Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Taip, — meiliai pritarė Džoi. — Kaip manai, ar į vakarėlį po spektaklio ateis pusiau žmogus, pusiau barsukas?

— Galbūt, juk susipažinai su juo aname Tedo vakarėlyje? Tikriausiai jis turi draugų tarp komikų?

— Mmmmm, — svajingai palingavo galva Džoi. — Tačiau tai buvo prieš daugybę savaičių, nuo to laiko jo nemačiau. Kur dingo tas paslaptingasis tarptautinio masto pusiau žmogus, pusiau barsukas? Čiupk Taro kortas, užmesime akį, ką jos mums pranašauja.

Abi nutipeno į mažą dailią svetainę, Džoi išsitraukė iš krūvos vieną kortą ir atsigręžė į Ešling.

— Kardų dešimtakė. Šūdas, ar ne?

— Šūdas, — pritarė Ešling.

Džoi griebė kortų krūvelę ir greitosiomis ją peržvelgė, kol rado savo mėgstamą.

— Lazdų dama, dabar jau panašiau! Išsirink vieną.

— Taurių triakė, — Ešling parodė kortą. — Pradžia.

— Tai reiškia, kad ir tu sutiksi vyriškį.

Ešling nusijuokė.

— Felimas jau seniai išvyko į Australiją, ar ne? — paklausė Džoi. — Metas atsikvošėti.

— Aš jau esu atsigavusi. Ar neprisimeni, kad tai aš baigiau tą istoriją?

— Tik todėl, kad jis nederamai elgėsi su tavimi. Jeigu vyriškis būtų man negeras, negalėčiau pasiųsti jo velniop. Darei, kaip tau atrodė geriau, buvai jam labai griežta.

— Kuo čia dėtas griežtumas? Jį išvariau todėl, kad nebegalėjau pakęsti įtampos, laukdama, kada jis apsispręs ir pasiryš. Maniau esanti ties nervinio išsekimo riba.

Ešling draugavo su Felimu penkerius metus. Jie patyrė ir gražių, ir bjaurių akimirkų, nes paskutinę minutę, kai reikėdavo prisiimti subrendusio žmogaus įsipareigojimus, Felimas visados pabūgdavo.

Kad savitarpio santykiai klostytųsi sėkmingai, Ešling nuolatos vengdavo plyšių šaligatvyje, sveikindavosi su vienišomis patarškomis, rinkdavo nuo žemės pensus ir vis tyrinėdavo savo ir Felimo horoskopus. Jos kišenės nuolat būdavo išsipūtusios ir sunkios nuo daugybės laimės akmenėlių, rausvojo kvarco ir stebuklingų medalių. Be to, ji buvo nutrynusi nuo savo laimės Budos visus auksinius dažus.

Kaskart, kai juodu grįždavo vienas pas kitą, vilčių būdavo likę vis mažiau, ir galų gale Ešling meilė baigėsi, neištvėrusi visų jo dvejonių. Kaip ir visada, santykiai nutrūko be jokių pykčių. Ešling ramiai tarė:

— Tu vis kartoji, kad Dubline jautiesi kaip spąstuose ir nori pakeliauti po pasaulį, taigi nedelsk ir padaryk tai.

Net ir dabar juos siejo silpnas ryšys, nors skyrė dvylika tūkstančių mylių. Vasarį jis buvo grįžęs namo į brolio vestuves, ir pirmas žmogus, su kuriuo norėjo pasimatyti, buvo Ešling. Jie puolė vienas kitam į glėbį ir ilgai stovėjo apsikabinę, kol abiem ištryško ašaros, bet ne dėl cigarečių dūmų prisigėrusio oro, o dėl juodviejų artumo.

— Niekšas, — gyvai tarė Džoi.

— Jis toks nėra, — paprieštaravo Ešling. — Neįstengė duoti man to, ko norėjau, tačiau tai nereiškia, kad jaučiu jam neapykantą.

— Aš nekenčiu visų buvusių savo vaikinų, — puikavosi Džoi. — Negaliu sulaukti, kada pusiau žmogus, pusiau barsukas taps vienu iš jų, ir tada nebeturės man jokios įtakos. O kas, jeigu sutiksiu jį šįvakar? Turiu apsimesti, kad esu nelaisva. Nebent... ne, sužieduotuvių žiedas būtų pernelyg daug. Nors bučinio žymė gali iškrėsti pokštą.

