną lūpų balzamo tūtelę. Bet jeigu pasakai, pavyzdžiui, kad jie keliaus į Nebraskos Žvaigždę, kai tuo tarpu bus išsiųsti tavo mamytei į Dubliną, tai maža tikimybė, kad kas ims tikrinti: aš esu patikima darbuotoja.

Keisčiausia tai, kad paprastai esu sąžiningas žmogus: jeigu parduotuvėje man atiduoda per daug grąžos, tai aš būtinai grąžinu, ir dar niekada savo gyvenime nesu pabėgusi iš restorano nesusimokėjusi. (Negi nėra geresnių būdų pajuokauti?) Bet kiekvieną kartą, kai nušvilpiu akių kremo Rachelei, kvapnią žvakę savo draugei Džekei ar į Dubliną pasiunčiu naują pavasarinių spalvų paletę, jaučiuosi lyg apsivogusi. Tik man dėl to nė trupučio negraužia sąžinės. Esmė ta, kad produktai tokie mieli, pati tai jaučiu, tarsi kokie gamtos stebuklai, ir reikalauja dalytis šia nuosavybe su kitais. Argi galima aptverti tvora Didįjį Kanjoną? Ar Didįjį Barjerinį Rifą? Kai kurie dalykai yra tokie nuostabūs, kad visi turi teisę jais džiaugtis.

Žmonės dažnai manęs klausia pavydo perkreiptais veidais: „Kaip tau pavyko rasti tokį darbą?“

Ką gi, tuoj papasakosiu.

3

Kaip aš gavau savo darbą

Turėdama ryšių su visuomene specialistės diplomą, gavau darbą vienos žemo rentabilumo kosmetikos kompanijos spaudos skyriuje. Pinigai nedideli, o darbas alinantis — dažniausiai grūsti į vokus paštu išsiuntinėjamas sąskaitas, o kadangi prieš išeinant iš darbo kas vakarą mūsų rankinės būdavo kruopščiai tikrinamos, tai aš net negalėdavau kompensuotis šio triūso nemokama kosmetika. Bet aš turėjau puikių minčių, kaip organizuoti ryšių su visuomene darbą, kaip tinkamai panaudoti sumanumą ir kūrybingumą, be to, jau seniai magėjo ištrūkti į Niujorką...

Aš nenorėjau traukti į Niujorką visiškai viena, todėl man tereikėjo įtikinti savo geriausią draugę Džekę, kad ir jai labai knieti ištrūkti į Niujorką. Tik aš nelabai daug turėjau vilčių, kad man ten pasiseks. Jau daug metų Džeke, lygiai kaip ir aš, neturėjo jokių planų dėl karjeros. Visą savo gyvenimą ji pradirbo viešbučių ūkyje, pradėdama nuo darbo prie baro ir pakildama iki administratorės. Paskui visai nežinia kodėl staiga gavo puikią vietą: ji tapo penkių žvaigždučių viešbučio VIP Dubline konsjerže. Kai į miestą atvykdavo pramogų verslo tipeliai ir kai tik jie ko nors užsimanydavo — pradedant Bono telefono numeriu, begalinėmis vaikštynėmis po parduotuves ir baigiant antrininkų suradimu, kad atsikratytų persekiojančios spaudos, jos darbas būdavo visa tai parūpinti. Niekas, juo labiau pati Džeke, nesuvokė, kaip tai atsitiko — ji neturėjo tam jokių sugebėjimų, vienintelis jos privalumas buvo tas, kad ji mėgo paplepėti, buvo praktiška ir nesižavėjo įžymybėmis, net ir labai garsiomis. (Ji sako, kad dauguma garsenybių yra neūžaugos arba siaurašikniai, arba ir vieni, ir kiti kartu.)

Jos sėkmę galėjo nulemti išvaizda; ji visada save apibūdina kaip ilgakoję tėvelio numylėtinę blondinukę, o jeigu atvirai, tai ji iš tiesų yra ilga kaip kartis. Ji tokia aukšta ir liekna, kad visi jos sąnariai — kelių, klubų, alkūnių ir pečių — atrodo tokie laisvi, lyg būtų atsukti keli varžteliai, o kai ji eina, tai gali pamanyti, kad kažkas nematomas tampo ją už virvelių lyg marionetę. Dėl savo išvaizdos moterims ji nekelia jokios grėsmės. Bet dėl savo puikaus humoro jausmo, nešvankių juokelių ir pavydėtinos ištvermės, kai tenka iki paryčių šėlti vakarėliuose, vyrams su ja būna labai smagu.

