Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Labas, — suniurnėjo Triks prarūkytu balsu, lyg sutrauktų po keturiasdešimt cigarečių per dieną. Kaip paaiškėjo vėliau, taip ir buvo.

— Man paskirtas pokalbis pusę dešim... — Ešling užsikirto, išgirdusi už nugaros garsų riksmą. Pažvelgė per petį ir pamatė vyriškį susivėlusiais plaukais, čiulpiantį smilių.

— Tu įkandai man! — sušuko jis. — Mei, iki kraujo!

— Tikiuosi, stablige nesusirgsi, — paniekinamai nusijuokė azijietė.

Triks pliaukštelėjo liežuviu, užvertė akis į viršų ir sumurmėjo:

— Kvailių porelė, jie niekados nesiliauja riejęsi. Sėskitės, — tarė ji Ešling. — Pranešiu Kalvinui, kad atėjote.

Ji dingo už dvigubų durų, o Ešling nusvirduliavo prie sofos. Ant greta stovinčio kavos stalelio buvo paskleisti visi šiuo metu leidžiami žurnalai. Juos išvydus Ešling nervai ūmai įsitempė — ji nepaprastai norėjo šio darbo. Jai daužėsi širdis, o tulžis užliejo skrandį. Ji abejingai ridinėjo laimės akmenėlį tarp nykščio ir smiliaus. Per bauginamo nerimo miglą neryškiai matė, kaip nukentėjęs vyriškis nudūlino į tualetą, o mažoji azijietė, plevėsuodama ilgais juodais plaukais, nutipeno prie lifto.

— Ponas Karteris kviečia jus užeiti, — Triks grįžo, bet ir toliau dirbo blogą darbą — slėpė savo nuostabą. Per pastarąsias dvi dienas jai jau buvo įgrisusios nervingos kandidatės, visos prasitrindavo prie jos stalo daugiau kaip pusvalandį. Tada Triks negalėdavo skambinti savo draugėms ir draugams, nes turėdavo užimti atėjusias moteris ir atsakyti į jų klausimus, ar turi galimybę gauti darbą. O dar labiau žeidė tai, kad ji tikrai žinojo, jog tuo metu pokalbių kambaryje Kalvinas Karteris ir Džekas Divainas nieko kito neveikia, tik lošia ramsą.

Tačiau dabar Kalvinas Karteris sėdėjo vienas, taigi nuobodžiavo ir jautėsi vienišas. Jau verčiau pasikalbės su kuo nors, negu sėdės nieko neveikdamas.

— Užeikite! — tarė, kai Ešling nedrąsiai pabeldė į duris.

Jis metė žvilgsnį į tamsiaplaukę moterį su juodu kelnių kostiumu ir akimirksniu nusprendė jos nepriimti. Kad galėtų dirbti „Kolin“, jai stigo žavesio. Menkai nutuokė apie merginų plaukus, bet jam atrodė, jog dažniausiai jie yra puikesni negu šios moters. Argi ne natūralu žiūrėti į juos vertinančiomis akimis? Žinoma, jie neturėtų kristi jai ant pečių, ir dar rudos spalvos. O skaistus jos veidas puikiai tiktų tik melžėjai, o ne kandidatei, kuri taikosi į seksualaus moteriško žurnalo redaktorės pavaduotojos pareigas...

— Sėskitės, — geriau jau viską užbaigti per penkias minutes.

Sulaikiusi kvapą ir baimindamasi kaip nors nederamai pasielgti, Ešling pritūpė ant vienintelės kėdės, stovinčios vidury kambario, ir susidūrė akis į akį su vyriškiu, sėdinčiu anapus ilgo stalo.

— Netrukus pasirodys Džekas Divainas, generalinis direktorius Airijoje, — paaiškino Kalvinas. — Nesuprantu, kas jį užlaikė. Pirmiausia, — jis nukreipė dėmesį į jos anketos duomenis, — pasakykite, kaip ištarti jūsų vardą.

— Eš-ling. Eš — kaip cigaretės pelenai, o ling rimuojasi su dink 3.

— Eš-ling. Ešling. Gerai, galiu jį ištarti. Taigi, Ešling , pastaruosius aštuonerius metus dirbote žurnaluose...

— Tiesą pasakius, žurnale , — Ešling išgirdo kažką nervingai kikenant ir beviltiškai sumojo, kad tai ji. — Tik viename.

— O kodėl išeinate iš „Moters namų“?

— Ieškau naujo iššūkio, — nervinosi Ešling. Taip sakyti ją pamokė Salė Hili.

Atsidarė durys, ir įėjo sukandžiotas vyriškis.

— Ak, Džekai, — susiraukė Kalvinas Karteris. — Tai Ešling Kenedi. Eš — kaip cigaretės pelenai, o ling rimuojasi su dink.

