Марианн Кейс - Sušis pradinukams

Visi jau buvo išraudę ir triukšmingi, taigi pakėlė baltas plastikines stiklines, šliūkštelėdami sau ant drabužių vyno ir kamščio trupinėlių, ėmė krizenti, stumdytis alkūnėmis ir užbliovė:

— Už Lizą!

Liza išbuvo tiek, kiek reikėjo. Ilgai laukė šio išėjimo, bet visados manė, kad išplauks ant šlovės bangos į Niujorką, o ne bus ištremta į Sibirą leisti žurnalo. Tai buvo košmaras.

— Turiu eiti, — tarė ji bemaž tuzinui moterų, dirbusių su ja pastaruosius dvejus metus. — Man reikia baigti krautis daiktus.

— Žinoma, žinoma, — pritarė jos ir įkaušusiais balsais triukšmingai palinkėjo sėkmės. — Na, visa ko geriausio, nenuobodžiauk, mėgaukis Airija, rūpinkis savimi, nepersidirbk...

Lizai priėjus prie durų, Eli suklykė:

— Mums trūks tavęs!

Liza abejingai linktelėjo galvą ir uždarė duris.

— ... kaip skylės galvoje, — nė kiek nesusijaudino Eli. — Ar dar liko vyno?

Jos klegėjo, kol buvo išgertas paskutinis vyno lašas, sulestas paskutinis traškučių trupinys, nubrauktas nuo padėklo aplaižytu pirštu. Tada atsisuko viena į kitą ir ėmė klausinėti su pavojingai gera nuotaika:

— O kas dabar?!

Jos patraukė per penktadienio vakaro barus siurbčiodamos tekilą. Įsijautusios į plėšikaujančių biuro darbuotojų vaidmenį. Mažoji Šarifa Mumtaz (žurnalistės asistentė) atsiskyrė nuo kitų ir buvo parlydėta į namus malonaus vyriškio. Po devynių mėnesių už jo ištekėjo. Džinei Džefri (mados redaktorės asistentei) šampano butelį nupirko vyriškis, tikinęs, kad ji — deivė. Iš Gabi Henderson (sveikatos ir grožio skyrelis) buvo pavogta rankinė. O Eli Ben (neseniai paskirta redaktore) viename linksmiausių barų Vaduro gatvėje užlipo ant stalo ir ėmė šokti kaip pamišusi, kol tėškėsi ant grindų ir susilaužė dešinę koją.

Kitaip tariant, puiki naktelė.

2

— Tedai, tinkamesnio laiko ir nebūtum galėjęs nutaikyti! — Ešling plačiai atlapojo duris ir pirmąkart neištarė savo mėgstamiausio posakio: „Ak, šūdas, ir vėl tas Tedas“.

— Tikrai? — Tedas nedrąsiai įsėlino į Ešling butą. Tokio šilto pasveikinimo jis dažniausiai nesulaukdavo.

— Būk geras, pasakyk, kuris švarkas labiausiai man tinka.

— Padėsiu kuo galėsiu, — liesas tamsus Tedo veidas atrodė dar rimtesnis. — Bet aš esu vyras .

Ne visai , pamanė Ešling. Kaip gaila, kad žmogus, persikraustęs į viršutinį butą prieš pusmetį ir tučtuojau nusprendęs, jog Ešling — geriausia jo draugė, nebuvo išvaizdus stotingas vyriškis, kokį išvydus padažnėja pulsas. Tai buvo tik Tedas Malinsas, nepasiturintis valstybės tarnautojas, labai norintis tapti komiku, nedidelio ūgio, liesas ir važinėjantis dviračiu.

— Ką manai apie šitą juodą? — Ešling užsimetė švarkelį ant baltos šilkinės „pokalbių“ palaidinukės ir juodų kelnių, kurios prašyte prašė, kad ji numestų bent kiek svorio.

— Kas nors svarbaus? — Tedas atsisėdo ant kėdės, apsivijo apie ją. Jis buvo toks kaulėtas, atsikišusiomis alkūnėmis, smailiais pečiais ir aštriais keliais, kad panėšėjo į savo paties eskizą.

— Pokalbis dėl darbo. Šįryt pusę devynių.

— Dar vienas! Koks darbas šį sykį?

Per pastarąsias dvi savaites Ešling kreipėsi dėl darbo į kelias vietas ir gavo įvairiausių pasiūlymų — nuo darbo rančoje Laukiniuose Vakaruose Mulingare iki atsakinėjimo į telefonų skambučius visuomeninės informacijos ir reklamos bendrovėje.

— Redaktorės pavaduotojos naujame žurnale „Kolin“.

— Štai kaip. Tikras darbas? — niūrus Tedo veidas nušvito. — Nesuprantu, kodėl veržiesi į tuos kitus darbus, juk esi jiems per daug kvalifikuota.

— Turiu mažai savigarbos, — linksmai nusišypsojo Ešling.

