Марианн Кейс - Sušis pradinukams

Vis dar apdujusi nuo kelionės, pasikabino kelis drabužius, žvilgtelėjo į pilką judrų kelią ir išpėdino į drėgnas gatves apžiūrėti miesto, kuris nuo šiol bus jos namai. Dabar, kai iš tikrųjų jau atsidūrė čionai, pasijuto nepaprastai priblokšta. Kodėl jos gyvenimas taip blogai susiklostė? Šiuo metu turėtų vaikštinėti po Penktąją aveniu, o ne šiame lietaus permerktame kaime .

Turisto vadovas bylojo, kad Dubliną galima apeiti per pusdienį ir pamatyti visas jo įžymybes. Pamanyk, koks privalumas! Žinoma, jai pakako mažiau nei dviejų valandų apžiūrėti brangiausias vietas — parduotuves — šiauriniame ir pietiniame Lifio upės krante. Rado blogiau, nei tikėjosi: niekas nepardavinėjo La Prairie gaminių, Stephanne Kelian batų, Vivienne Westwood ar Ozwald Boeteng drabužių.

„Vien tik šlamštas! Koks mažas ir nuobodus provincijos miestas, galvojo apimta švelnios isterijos, ir jis nešioja ano sezono Hilfiger“.

Ji norėjo grįžti į namus. Labai ilgėjosi Londono. Paskui per miglą išvydo tai, nuo ko suspurdėjo širdis, — Marks&Spencer!

Šiaip ji niekados nė neprisiartindavo prie tos parduotuvės: drabužiai buvo perdėm neelegantiški, nemadingi, o maistas pernelyg gundantis, bet šiandien ji nuskuodė prie jos durų, tarsi kokia persekiojama disidente, norėdama prašyti užsienio ambasadoje politinio prieglobsčio. Atsispyrė norui atsigulti viduje ir padūsauti priešais duris, bet tik todėl, kad jos buvo automatinės. Tuomet ji nuklydo į maisto skyrių, nes jame nebuvo langų, tad galėjo netrukdoma svajoti.

Esu Hai gatvėje , Kensingtono parduotuvėje, apsimetė ji. Netrukus išeisiu iš jos ir užsuksiu į miestietiškų drabužių parduotuvę.

Ji mindžikavo priešais šviežius vaisius. Aš persigalvojau , nusprendė. Esu Marble Arch parduotuvėje. Vos tik čia apsisuksiu , trauksiu į Šaut Moltono gatvę.

Ją itin paguodė tai, kad melionų salotos, išdėliotos prieš akis, čia buvo taip pat mėgstamos, kaip ir Londone. Ji spūstelėjo tamprų celofano dangtelį ir pajuto tolimą, bet tikrą bendrumo jausmą.

Apsiraminusi nukėblino į paprastą prekybos centrą ir nusipirko maisto savaitei. Rutina padės jai nesusirgti — anksčiau iš tikrųjų padėdavo. Droždama namo, užsimaukšlino ant galvos megztinio gobtuvą, kad plaukai nesudrėktų nuo lietaus, mat vėl pradėjo lašnoti. Septynias Slimfast skardinėles tvarkingai surikiavo spintelėje, bulvės ir obuoliai nukeliavo į mažą šaldytuvėlį, o septynios šokolado plytelės — į stalčių. Kas dabar? Šeštadienio vakaras. Vienut vienutėlė svetimame mieste. Nėra ko nusitverti, lieka tik lindėti namie ir spoksoti... Tada ji pamatė, kad kambaryje nėra televizoriaus.

Ir pratrūko raudoti, karštos upeliais tekančios ašaros kone sukėlė tikrą potvynį. Ką ji dabar veiks? Ji jau spėjo perskaityti šio mėnesio Eile , Red , New Woman , Company , Cosmo , MarieClaire , Vogue , Tatler ir airiškus žurnalus, savo konkurentus. Galėtų paskaityti knygą. Jeigu ją turėtų. Arba laikraštį, bet ne tokį kaip tie nuobodūs ir slegiantys... Bent jau turi susitvarkyti drabužius. Taigi kol į gatves apačioje priplūdo jaunų žmonių, kurie en route 5 į naktį šėlo kaip padūkę, Liza parūkė, gražiai sukabino ant pakabų sukneles, sijonus ir švarkus, dailiai sudėjo į stalčius megztinius ir palaidinukes, kaip tobulame kariniame parade išrikiavo batus ir batelius, rankines... Staiga, pažadindamas ją iš raminamo ritmo, suskambo telefonas.

— Alio? — ir pasigailėjo, kad pakėlė ragelį. — Oliveri! — Ak, tas bukagalvis. — Iš kur... Iš kur gavai šį telefono numerį?

— Tavo mama davė.

Visur besikišanti sena karvė.

— Kada ketinai man pasakyti, Liza?