Atvykusios garsenybės dažnai parūpindavo jai brangių dovanų. Geriausia būdavo, pasak jos, kai lydėdavo juos po parduotuves; jeigu šie apsikraudavo maišais pirkinių, tai būtinai pasijusdavo kalti ir ką nors būtinai nupirkdavo ir jai. Dažniausiai kokių nors dizainerio sukurtų drabužių, su kuriais ji visada atrodydavo šauniai.

Ji tikra profesionalė ir niekada — na, beveik niekada — nesusidėdavo su jai patikėtomis vyriškos lyties garsenybėmis (nebent tik tada, kai jie būdavo ką tik išsiskyrę su savo žmonomis ir ieškodavo „paguodos“), bet dažniausiai ji susidėdavo su jų draugais. Paprastai jie būdavo baisūs, bet, regis, jai taip labiau patikdavo. Man, tiesą sakant, nebuvo prie širdies nė vienas jos vaikinas.

Tą vakarą, kai mudvi susitikome ir kai aš turėjau pareikšti savo ketinimus, ji atėjo kaip įprastai išsipusčiusi, laiminga ir visa tabaluojanti, su Versace paltuku, su kažkuo iš Dior ir dar su kažkuo iš Chloe, ir man net širdis sustojo plakusi. Argi kas nors drįs mesti tokį darbą? Bet taip tik atrodė iš pradžių.

Man dar net nespėjus prasižioti apie Niujorką, ji prisipažino, kad jai jau bloga nuo pinigais aplipusių garsenybių ir jų kvailų užgaidų. Šiuo metu mieste vieši kažkoks aktorius, Oskaro premijos laureatas, ir iš jos gyvenimo daro tikrą pragarą, nes visą laiką skundžiasi, kad į jį pro langą kasdien spokso kažkokia voverė ir seka kiekvieną jo judesį. Džekei širdį ėdė ne tai, kad būtų paika priekaištauti voverei už tai, kad ji į tave spokso, o kad jis gyveno penktame aukšte ir ten apskritai negali būti jokių voverių. Mane nuo tų garsenybių jau pykina, sako ji. Jai norėtųsi kardinalaus pokyčio, norėtų grįžti prie esminio prado, dirbti su vargšais ir neįgaliaisiais, gal net raupsuotųjų kolonijoje, jeigu būtų įmanoma.

Tai buvo nuostabi, jeigu ne netikėta, žinia ir pats tinkamiausias laikas traukti iš rankinės darbui Amerikoje gauti anketas. Taigi po poros mėnesių mes jau sakėm Airijai sudie.

Atvykusios į Niujorką pirmąsias dienas apsigyvenom pas Rachelę su Luku, bet vėliau paaiškėjo, kad sumanymas nebuvo geras: kas kartą, kai pažvelgdavo į Luką, Džekę išpildavo šaltas prakaitas, ir dar taip smarkiai, kad sykį vos neteko griebtis mineralines medžiagas atstatančių skysčių.

Luko išvaizda tokia puiki, kad šalia jo žmonės pasijunta nejaukiai. Jie mano, kad po jo išore slypi dar kažkas. O iš tiesų tai paprastas, padorus vyrukas, kuris gyvena taip, kaip jam patinka, ir su tokia moterim, kuri jam patinka. Jis turi subūręs panašių į save vaikinų šutvę — nors nė vienas iš jų nėra tokios fiziškai žmogų žlugdančios išvaizdos kaip jis — ir vadinasi jie Tikraisiais Vyrukais. Jie mano, kad vienintelė ir pati geriausia plokštelė buvo išleista 1975-aisiais (grupės Led Zeppelin „Physical Graffiti“) ir kad visa nuo tų laikų parašyta muzika yra tik grynas nesubrendėliškas šlamštas. Jie sau kaip didžiausią šventę įsivaizduoja dalyvavimą oro gitarų muzikantų konkursuose — prisiekiu, tikrai tokie dalykai yra — ir nors jie visi gana talentingi savamoksliai, vienas iš jų, vardu Šeikas, parodė tikrai rimtų sugebėjimų ir pateko į regioninio konkurso finalą.