— O aš dar mažiau, — atšovė Tedas, stengdamasis nepasirodyti pranašesnis. — Vis dėlto moteriškas žurnalas, — sumurmėjo. — Jei gausi tą darbą, parodysi tai „Moters namų“ šutvei, kur pipirai dygsta. Kerštas — patiekalas, kurį geriausia paduoti šaltą!

Jis atmetė galvą ir pratrūko nenatūraliu juoku, panašiu į apsimetėlio Vinsento Praiso kvatojimą:

— Niiiichaaaaaachaaaaachacha!

— Tiesą sakant, kerštas nėra valgis, — pertraukė jį Ešling. — Tai jausmas. Arba kažkas panašaus. Ir dėl jo neverta sukti galvos.

— Net kai taip buvo pasielgta su tavimi? — nustebo Tedas. — Ne tu kalta, kad moters sofa buvo sugadinta!

Daugelį metų, kiek įstengė prisiminti, Ešling dirbo „Moters namuose“ — kukliame airių žurnale, kuris išeidavo kas savaitę. Redaguodavo grožinės literatūros, mados, sveikatos ir grožio, rankdarbių ir kulinarijos skyrelius, taip pat tvarkydavo skiltis, skaitydavo korektūrą ir būdavo dvasinė patarėja visais klausimais. Žinoma, tai nebuvo varginamas ir sunkus darbas, nors taip galėjo atrodyti, nes žurnalas buvo lipdomas pagal labai griežtą, bet išbandytą ir pasiteisinusią formulę.

Kiekviename numeryje būdavo pateikiamas mezgimo raštas — beveik visados tualetinio popieriaus laikiklio viršui su pietų gražuolės atvaizdu. Paskui — kulinarijos puslapis, iš jo skaitytojos pasisemdavo patirties, kaip nusipirkus pigią mėsos išpjovą patiekti ją kaip prašmatnų kepsnį. Visados būdavo trumpa istorija apie jaunuolį ir jo močiutę, kurie, iš pradžių buvę nesutaikomi priešai, galiausiai tapdavo neperskiriamais draugais. Žurnalas, žinoma, neapsieidavo be problemų puslapio. Jame nuolatos rasdavai laišką, kuriame buvo skundžiamasi dėl įžūlios marčios. Per du ar tris puslapius mirgėdavo juokingos istorijos, kurių žvaigždės — vaikaičiai, pasakę arba padarę ką nors originalaus. Paskutinio viršelio vidinėje pusėje galėjai perskaityti banalų laišką, galbūt kokio nors tariamo dvasininko. Likus penkiolikai minučių iki galutinio termino, jį visados skubiai pakeverzodavo Ešling. Ir dar neužmirškime skyrelio „Patarimai skaitytojams“. Dėl vieno iš jų Ešling neįtikėtinai ir sužlugo.

Patarimus skaitytojoms specialiai siųsdavo paprasta moteris Žozefina Saups. Ji patardavo, kaip užsidirbti pinigų tolesnei veiklai ir kaip ką nors gauti, neišleidžiant nė penso. Svarbiausia visų patarimų prielaida: nieko nereikia pirkti, nes viską galite pasigaminti iš namuose esamų priemonių. Moteris itin piršdavo citrinų sultis.

Pavyzdžiui, kam pirkti brangų šampūną, kai galima jį pasigaminti namie, iš citrinų sulčių ir šlakelio ploviklio! Ar norėtumėt pasišviesinti plaukų sruogas? Tik apšlakstykite plaukus kelių citrinų sultimis ir įsitaisykite prieš saulę. Tai darykite maždaug metus. O gal reikia išimti iš smėlio spalvos sofos spanguolių sulčių dėmę? Pasitelkite nedidelę gudrybę: citrinų sulčių ir acto mišinį.

Tačiau šis patarimas nepadėjo. O labiausiai — ponios Anos O’Salivan iš Voterfordo grafystės sofai. Viskas baigėsi siaubingai: spanguolių sultys dar labiau įsigėrę, taigi net pats dėmių velnias būtų buvęs bejėgis. Ir nors Glade liejosi upeliais, kambarys vis tiek dvokė actu. Turint galvoje, kad ponia O’Salivan buvo dora katalikė, ji sugalvojo kruviną kerštą. Pagrasino iškelsianti bylą.

Kai Salė Hili, „Moters namų“ redaktorė, ėmė aiškintis, kas nutiko, Ešling prisipažino, kad patarimą sugalvojo pati. Tą savaitę skaitytojai labai vangiai pirko žurnalą.

— Nemaniau, kad kas nors iš tikrųjų jais tiki, — teisindamasi sušnabždėjo Ešling.

— Nustebinai mane, Ešling, — tarė Salė. — Visados sakydavai neturinti vaizduotės. Jau neminėsiu tėvo Beneto laiško, kurį, žinau, nuplagijavai iš „Katalikų nuomonės“. Beje, tame laiške — bent kiek susimąstyk — kalbama apie žlugimą ir nesėkmę.