Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Po kelių karjeros vingių Helena — ir aš, deja, visai nefantazuoju — tapo privačia detektyve. Prašau nepamiršti, kad skamba daug pavojingiau ir įspūdingiau, nei iš tiesų yra. Dažniausiai ji imasi tarnautojų nusikaltimų ar „šeimyninių problemų“, kur jai tenka įrodyti, kad vyrai iš meilės suktelėja į šoną. Man tai sukeltų didžiausią depresiją, o ji sako, kad jai nė motais, nes ji jau seniai žinanti, kad visi vyrai — absoliutūs mulkiai.

Ji daug laiko praleidžia tūnodama pasislėpusi drėgnose gyvatvorėse ir su iš toli pritraukiančiu fotoaparatu fiksuoja įkalčius, kaip svetimautojai sprunka iš meilės lizdelių. Ji galėtų sėdėti ir savo puikioje šiltoje ir sausoje mašinoje, bet tada ji tuoj pat užmigtų ir neatliktų užduoties.

— Mama, aš baisiai susijaudinusi, — tarė ji. — Ar neatsirastų ir man valiumo tabletės?

— Ne.

— Gerklę skauda nors rėk. Tragiškai griaužia. Einu miegot.

Kadangi Helena labai daug laiko praleidžia šlapiose gyvatvorėse, jai dažnai skauda gerklę.

— Tuoj, katinėli, nunešiu tau į lovą ledų, — pažadėjo mama. — Sakyk, tiesiog mirštu iš smalsumo, ar atlikai savo užduotį?

Mama dievina Helenos darbą, gal net labiau už manąjį, o tai jau daug ką pasako. (Nors aš turiu Patį Geriausią Darbą Pasaulyje“). Kartais, kai Helenai nusibosta ar apninka baimė, mama eina į darbą su ja. Ir čia aš prisiminiau Dingusios moters bylą. Sykį Helena turėjo eiti į dingusios moters butą ieškoti įkalčių (lėktuvo bilietų į Rio ir t.t. Sakykim...), ir mama nusekė iš paskos, nes jai labai patinka šmirinėti po svetimus namus. Ji sako negalinti atsistebėti, kokie nešvarūs būna žmonių būstai, kai šeimininkai nelaukia svečių. Jai tada pasidaro lengviau ant širdies ir daug maloniau gyventi savo iščiustytame senoviniame lizdelyje. Bet kai tąsyk jos pačios gyvenimas ėmė panėšėti, nors ir labai trumpam, į detektyvinį serialą, mama taip įsijautė į savo vaidmenį, kad net pabandė išlaužti duris įsibėgėdama ir petimi įsiremdama į jas, nors — aš negaliu šito nutylėti — Helena turėjo buto raktą. Mama irgi žinojo, kad ji turi raktą. Jai tą raktą buvo davusi dingusios moters sesuo, o mamai po viso šito triūso liko smarkiai sugurintas petys.

— Visai ne kaip per televizorių, — paskui skundėsi ji, trindama ranką žemiau peties.

Ir dar. Metų pradžioje kažkas bandė Heleną nužudyti. Buvo prieita prie bendros nuomonės, kad ne tiek svarbu, jog apskritai dedasi tokie baisūs dalykai, kiek keista, kad tai galėjo atsitikti ir gerokai anksčiau. Žinoma, tai nebuvo tikras pasikėsinimas į jos gyvybę. Kažkokie nežinomi asmenys paleido akmenį į televizijos kambario langą tuo metu, kai buvo žiūrima eilinė East Enders serija. Veikiausiai šitokiu būdu koks nors vietinis paauglys pabandė išreikšti savo jaunatviškus nepritapimo jausmus, o mūsų mama šoko prie telefono ir puolė visiems aiškinti, kad kažkas mėgino Heleną „įbauginti“, kad nori „nušalinti ją nuo bylos“. O kadangi „byla“ viso labo buvo tik smulkus kanceliarinis įtarimas dėl vienos apgavystės — firmos viršininkas buvo parūpinęs slapto sekimo vaizdo kamerą, kuria ji turėjo stebėti, ar darbuotojai nenugvelbinėja spausdintuvų kasečių, — tai buvo mažai tikėtina. Bet argi aš galėjau kišti pagalius joms į ratus? Aš irgi būčiau tą patį dariusi: jos buvo taip įsijautusios į savo vaidmenis, kad net alpėjo iš laimės. Išskyrus tėtį, ir tai tik dėl to, kad paskui jam teko vienam šluoti išdaužto lango šukes ir užklijuoti skylę polietileno maišeliu, kol atvažiuos stiklius, o tai įvyko vos ne po pusės metų. (Įtariu, kad mama su Helena gyvena svajonių pasauly, kuriame jos tikisi, jog atsiras koks nors geradarys ir iš jų gyvenimo sukurs pavydėtinos sėkmės televizijos serialą, kuriame, neverta nė sakyti, jos pačios atliks savo vaidmenis.)