Tiesą pasakius , niekada.

— Greitai. Kai turėsiu savo namus.

— Kaip pasielgei su mūsų butu?

— Išnuomojau. Nesijaudink, gausi savo nuomos dalį.

— Kodėl pasirinkai Dubliną? Maniau, nori į Niujorką.

— Pasirodė, tai šaunesnis karjeros posūkis.

— Jėzau, kokia tu atkakli. Na, tikiuosi, esi laiminga, — pasakė jis tokiu tonu, lyg viltųsi, kad yra kitaip. — Tikiuosi, kad vertėjo čia atvažiuoti.

Paskui jis padėjo ragelį.

Ji pažvelgė į Dublino gatvę ir suvirpėjo. Ar tikrai vertėjo čia važiuoti? Po velnių, geriau manys, kad vertėjo. Ji padarys „Kolin“ sėkmingiausiu žurnalu.

Liza giliai įtraukė cigaretės dūmo, tada dar sykį užsidegė, nes jai pasirodė, kad buvo užgesusi. Cigaretė tebesmilko, bet nenumalšino skausmo. Jai reikėjo kažko. Jos šaukėsi iš stalčiaus šokoladas, bet ji atsispyrė pagundai. Tik todėl, kad jautiesi atsidūrusi pragare, dar nereiškia, jog turi viršyti tūkstantį penkis šimtus kalorijų per dieną.

Galų gale ji pasidavė. Susirangė krėsle, iš lėto nuplėšė popierėlį, suleido dantis į šokolado kraštą ir sušlamštė visą — gabalėlis po gabalėlio.

Tai truko valandą.

6

Prie Ešling durų sudzinksėjo buteliai — atėjo Džoi.

— Tedas jau pakeliui, užsklęsk duris, — Džoi trinktelėjo baltojo vyno butelį ant nedidelio virtuvės bufeto.

Ešling drąsino save. Jokio nusivylimo.

— Filas Kolinsas, — tarė Džoi, o jos akyse ėmė lakstyti velniukai, — Maiklas Boltonas ar Maiklas Džeksonas, tu turi permiegoti su vienu iš jų.

Ešling susiraukė.

— Na, tikrai ne su Filu Kolinsu, tikrai ne su Maiklu Džeksonu ir tikrai ne su Maiklu Boltonu.

— Tau reikia kurį nors pasirinkti, — Džoi knebinėjo kamščiatraukį.

— Dieve, — Ešling veidas persikreipė iš pasibjaurėjimo. — Manau, Filas Kolinsas, nors pasirinkau jį ne iš karto. Gerai, tavo eilė. Benis Hilas, Tomas Džonsas ar... pažiūrėkim, kas yra iš tikrųjų atstumiantis? Polas Danielsas.

— Vien seksas ar tik...

— Vien seksas, — nukirto Ešling.

— Tada Tomas Džonsas, — atsiduso Džoi ir padavė Ešling taurę vyno. — Dabar parodyk, ką vilksies.

Buvo šeštadienio vakaras, ir Tedas rengėsi savo „debiutui“ scenoje. Pirmąkart vaidins ne draugams ir šeimai, o kitiems žmonėms. Ešling su Džoi ketino jį moraliai palaikyti, o paskui pasiausti vakarėlyje.

Džoi Raider gyveno bute apačioje. Ji buvo nedidukė, apvalių formų, garbanotais plaukais ir pavojinga dėl savo didžiulio polinkio į alkoholį, narkotikus ir vyrus, be to, buvo užsimojusi į tą nusikaltimą įtraukti ir Ešling.

— Eime į miegamąjį, — pakvietė Ešling, ir abi nusliūkino į kambarį. — Mausiuos šias kremines kelnes ir apsivilksiu mažytę palaidinukę. Ešling pernelyg greitai nusisuko nuo spintos ir užlipo Džoi ant kojos, taigi Džoi pašoko ir žiebė alkūne į nešiojamąjį televizorių.

— Ai! Negi tau patinka šitos ankštos batų dėžės? — atsiduso Džoi, trindamasi alkūnę.

Ešling papurtė galvą.

— Man labai patinka gyventi mieste, tad negaliu visko turėti.

Ešling skubiai persirengė išeiginiais drabužiais.

— Su šiomis keistomis drapanomis atrodyčiau kaip tikra mulkė, — liūdnai atsiduso Džoi. — Kaip siaubinga turėti kriaušės figūrą!

— Tačiau tu bent turi taliją. Dabar reikia ką nors daryti su plaukais...

Ešling buvo nusipirkusi kelis spalvotus segtukus drugelius, paskatinta puikaus Triks triūso. Bet kai susmeigė jais priekinius plaukus ir dvi sruogas nubraukė nuo veido, rezultatas buvo visai nekoks.

— Atrodau tiesiog juokingai!