Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Man labai gaila, Sale, tai nebepasikartos.

— Tai man gaila, Ešling. Matyt, turėsiu tave atleisti.

— Dėl paprastutės ir kvailos klaidos? Netikiu tavimi!

Ji buvo teisi, kad netikėjo. Tikroji priežastis buvo ta, kad „Moters namų“ valdybai kėlė nerimą vis labiau mažėjantis žurnalo populiarumas, taigi ji nusprendė, kad žurnalas „pavargo“, ir pradėjo ieškoti atpirkimo ožio. Ešling sukėlė sumaištį pačiu laiku. Dabar valdyba galėjo tiesiog išspirti iš darbo, užuot suplojusi nemažą pinigų sumelę dėl etatų mažinimo.

Salė Hili neteko galvos. Ešling buvo patikimiausia ir stropiausia darbuotoja, kokią sunku rasti. Ji triūsdavo už visą redakciją, o Salė pasirodydavo darbe vėlai, bet anksti išeidavo, be to, dingdavo antradienio ir ketvirtadienio popietėmis, nes važiuodavo pasiimti dukters iš baleto pamokų, o sūnaus — iš regbio treniruočių. Bet valdyba leido jai suprasti, kad bus atleista Ešling arba ji.

Už ištikimą ilgą tarnybą Ešling sulaukė atlygio — jai buvo leista pasilikti darbe tol, kol susiras kitą. O ji vylėsi, kad netrukus tą darbą gaus.

— Na ir kaip? — Ešling išlygino švarkelio priekį ir atsigręžė į Tedą.

— Gražu, — Tedo pečių kaulai kilnojosi ir leidosi.

— O gal šis tinka labiau? — Ešling užsimetė švarką, kuris, Tedo požiūriu, buvo visiškai toks pat kaip pirmasis.

— Gražu, — pakartojo jis.

— Tai kuris?

— Ir tas, ir tas.

— Kuris labiau išryškina mano taliją?

Tedas pasimuistė:

— Tik vėl nepradėk. Dėl tos talijos tu kaip apsėsta.

— Aš neapsėsta, nes neturiu talijos.

— Kodėl kaip visos normalios moterys nekalbi apie savo sėdynės dydį?

Ešling liemuo buvo beveik toks pat kaip klubai. Apie tai, kaip ir apie visus kitus blogus dalykus, sužinojo paskutinė. Jai buvo penkiolika, kai geriausia jos draugė Kloda atsiduso:

— Kaip tau pasisekė, kad neturi talijos. Manasis liemuo toks laibas, kad užpakalis atrodo didesnis, negu iš tikrųjų yra, — pasidalijo ji sukrečiamu atradimu.

Kitos mergaitės visą paauglystę staipydavosi priešais veidrodį, krimsdamosi, kad viena krūtis didesnė už kitą, o Ešling akys visuomet krypdavo žemiau. Galų gale ji nusipirko lanką ir su didžiausiu įkarščiu ėmė mankštintis galiniame sode. Kelis mėnesius dieną naktį suko jį iškorusi liežuvį. Visos kaimynų šeimų mamytės dirsčiojo pro sodo tvoras sukryžiavusios rankas ir supratingai linkčiojo viena kitai:

— Ji nusineš tą lanką į per ankstyvą savo kapą.

Nepaliaujamas kankinamas lanko sukimas nieko nepakeitė. Netgi dabar, praėjus šešiolikai metų, Ešling siluetas taip ir liko tiesus, be jokio išlinkio.

— Neturėti talijos nėra blogiausia, kas gali nutikti žmogui, — paguodė Tedas.

— Tikrai taip, — pritarė Ešling su džiugesiu, keliančiu neriją. — Juk galėtum turėti dar ir siaubingas kojas. O man nusišypsojo ir tokia laimė.

— Neteisybė.

— Taip. Paveldėjau jas iš savo motinos... Bet iš jos tik tiek ir Paveldėjau, — linksmai pridūrė. — Taigi, regis, man sekasi visai neblogai.

— Aną naktį būdamas su savo drauge lovoje... — Tedas labai norėjo pakeisti pokalbio temą, — pasakiau, kad Žemė yra plokščia.

— Su kokia drauge? Ir kas nutiko tai Žemei?

— Ne, ne taip, — sumurmėjo Tedas. — Praėjusią naktį gulėdamas lovoje su savo mergina... pasakiau jai, kad Žemė plokščia. Bum, bum!

— Cha, cha, labai gerai, — tyliai pasakė Ešling. Kai esi vienas iš mėgstamiausių Tedo žmonių, blogiausia, kad tampi bandomuoju triušiu naujam jo vaidinimui. — Ar galiu patarti? Gal sakytum: aną naktį gulėjau lovoje su savo mergina. Pasakiau jai, kad visados ją mylėsiu ir niekados nepaliksiu... Bum, bum, — ironiškai pasišaipė ji.

— Aš jau vėluoju, — susizgribo Tedas. — Ar nori, kad pavėžėčiau?

Važiuodamas į savo darbą Žemės ūkio ministerijoje, jis pakeliui dažnai pametėdavo ir ją — užsisodindavo ant užpakalinės dviračio sėdynės.