— Taip, jis įkliuvo. Din-dzilin! Aš maunu miegot. — Bet, užuot išėjusi, ji išsitiesė ant vienos iš daugybės sofučių. — Tas vyras pastebėjo mane, kai tūnojau gyvatvorėje ir jį fotografavau.

Mamos ranka pakilo prie burnos, kaip daro žmonės per televiziją, kai nori parodyti išgąstį.

— Nėra ko baimintis, — nuramino Helena. — Mudu pasišnekėjom. Jis paprašė mano telefono numerio. Subingalvis, — pridūrė ji su pikta pagieža.

Su Helena visada taip — dėl to, kad ji labai graži. Vyrai, net ir tie, kuriuos ji šnipinėja jų žmonų pavedimu, ją įsimyli. Nors aš už ją ir trejais metais vyresnė, mes esam labai panašios: abi žemo ūgio su ilgais juodais plaukais ir bemaž identiškais veidais. Net mama kartais mus supainioja, ypač kai būna be akinių. Bet, skirtingai nuo manęs, Helena kažkokiu magišku būdu kitus traukia. Ji veikia unikaliu, tik jai būdingu dažniu, kuris pakeri vyrus — tikriausiai panašiai kaip šunys, kurie atsiliepia į vos girdimą švilptelėjimą. Kai vyrai išvysta mus abi kartu, iš karto matyti, kaip jie sutrinka. Tiesiog akivaizdžiai matosi, ką jie galvoja: „Jos atrodė kaip du vandens lašai, bet Helena svaigina mane kaip narkotikai, o ta Ana kažkokia...“ Žinoma, vyrams, apie kuriuos kalbu, tai neišeina į gera. Helena giriasi, kad ji niekada nebuvo įsimylėjusi, ir aš ja tikiu. Ji nesivargina dėl sentimentų ir absoliučiai į viską ir visus žiūri su panieka.

Net ir į Luką, Rachelės vaikiną — na, dabar jau sužadėtinį. Lukas toks juodbruvas, seksualus ir testosteroninis, kad aš net bijau likti su juo viena. Na, jis visai puikus žmogus, iš tiesų, labai mielas, bet, jūs patys suprantat... per daug vyriškas. Mane jis ir žavi, ir atstumia, jeigu nutuokiat, ką turiu omeny. Visi — net mūsų mama, ir net, sakyčiau, mūsų tėtis — seksualiai linksta prie jo. Bet tik ne Helena.

Staiga nei iš šio nei iš to mama čiupo mane už rankos — laimei, už nelūžusios — ir iš susijaudinimo virpančiu balsu sušnypštė:

— Žiūrėk! Ta paleistuvė! Angelina Kilfezer. Su savo tokia pačia drauguže irgi paleistuve! Turbūt parlėkė namo atostogų!

Angelina Kilfezer pati egzotiškiausia būtybė, kada nors vaikštinėjusi mūsų gatve. Na, nevisiškai teisybė — mano šeima gana dramatiškai reaguoja į iširusias santuokas, mėginimus nusižudyti, svaiginimąsi narkotikais ir į Heleną, bet mamai Angelina Kilfezer yra kaip aukso standartas — bloga ir visa kita. Jos dukterys bent jau nėra lesbietės, kurios laižosi gatvėje su savo draugėmis nepaisydamos jokių provincijos kanonų.

(Kartą Helenai teko dirbti su vienu indu, kuris žodį „gėjus“ į savo kalbą išvertė kaip „paleistuvis“. Šis pavadinimas taip greitai prilipo, kad dabar visi mano pažįstami — ir net įskaitant draugus gėjus — homoseksualius vyrus vadina „paleistuviais“. Ir taria tai su indišku akcentu. Buvo padaryta logiška išvada, kad lesbietės irgi yra „paleistuvės“, ir tai taip pat tariama su indišku akcentu.)

Mama prispaudė vieną akį prie plyšio tarp sienos ir tinklinės užuolaidos.

— Nieko nesimato, duok savo žiūronus, — paliepė Helenai, ir ši skubiai ištraukė juos iš savo kuprinės, bet tik ketindama pasinaudoti pati. Toliau vyko trumpa, bet atkakli kova.

— Ji tuoj nueis! — maldavo mama. — Duok man pažiūrėti.

— Prižadėk, kad duosi valiumo tabletę, ir tolimojo matymo prietaisas bus tavo.

Mamai teko spręsti dilemą, bet ji pasirinko teisingą variantą.

— Juk žinai, kad aš negaliu to daryti, — tvirtai atrėžė ji. — Aš esu tavo mama ir turiu atsakingai vertinti savo poelgius.

— Tada žinokis! — atšovė Helena ir, pažiūrėjusi pro žiūronus, sumurmėjo: — Viešpatie aukštielninkas! Tu tik pažiūrėk! — O paskui: — Jėzau Šventas! Din-dzilin! Ką čia jos išdarinėja?! Paleistuvių tonzilektomija?