Марианн Кейс: Sušis pradinukams

Marian Keyes — populiari airių rašytoja. Ji studijavo teisę Dublino universiteto koledže, tačiau jį baigusi 1984 m. išvyko į Londoną ir įsidarbino padavėja. Vėliau kibo į finansų mokslus ir tapo kvalifikuota finansininke. 1995 m. pasirodė pirmasis jos romanas „Arbūzas“ (išverstas ir į lietuvių kalbą).

Rašytoja jau yra parašiusi 8 romanus ir dvi publicistikos knygas. Jos knygos išverstos į 31 kalbą, pasaulyje parduota 15 mln. egzempliorių. M. Keyes dar rašo trumpus apsakymus, mėnesines skiltis į įvairius žurnalus.

Gyvena Dan Lerės uoste su vyru. Labiausiai mėgsta skaityti, filmus, batus ir rankines.

Marian Keyes

Sušis pradinukams

MAGILĖ

PANEVĖŽYS

Iliustracijos Dalios Karpavičiūtės

Ke 43

Versta iš: Marian Keyes,

Sushi for Beginners , Poolbeg

© Marian Keyes, 2001

© Vertimas į lietuvių kalbą, Renata Valotkienė, 2006

© Iliustracijos, Dalia Karpavičiūtė, 2006

© Leidykla „Magilė“, 2006

ISBN-io: 9986-956-50-1

ISBN-13: 978-9986-956-50-1

Najalui, Kaitrijonai , Tadhgui ir Ritai Anai

Padėka

Dėkoju savo nuostabiajai redaktorei Louise Motore, Michaelui Josephui ir Penguin už sunkų darbą ir entuziazmą.

Ačiū visiems Poolbeg darbuotojams.

Dėkui Caitrionai Keyes, mamai Keyes, Ritai Anai Keyes ir Louise Voss, įdėmiai skaičiusioms mano knygą.

Ačiū Eileen Prendergast, ypač už tai, kad sugalvojo pavadinimą šiai knygai!

Ačiū Siobhanai Coogan, draugiškai patarusiai, kaip būti mama.

Dėkoju Simon bendruomenei, kad nepagailėjo laiko ir informacijos apie benamius.

Ačiū Moragui Prunty ir visiems Irish Tatler darbuotojams, atskleidusiems žurnalų leidybos virtuvę.

Dėkui visiems pažįstamiems komikams, nors nė vienas nepanašus į šios knygos personažus!

Ačiū Klarens viešbučiui.

Patarimais ir entuziazmu man labai padėjo ir daugelis kitų žmonių. Jeigu pamiršau kurį nors paminėti, prašyčiau atleisti. Ačiū Suzanne Benson, Jenny Boland, Susie Burgin, Ailish Connelly, Gai Griffin, Suzanne Power ir Annemarie Scanlan.

Kaip visuomet, dėkoju už viską ir savo mylimam Tony.

Prologas

— Velniai rautų, — susizgribo ji. — Regis, man gresia nervinis išsekimas.

Ji apžvelgė lovą, ant kurios voliojosi. Gerokai pasiilgęs vonios jos kūnas apatiškai tysojo ant jau seniai nekeistos patalynės. Šlapios suglamžytos popierinės servetėlės mėtėsi ant pūkinės antklodės. Nepaliestos šokolado atsargos dulkėjo ant komodos, o ant grindų buvo paskleisti žurnalai, bet jų neįstengė perskaityti. Televizorius, įspraustas į kambario kampą, nepaliaujamai dudeno tiesiai jai į lovą naujausias žinias. Taigi puiki nervinio pakrikimo teritorija.

Tačiau kažkas buvo ne taip. Kas gi?

— Visad maniau... — ji mėgino sutelkti mintis. — Žinote, visados tikėjausi...

Ūmai jai nušvito protas:

— Visad maniau, kad tai bus geriau nei šitaip...

1

Femme žurnalo redakcijoje jau ne vieną savaitę tvyrojo keista atmosfera, tarsi artintųsi kažkokie pokyčiai. Galų gale spėlionės išsisklaidė, kai viršutiniame aukšte pasirodė Kalvinas Karteris, generalinis direktorius Jungtinėse Valstijose, mat ieškojo vyrų tualeto. Tikriausiai buvo ką tik atvykęs į Londoną iš direkcijos Niujorke.

Įvykiai pajudėjo iš mirties taško. Liza iš susijaudinimo sugniaužė kumščius. Po galais, iš tikrųjų pajudėjo.

Vėliau tą dieną pasigirdo telefono skambutis. Ar Liza negalėtų užbėgti į viršų ir susitikti su Kalvinu Karteriu bei valdytoju Anglijoje Bariu Holingsvortu?

Liza tėškė telefono ragelį.

— Juk ir taip labai aišku, kad galėčiau, — šūktelėjo telefonui.

