Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Ar nori, kad apžiūrėčiau Kreigą? — susirūpino Ešling. — Turiu pleistrų.

— Ir aš turiu, — suirzo Kloda. — Papasakok apie savo darbą. Prašau.

— Gerai, — Ešling paskutinįsyk pažvelgė į sodą. — Tai spalvotas žurnalas. Daug žavesnis už „Moters namus“.

Kai ji ėmė pasakoti, kaip Džekas Divainas siaubingai ginčijosi, o paskui jam įkando azijietė mergina, Kloda galų gale atsigavo.

— Pasakok toliau, — ragino spindinčiomis akimis. — Pasakok! Niekas taip šauniai manęs neprajuokina, kaip atsitiktinai nugirsti amžini žmonių vaidai. Vieną anos savaitės dieną eidama iš sporto salės pamačiau vyrą ir moterį, jie sėdėjo automobilyje ir staugė vienas ant kito. Bet iš tikrųjų staugė! Girdėjau net pro uždarytus langus. Pataisė man nuotaiką visai dienai.

— Nepakenčiu tokių dalykų, — prisipažino Ešling. — Tai labai liūdina.

— Bet kodėl? Ak, pagalvojus apie tavo gyvenimą... Bet daugeliui žmonių tai patinka. Jie pasijunta taip, tarsi ne vieninteliai išgyventų sunkų metą.

— Kas išgyvena sunkų metą? — Ešling veidą iškreipė nerimas.

Kloda sumišo.

— Niekas. Bet aš tikrai pavydžiu tau! — staiga pratrūko. — Esi viena, pradedi naują darbą... Visas tas jaudulys...

Ešling tylėjo. Klodos gyvenimas jai atrodė tarsi Gralis. Išvaizdus, ištikimas ir mylintis vyras, kurio verslas klesti; skoningas Eduardo VII laikų raudonų plytų namas prašmatniame Donibruko rajone. Kiauras dienas Kloda nieko neveikdavo, tik pašildydavo mikrobangų krosnelėje makaronus, kurdavo planus, kaip perdažyti ir taip tobulai dekoruotus kambarius, ir laukdavo grįžtančio iš darbo Dilano.

— Ir kertu lažybų, vakar vakare ūžei naktiniuose klubuose, — kone apkaltino ją Kloda.

— Taip, bet... Tik „Cukraus“ klube. Grįžau antrą. Viena , — pasakė ji, itin pabrėždama paskutinį žodį. — Kloda, tu turi viską. Du žavius vaikus, puikų vyrą...

Ar jis puikus? Kloda nustebo, kad pastaruoju metu tokia mintis jai nebuvo šovusi į galvą. Nors ir abejodama, turėjo pripažinti, kad Dilano, įpusėjusio ketvirtąją dešimtį, kūnas yra neblogas — jo diafragma nesuglebusi ir nevirtusi minkštomis kūgio formos padribų, kurios susidaro nuo gausybės bokalų alaus, klostėmis, kaip daugelio jo vienmečių. Jis vis dar domėjosi drabužiais, atvirai kalbant, labiau nei ji. Ir kirpdavosi pas gerą kirpėją, o ne pas čionykštį senioką, kuris išleisdavo visus iš kirpyklos su šukuosena, panašia į jų tėvų.

Ešling toliau prieštaravo:

— ... ir tu atrodai fantastiškai! Du vaikai, bet tavo figūra geresnė už manąją, nors neturiu vaikų, ir, matyt, niekados neturėsiu, jei man ir toliau šitaip nesiseks su vyrais. Cha cha cha.

Ešling labai norėjo, kad Kloda nusišypsotų, bet ji tik pasakė:

— Viskas, regis, labai paseno. Ypač Dilanas.

Ešling beviltiškai stengėsi ką nors patarti.

— Tau tik reikia atgaivinti stebuklą. Pabandyk prisiminti, kaip buvo tada, kai susitikote pirmąkart.

Iš kur ji traukia tokius dalykus? Ak, taip, rašė apie tai „Moters namuose“ nertėjanti ponia, nes jos vyras, išėjęs į pensiją, nuolatos painiojasi jai po kojomis.

— Net negaliu prisiminti, kur susipažinau su juo, — pratarė Kloda. — Ne, žinoma, prisimenu. Per dvidešimt pirmąjį gimtadienį tu atsivedei į Loklan Hegartį, pameni? Dieve, tai buvo taip seniai.

— Turi stengtis gyventi taip, kad viskas atrodytų nauja, — citavo Ešling. — Išeikite kur nors romantiškai pavakarieniauti, gal net išvažiuokite savaitgaliui. Pasaugosiu vaikus, kada tik norėsi. — Nuo tokio skuboto pažado ją apėmė baimė ir nerimas.

— Aš norėjau ištekėti, — Kloda, atrodo, šnekėjosi pati su savimi. — Dilanas ir aš tarsi tikom vienas kitam.

