Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Randolph Media turime laisvą darbo vietą, — reikšmingai tarė Kalvinas. — Tai puikus iššūkis, Liza.

Žinau , suirzusi pamanė. Tiesiog dar viena karjeros pakopa.

— Bet dirbtumėt užsienyje. Kartais tokios permainos gali vienam iš partnerių kelti keblumų.

— Aš vieniša, — šiurkščiai atkirto Liza.

Baris staiga prisiminė dešimties svarų banknotą, kurį prieš keletą metų turėjo duoti kažkieno vestuvinei dovanai, ir suraukė kaktą. Tada būtų galėjęs prisiekti, kad tai buvo Lizos vestuvės, bet, pasirodo, klydo. Matyt, jis toli gražu nebe toks nuovokus kaip anksčiau...

— Mes ieškome redaktorės naujam žurnalui, — toliau kalbėjo Kalvinas.

Naujam žurnalui? Liza, žinoma, buvo priblokšta. Bet Manhattan leidžiamas jau septyniasdešimt metų. Kol ji grūmėsi su tokiomis išvadomis, Kalvinas sudavė jai dar didesnį smūgį:

— Jums reikėtų persikelti į Dubliną.

Tie žodžiai ją taip pribloškė, kad galvoje liovėsi zvimbę, ir atrodė, kad ausys tučtuojau sprogs. Stingdantis neaiškus proto sutrikimas. Tikroviškas buvo tik ūmus nepakeliamas suriestų kojos pirštų skausmas.

— Dubliną? — išgirdo savo duslų balsą.

Tikriausiai... tikriausiai... tikriausiai jis turėjo galvoje Dubliną Niujorke.

— į Dubliną Airijoje, — Kalvino Karterio balsas skambėjo ilgu aidinčiu tuneliu, sužlugdydamas paskutinę jos viltį.

Negaliu patikėti , kad būtent aš atsidūriau tokioje situacijoje.

— Airija?

— Nedidelis drėgnas kraštas prie Airijos jūros, — maloniai paaiškino Baris.

— Kur visi geria iki žemės graibymo, — tyliai pratarė Liza.

— Ir niekados neužsičiaupia. Štai tokia ta vieta. Kylanti ekonomika, labai daug jaunų žmonių, o rinkos tyrimai byloja: šiam kraštui reikia veržlaus naujo moteriško žurnalo. Norime, kad jūs, Liza, ir imtumėtės to darbo.

Jie viltingai žvelgė į ją. Liza puikiai suvokė, kad patekus į tokią situaciją įprasta mikčioti ir verksmingai dėkoti, kad šitaip ja pasikliauja ir kad pasistengs neapvilti jų pasitikėjimo.

— Hm, gerai... ačiū.

— Mūsų airiškas skyrius įspūdingas, — pasididžiavo Kalvinas. — Leidžiame gausybę žurnalų, kaip antai: „Airijos nuotaka“, „Keltų sveikata“, „Gėlų interjerai“, „Airijos sodininkystė“, „Katalikų nuomonė“...

— Ne, pastarasis ties žlugimo riba, — įsiterpė Baris. — Jo tiražas vis mažėja.

— “Gėlų mezginiai“... — Kalvino nedomino blogos žinios, — „Keltų automobiliai“, „Bulvė“ — tai airių žurnalas apie maistą, „Airijos stilius — pasidaryk pats“ ir „Airių šlaunis“.

— “Šlaunies šlaunis“... — per jėgą išspaudė Liza.

— „ Airių šlaunis“, 1— patvirtino Baris. — Tai žurnalas jauniems vyrams. „Pinigingojo“ ir „Arenos“ mišinys. Jūs vadovausite jo moteriškajai versijai.

— Pavadinimas?

— Tikriausiai „Kolin“. Primena jauną, veržlią, seksualią moterį. Taip jį ir įsivaizduojame. Ypač seksualus, Liza. Ir nieko pernelyg protingo. Pamirškite niūrius straipsnius apie moterų apipjaustymą arba belaisves Afganistano moteris. Taikomės ne į tokias skaitytojas.

— Jūs norite kvailo žurnalo?

— Puikiai supratote, ką turime galvoje, — džiugiai nusišypsojo Kalvinas.

— Bet aš nesu buvusi Airijoje ir nieko apie ją nežinau.

— Šaunu! — pritarė Kalvinas. — Mums to ir reikia. Jokių išankstinių nuostatų, tik naujas, tiesus ir nuoširdus požiūris. Gausite tokį pat atlyginimą ir didelę persikėlimo kompensaciją. Pradedate po dviejų savaičių, pirmadienį.

— Po dviejų savaičių? Bet aš beveik neturėsiu laiko...

— Girdėjau, kad turite puikių organizacinių gabumų, — nušvito Kalvinas. — Taigi įrodykite tai savo darbu. Ar dar norite ko nors paklausti?