Bendradarbiai beveik nepakėlė galvų. Žurnalų leidyboje nieko nestebino žmonės, trankantys telefonus ir paskui rėkiantys ant jų. Be to, juos spaudė terminai: jeigu iki vakaro ant stalo nebus padėtas šio mėnesio žurnalo numeris, bus pražiopsotas su spaustuve sutartas laikas, ir juos dar sykį aplenks tie sukčiai konkurentai iš Marie-Claire. Bet Lizai, kėblinančiai prie lifto, labiausiai rūpėjo vienintelis dalykas: galbūt rytoj čia jau nebedirbs. Gal jai bus pasiūlytas geresnis darbas kitoje vietoje.

Liza buvo priversta trintis prie valdybos posėdžių kabineto durų dvidešimt penkias minutes. Šiaip ar taip, Baris ir Kalvinas — labai svarbūs ir įtakingi žmonės.

— Gal jau įleiskime ją? — sukruto Baris, jam atrodė, kad laikas baigti deramą pauzę.

— Kai ją išsikvietėme, praėjo tik dvidešimt minučių, — suirzo Kalvinas. Akivaizdu, kad Baris Holingsvortas nesuvokia, koks svarbus yra jis, Kalvinas Karteris.

— Atleiskite, maniau, kad jau daugiau laiko. Gal dar kartą parodytumėte, kaip man reikėtų patobulinti savo judesį?

— Žinoma. Nuleiskite galvą ir atsistokite ramiai. Ramiai! Tvirtai įremkite kojas į duris, ištieskite kairiąją ranką ir užsimokite!

Kai Lizai pagaliau buvo leista įeiti, Baris ir Kalvinas sėdėjo anapus kone kilometro ilgumo riešutmedžio stalo. Abu atrodė paniurę ir galingi.

— Sėskitės, Liza, — maloniai linktelėjo pailgą žilstelėjusią galvą Kalvinas Karteris.

Liza atsisėdo. Atmetė atgal karamelės spalvos plaukus, atidengdama nemokamai padažytas medaus spalvos plaukų sruogas. Nemokamai , nes ji nuolatos įkyriai reklamavo grožio saloną skyrelyje „Naujovių mėgėjoms“.

Ji įsitaisė kėdėje, dailiai supindama kojas, įspraustas į Patriko Kokso batelius. Jie buvo jai per maži, ir nors daugybę kartų prašė Patriko Kokso spaudos biuro atsiųsti šešto dydžio, jie kažkodėl visados ją aprūpindavo penkto dydžio bateliais. Tačiau smukčiojantys Patriko Kokso smailiakulniai yra smukčiojantys Patriko Kokso smailiakulniai. Palyginti su tuo, kankinama ir skausminga agonija — juk vieni niekai?

— Ačiū, kad atėjote, — nusišypsojo Kalvinas.

Liza nusprendė, kad bus geriau, jeigu ir ji atsakys tuo pačiu. Šypsena, kaip ir visa kita, — prekė. Žmonės šypsosi tik tada, kai nori mainais už ją gauti ką nors naudinga, tad ir šiuokart ji tikėjosi, kad bus atsilyginta. Juk nedažnai pasitaiko proga būti perkeltai į Niujorką ir paskirtai Manhattan žurnalo redaktoriaus pavaduotoja.

Taigi ji išsišiepė ir parodė baltus it perlai dantis. (Tokį rezultatą pasiekė, metus vartodama Rembrandt dantų pastą, kuria turėjo būti apdovanoti skaitytojų konkurso nugalėtojai, bet Lizai pasirodė, kad ji labiau pravers jos vonios kambaryje.)

— Jūs dirbate Femme ... — Kalvinas pažvelgė į susegtus lapus, — ketverius metus?

— Kitą mėnesį bus ketveri, — sumurmėjo Liza, meistriškai nutaisiusi balso toną, kuriame buvo sumišę pagarba ir pasitikėjimas savimi.

— Ir beveik dvejus metus esate redaktorė?

— Dvejus nuostabius metus, — patvirtino Liza, grumdamasi su nenugalimu noru susikišti pirštus sau į gerklę.

— Jums tik dvidešimt devyneri, — nustebo Kalvinas. — Ką gi, juk žinote, kad stropus darbas Randolph Media visuomet sulaukia atlygio.

Liza, išgirdusi akivaizdų melą, žaviai sumirksėjo. Randolph Media , kaip ir daugelis bendrovių Vakarų pasaulyje, apdovanodavo už sunkų triūsą menka alga, padidindama darbo krūvį, pažemindama pareigas ar netikėtai atleisdama iš darbo.

Tačiau Lizai klojosi kitaip. Ji uoliai darbavosi Femme ir aukojosi dėl žurnalo taip, kaip niekados nė neketino daryti: dažniausiai darbą pradėdavo pusę aštuonių ryto ir triūsdavo dvylika, trylika, keturiolika valandų. Kompiuterį išjungdavo tik vakare. Neretai ateidavo padirbėti ir šeštadieniais, sekmadieniais ar net ne darbo pirmadieniais. Budėtojai jos nemėgo, nes tuomet, kai ji užsimanydavo patekti į kontorą, vienas iš jų turėdavo taip pat ateiti ir atrakinti duris, tad būdavo priversti atsisakyti šeštadieninio futbolo arba laisvą pirmadienį nedalyvauti šeimos iškyloje į Brent Krosą.