— Gan švelniai pasakyta, — Ešling prisiminė virpulį , kuris perbėgo per vakarėlį, kai Kloda ir Dilanas pirmąsyk pastebėjo vienas kitą. Dilanas buvo išvaizdžiausias vaikinas grupelėje, su kuria šlaistėsi, o Kloda — gražiausia mergina savo šutvėje, taigi panašūs žmonės visados traukia vienas kitą. Kai Dilanas ir Kloda persimetė fatališkais žvilgsniais, Ešling, tiesą sakant, tada susitikinėjo su Dilanu — savo pirmuoju ir, kaip paaiškėjo, paskutiniu vaikinu. Jis įsimylėjo Klodą iš pirmo žvilgsnio. Dėl to Ešling nelaikė akmens užantyje. Jie buvo skirti vienas kitam, o ji — šauni, gera jų draugė.

Kloda sukikeno:

— Viskas yra puiku, tikrai. Arba bus, kai pakeisiu priekinio kambario spalvų gamą.

— Ir vėl perdažysi!

Atrodė, kad Kloda dar taip neseniai persikraustė į naują virtuvę. Iš tiesų tai buvo maždaug tuo pačiu metu, kai ji perdažė priekinį kambarį.

Popiet keliaudama iš Klodos namų Ešling nėrė į Tesco nusipirkti maisto. Į krepšį prisikrovė skrudinamų kukurūzų pakelių ir nužingsniavo prie kasos.

Priešais ją stovėjo tokia stilinga moteris, jog Ešling net atsitraukė, kad galėtų labiau ja pasižavėti. Kaip ir Ešling, buvo su treningo kelnėmis, avėjo sportinius batus ir vilkėjo megztinį, bet, kitaip nei Ešling, jos išvaizda nepriekaištingai tviskėjo. Jos drabužiai nė karto neskalbti, taigi nepraradę naujumo.

Moteris buvo apsiavusi Nike firmos sportinius batus, juos Ešling buvo mačiusi tik žurnale, nes jų kol kas nebuvo įmanoma nusipirkti Airijoje. Rausva parašiuto šilko kuprinėlė derėjo prie rausvų atšvaitų ant batų kulnų. Jos plaukai buvo puikūs: žvilgantys, lygūs ir stori. Ešling niekados tokių neturėjo.

Pakerėta Ešling peržvelgė moters krepšio turinį. Septynios skardinėlės braškinio Slimfast, septynios bulvės kepti, septyni obuoliai ir keturios... penkios... šešios... septynios atskirai suvyniotos įvairaus šokolado plytelės. Ji net nebuvo sudėjusi jų į maišelį, nes, matyt, laikė jas septyniomis atskiromis prekėmis.

Kažkoks nenugalimas instinktas pakuždėjo Ešling, kad šis varganas pirkinių krepšys — visos savaitės moters valgis. Nebent ji aprūpina jomis niurzgų, čiaudalių, kvailelių, laimingųjų ir dar kitų trijų, neaišku kaip vadinamų, prieglaudą.

5

Kai ankstyvą šeštadienio popietę Lizos lėktuvas nusileido Dublino oro uoste, pylė lietus. Išskrisdama iš Londono tikėjosi, kad jausis neblogai, bet, vos išvydusi lietaus merkiamą Dubliną, suprato klydusi.

Dermotas, taksi vairuotojas, atgabenęs į miesto centrą, tik dar labiau sugildė širdį. Jis buvo plepus, draugiškas ir malonus, o Liza anaiptol nenorėjo nei šnekėti, nei pulti į draugystes. Su ilgesiu galvojo apie psichiškai nesveiką, besivežiojantį ginklą beprotį, kuris galbūt šiuo metu vežtų ją taksi Niujorke.

— Ar čia gyvena jūsų šeima? — paklausė Dermotas.

— Ne.

— Gal draugas?

— Ne.

Kai Liza ir toliau nesiteikė pasakoti apie save, ėmė tarškėti jis.

— Man labai patinka vairuoti, — prisipažino.

— Koks afišavimasis, — piktai burbtelėjo Liza.

— Ar žinote, ką veikiu ne darbo dienomis?

Liza nekreipė į jį dėmesio.

— Vairuoju! Štai ką veikiu. Ir ne vien iki Viklovo, bet patraukiu toliau. Iki Belfasto, Galvėjaus arba Limeriko. Žinote, kartą nukeliavau net iki Leterkenio, jis yra Dangale... Labai mėgstu savo darbą.

Jis neužsičiaupė visą kelią, kol jie pamažu slinko šlapiomis, gličiomis gatvėmis. Kai nusigavo iki viešbučio Harkorto gatvėje, jis padėjo išsikrauti ant šaligatvio keletą krepšių ir palinkėjo malonios viešnagės Airijoje.

Malone viešbutį buvo galima priskirti keistai naujai viešbučių kategorijai: tiesą sakant, jame nebuvo baro, restorano, kambarių tarnybos, tiesiog nieko , išskyrus trisdešimt kambarių, ir kiekvienas turėjo atskirtą plotelį virtuvei. Liza buvo užsisakiusi jį dviem savaitėms ir vylėsi, kad per tą laiką susiras kur gyventi.