Ji neįstengė susitvardyti. Gavusi tokį skausmingą kirtį dažniausiai šypsodavosi, nes tada galėjo susidaryti bendresnį įspūdį. Bet šįkart buvo sukrėsta.

— O kaip redaktoriaus padėjėjos pareigos Manhattan ?

Baris su Kalvinu susižvalgė.

— Tija Silvano iš „Niujorkiečio“ — tinkama kandidatė, — suirzęs prisipažino Kalvinas.

Liza linktelėjo galvą. Jai atrodė, tarsi būtų sugriuvęs jos pasaulis. Ji atsistojo visa sustingusi ir jau ketino išeiti.

— Iki kada turiu apsispręsti? — paklausė.

Baris ir Kalvinas vėl persimetė žvilgsniais.

Galiausiai Kalvinas tarė:

— Į jūsų vietą mes jau įdarbinome žmogų.

Pasaulis pamažu liovėsi egzistavęs, kai Liza suvokė, jog tai — fait accompli 2 Ji neturėjo iš ko rinktis. Užgniaužė riksmą ir tik po kelių sekundžių, kurios, regis, truko visą amžinybę, susivokė, kad jai nebeliko nieko kito, kaip tik dūlinti iš kambario.

— Gal norėtumėte sužaisti golfo partiją? — paklausė Baris Kalvino, vos išėjus Lizai.

— Labai norėčiau, bet negaliu. Turiu vykti į Dubliną ir pasikalbėti su kandidatais į kitas pareigas.

— Kas dabar generalinis direktorius Airijoje? — pasidomėjo Baris.

Kalvinas susiraukė. Baris turėjo tai žinoti.

— Toks vyrukas Džekas Divainas.

— Štai kas. Girdėjau, kad jis — savotiškas originalas.

— Nemanau, — Kalvinas labai nepalankiai žiūrėjo į kitaminčius. — Bent jau patartina tokiam nebūti.

Liza bandė susivokti. Niekados nebūtų prisipažinusi, kad nusivylė. Ypač turint galvoje viską, ką ji paaukojo.

Tačiau iš blogo gero nepadarysi. Dublinas — ne Niujorkas, nesvarbu, kaip jį pjaustytum į gabalėlius. O dėl „didelės“ persikėlimo kompensacijos profesinė sąjunga gali jai iškelti ieškinį. Dar blogiau, kad ji turės atsisakyti savo mobiliojo telefono. Savo mobiliojo! Jautėsi taip, lyg jai būtų amputuota galūnė.

Žinia, kad Liza išvyks, visai nepribloškė nė vieno iš jos kolegų. Ji niekam neleisdavo avėti Patriko Kokso batelių, netgi merginoms, nešiojančioms penkto dydžio apavą. Be to, dėl savo dažnai laidomų kandžių, bet melagingų pastabų gavo Liežuvautojos pravardę. Vis dėlto paskutinę Lizos darbo dieną susirinkę Femme darbuotojai buvo priversti dalyvauti įprastose išleistuvėse, surengtose pasitarimų kabinete. Jame rikiavosi plastikinės stiklinės su drungnu baltuoju vynu, kurį galėjai palaikyti dažytu vandeniu, o ant padėklo buvo paberta traškučių ir saldainių. Sklandė gandai (bet jie nepasitvirtino), kad netrukus atkeliaus ir dešrelių.

Kai visi jau siurbčiojo po trečią taurę vyno, taigi jau buvo kilęs šioks toks šurmulys, Baris Holingsvortas ėmė rėžti puikią chrestomatinę kalbą: dėkojo Lizai už triūsą ir linkėjo sėkmės. Buvo sutarta, kad tą mielą darbą atliks jis. Ypač todėl, kad įstengė teisingai ištarti jos vardą. Paskutinįkart išlydint iš darbo kitą kolegę, jis pasakė sentimentalią dvidešimties minučių kalbą, liaupsindamas unikalų kažkokios Heteros talentą ir pasiaukojimą, nors Fiona, moteris, kurios garbei buvo surengta šventė, stovėjo greta jo, kęsdama pažeminimą ir nuoskaudą.

Paskui Lizai buvo įteikta dovana — dvidešimties svarų vertės Marks &Spencer čekiai ir didžiulis atvirukas su begemotu. Jame buvo išraityti žodžiai: „Liūdna matyti tave išeinančią“. Tokią dovaną rūpestingai parinko Eli Ben, buvusi Lizos pavaduotoja. Ji, ilgai laužiusi galvą, ko labiausiai nepakenčia Liza, galų gale nusprendė, kad daugiausia bėdos bus su M&S čekiais. (Eli Ben koja — tobulo penkto dydžio.)

— Už Lizą! — baigė kalbą Baris.