— Kaip sekasi? — Džeko galva buvo užimta kitais reikalais. Jis buvo bjauriai nusiteikęs. Pusę nakties derėjosi su technikais televizijos studijoje ir beveik tuo pačiu metu vedė derybas su JAV tinklu, norėdamas juos įtikinti, kad siųstų savo apdovanotus serialus ne į RTE, o 9-ajam kanalui. Nors jo darbo krūvis jau kone kritinis, dar turi gaišti laiką tam kvailam naujam žurnalui. Tarytum pasauliui tetruktų to vieno moteriško šlamšto! Tačiau, atvirai kalbant, tikroji jo širdperšos priežastis — Mei. Ji išvarė iš proto. Jis nekentė jos. Labai nekentė. Ir kaip galėjo pamesti dėl jos galvą! Jokiu būdu neatsilieps į jos skambučius! Niekados, tai buvo paskutinis sykis, pats paskutiniausias...

Jis sūpavosi už stalo, stengdamasis iš visų jėgų sutelkti dėmesį į pokalbį — senis Kalvinas laikė savo „boksininkus“ suėmęs į nagą. Netrukus Džekas suvokė, kad iš jo tikimasi kokio nors klausimo, šiek tiek susijusio su svarstomu dalyku, bet įstengė galvoti tik apie tai, kad gali mirtinai nukraujuoti. Arba mirti nuo pasiutligės. Įdomu, ar greitai pradės virsti iš burnos putos?

Supdamasis ant dviejų užpakalinių kėdės kojų, sužalotą pirštą laikė pasidėjęs priešais save ir stebeilijo į jį. Neįtikėtina, kad ji įkando jam. Vėl. Paskutinį sykį buvo prižadėjusi... Jis stipriau suveržė tualetinio popieriaus skiautę, ir pro ją prasisunkė skaisčiai raudonas kraujas.

— Klokite savo privalumus ir trūkumus, — paragino Ešling Kalvinas.

— Atvirai prisipažinsiu, silpniausia mano sritis — redagavimas. Galiu nesunkiai sumesti kelias reklamines eilutes, sugalvoti pavadinimus, sukurpti trumpus straipsnelius. Bet rašyti ilgus straipsnius beveik neturiu patyrimo.

Kalbant visiškai sąžiningai, ji neturėjo jokio patyrimo.

— Mano privalumai: esu kruopšti, organizuota ir darbšti. Man puikiai sekasi dirbti pavaduotoja, — Ešling kalbėjo rimtai ir nuoširdžiai, cituodama Salę Hili. Paskui tarė: — Atleiskite, gal jums užklijuoti ant piršto pleistro?

Džekas Divainas apstulbęs pakėlė akis:

— Kam? Ar man?

— Šiame kambaryje nematau kito žmogaus, kuriam bėgtų iš piršto kraujas, — mėgino nusišypsoti Ešling.

Džekas Divainas smarkiai papurtė galvą.

— Na ne... Ačiū, — niūriai pridūrė.

— Kodėl ne? — įsiterpė Kalvinas Karteris.

— Aš puikiai jaučiuosi, — mostelėjo sveikąja ranka Džekas.

— Ko spyriojiesi, — tarė Kalvinas. — Pleistras nepakenks.

Ešling pasidėjo rankinę ant kelių ir, šiek tiek pasiraususi, ištraukė dėžutę su pleistrais. Atidarė dangtelį, peržiūrėjo pleistrus, išėmė vieną ir padavė Džekui.

— Gal tiks tokio dydžio?

Džekas, regis, nežinojo, ką turi daryti. Jam į pagalbą nepuolė ir Kalvinas Karteris.

Ešling užgniaužė atodūsį, atsistojo, paėmė pleistrą Džekui iš rankos ir nuplėšė pergamentinę juostelę.

— Ištieskite pirštą.

— Taip, ponia, — sarkastiškai pratarė Džekas.

Ji greitai ir meistriškai apvyniojo pleistrą aplink kraujuojantį pirštą. Savo nuostabai, apsimetusi, kad nori patikrinti, ar pleistras gerai priklijuotas, truputį spustelėjo pirštą ir pajuto gėdingą pasitenkinimą, kai per jo veidą perbėgo virpulys.

— Ką dar turite? — susidomėjo Kalvinas Karteris. — Aspirino?

Ji atsargiai linktelėjo galvą.

— Gal norite?

— Ne, ačiū. Rašiklį ir bloknotą?

Ji vėl linktelėjo.

— O ar turite — prisipažinsiu, tai rizikingas klausimas — ketoninį siuvimo reikmenų rinkinį?

Ešling suglumo, truputį patylėjo, paskui sukruto, jos veidas nušvito, ir pusiau juokdamasi tarė:

— Tiesą sakant, turiu, — ir plačiai išsišiepė.

— Jūs labai organizuota, — įsiterpė Džekas Divainas. Tuos žodžius jis ištarė taip, kad jie nuskambėtų kaip įžeidimas.

— Kas nors turi toks būti, — ankstesnė Kalvino Karterio nuomonė apie Ešling pasikeitė. Dabar ji buvo žavi, ir, nors jos dantys buvo išterlioti lūpų dažais, ji bent jau dažėsi lūpas. — Ačiū, Ešling, mes susisieksime su jumis.