— Ne, ačiū, man į kitą pusę.

— Sėkmingo pokalbio. Šįvakar užsuksiu pas tave.

— Dėl to nė neabejoju, — sušnabždėjo Ešling.

— Ei! Kaip tavo ausies uždegimas?

— Šiek tiek geriau. Vėl galiu trinktis plaukus.

3

Ešling pagaliau nusprendė: apsivilks pirmąjį švarkelį. Būtų galėjusi prisiekti, kad aptiko nežymų įlinkį maždaug pusiaukelėje tarp krūtų ir klubų, ir tai jau buvo geras ženklas.

Prisikankinusi dėl makiažo, ji nutarė pasidažyti pastelinėmis spalvomis, kad neatrodytų vėjavaikiškai. Tačiau tapo pernelyg pilka, todėl pasičiupo savo mėgstamą juodos ir baltos spalvų ponio odos rankinę. Paskui patrynė laimės Budą, įsimetė į kišenę laimingą akmenuką ir apgailestaudama pažvelgė į sėkmę nešančią raudoną kepuraitę. Bet ar raudona kepuraitė su bumbulu padės, jeigu ją užsimaukšlins per pokalbį dėl darbo? Šiaip ar taip, jos nereikia — pasak jos horoskopo, ši diena turėtų būti gera. Tą patį pakartojo ir angelo orakulas.

Išėjusi pro lauko duris, turėjo peržengti per žmogų, kietai miegantį tarpdury. Tada patraukė Randolph Media kontoros link ir, greitai žingsniuodama paskui automobilių spūstį Dublino centre, mintyse, kaip patarė Luiza L. Hei, vis kartojo ir kartojo: Gausiu šį darbą , gausiu šį darbą , gausiu šį darbą...

O jei negausiu? Ešling neįstengė atsikratyti ir tokių abejonių.

Na, tada man bus nesvarbu, gerai, tada man bus nesvarbu, gerai, tada man bus nesvarbu...

Nors Ešling oriai sutiko blogą žinią, ją pribloškė toks nutikimo su ponios O’Salivan sofa posūkis. Taip sukrėtė, kad jai prasidėjo ausų uždegimas. Kamuojama įtampos, ta liga visados susirgdavo.

Šitaip prarasti darbą — vaikiška, kai tau trisdešimt vieneri ir esi pasiėmusi paskolą. Žinoma, juk jau turėtų būti išaugusi iš tokio amžiaus?

Kad gyvenimas negarmėtų į prarają ir toliau, ji karštligiškai medžiojo darbą, siūlydamasi į bent kiek įmanomesnes pareigas. Ne, ji neįstengtų su kilpavirve pagauti ištrukusio eržilo, prisipažino per pokalbį, tikėdamasi gauti darbą rančoje Laukiniuose Vakaruose, Muligane. Tiesą sakant, maniusi, kad jiems reikia administratorės, bet norėtų to išmokti.

Per visus pokalbius Ešling nuolat kartojo, kad norėtų išmokti. Bet iš visų siūlomų tik darbas „Kolin“ buvo tas, kurio iš tikrųjų labai norėjo. Jai patiko triūsti žurnale, o toks darbas Airijoje retai pasitaiko. Be to, Ešling nėra gera žurnalistė, tik puiki organizatorė, numatanti visas smulkmenas.

Randolph Media žurnalų skyrius buvo įsikūręs trečiame verslo pastato, stovinčio krantinėje, aukšte. Ešling išsiaiškino, kad Randolph Media priklausė ir nedidelė, bet jau besiplečianti televizijos stotis — 9-asis kanalas ir komercinė radijo stotis, bet jos, matyt, buvo kitur.

Ešling išėjo iš lifto ir nuskubėjo koridoriumi priimamojo link. Kambarys, regis, gauste gaudė nuo veiklos, žmonės zujo pirmyn atgal, nešiodami šūsnis popierių. Ešling suvirpėjo iš jaudulio, net ėmė pykinti. Priešais priimamąjį aukštas vyriškis susitaršiusiais plaukais buvo įsitraukęs į pašnekesį su smulkute azijiete. Jie tyliai kalbėjosi, ir iš jų mostų Ešling suprato, kad jei būtų galėję, būtų paleidę gerkles vienas ant kito. Ešling negaišo laiko: nemėgo vaidų. Net jei kivirčydavosi ir svetimi žmonės.

Kai sekretorė nužvelgė ją, Ešling suprato pasidažiusi netinkamai. Triks — toks vardas buvo parašytas jos kortelėje — atrodė gundomai ir labiau panėšėjo į šliundrų mokyklos aistruolę. Jos antakiai buvo išpešioti tokia plona linija, kad vos matėsi, tarpas virš lūpų toks storas ir tamsus, tarsi jai augtų ūsai, o visa šviesių plaukų galva susegiota daugybe mažų blizgančių segtukų drugelių. Kad pasidarytų tokią šukuoseną, ji tikriausiai turėjo atsikelti trimis valandomis anksčiau, pagalvojo Ešling, jai tai padarė didžiulį įspūdį.