— O kas tau padarys tą bučinio žymę?

— Tu! Štai čia, — Džoi nubraukė nuo kaklo gausybę garbanų. — Ar tu nieko prieš?

— Aš prieš.

— Prašau.

Ešling garsėjo paslaugumu, taigi nusipurtė šalin pasidygėjimą, neryžtingai suleido dantis Džoi į kaklą ir padarė bučinio žymę.

Įpusėjus šiam spektakliui, kažkas tarė:

— O...

Jos pakėlė akis, sustingo lyg nusikaltėlės. Priešais stovėjo Tedas ir rijo jas akimis. Atrodė sutrikęs.

— Durys buvo atidarytos... Man nė neatėjo į galvą...

Paskui jis susitvardė:

— Tikiuosi, kad būsite labai laimingos.

Ešling ir Džoi susižvalgė ir pratrūko kvatoti. Juokėsi tol, kol Ešling jo pasigailėjo ir viską paaiškino.

Jis pamatė Taro kortas, gulinčias ant stalo, ir išsitraukė vieną:

— Lazdų aštuonakė. Ešling, ką tai reiškia?

— Sėkmę versle, — atsakė Ešling. — Šįvakar tavo spektaklis sukels tikrą audrą.

— Taip, bet ar turėsiu pasisekimą tarp mergaičių?

Tedas tapo komiku dėl vienintelės priežasties: norėjo susirasti merginą. Jis matė, kaip moterys limpa prie komikų, dirbančių Dublino apylinkėse, ir pagalvojo, kad jo galimybės čia didesnės nei pažinčių agentūroje. Ne todėl, kad jis nėra nuėjęs į tikrą pažinčių agentūrą. Vienintelė, į kurią kreipėsi, buvo Ešling Kenedi pažinčių agentūra. Ešling nuolat piršliavo visoms savo vienišėms draugėms. Bet Tedui patiko tik viena iš jų — Kloda, deja, ji buvo užimta. Ir net labai.

— Paimk kitą kortą, — paragino jį Ešling.

Dabar jis išsitraukė Pakaruoklio kortą.

— Šįvakar tau iš tikrųjų pasiseks, — patikino Ešling.

— Bet tai Pakaruoklis!

— Visai nesvarbu.

Ešling žinojo, kad jei vyriškį pastatysi scenoje, kad ir koks chuliganas jis būtų — brązgintų gitara, plaikstytųsi su liemene ir rausvomis aptemptomis kelnėmis arba pamatytų, kad gali laukti autobuso visą amžinybę, kai galų gale atvažiuoja keli iš karto, nė neabejok, kad moterims jis pasirodys patrauklus. Net jeigu jis stovėtų ant apdulkėjusios, neaukštos pakylos dvidešimties pėdų pločio kambaryje, vis tiek skleistų keistą, viliojamą žavesį.

— Nusprendžiau pakeisti savo vaidmenį, vaidinsiu šiek tiek siurrealistiškai. Šnekėsiu apie pelėdas.

— Pelėdas?

— Pelėdos padeda daugeliui žmonių, — teisinosi Tedas. — Pasižiūrėkit į Harį Hilą arba Keviną Makalirą.

O Dieve. Ešling nusiminė.

— Nagi eime.

Išeidami iš buto jie šiek tiek susistumdė hole, nes kiekvienas norėjo patrinti laimės Budą.

Komikų spektaklis vyko sausakimšame, triukšmingame klube. Tedas turėjo pasirodyti tik spektaklio viduryje, ir nors aktoriai buvo išradingi ir aštrialiežuviai, Ešling niekaip neįstengė atsipalaiduoti ir mėgautis reginiu. Per daug nerimavo dėl Tedo vaidinimo.

Jis gali nesulaukti tokios reakcijos, kokios norėtų, jeigu jam seksis kaip pirmajam pradedančiajam aktoriui. Šis vaidino keistą gauruotą mažą berniuką ir tik įstengė mėgdžioti Byvį ir Tešlagalvį. Publika buvo negailestinga. Kai ėmė švilpti ir rėkti: „Nešdinkis, šūde“, Ešling suspaudė širdį dėl Tedo.

Paskui atėjo Tedo eilė. Ešling ir Džoi pradėjo ploti it besididžiuojantys, bet pagrįstai sunerimę tėvai. Po kelių akimirkų jų delnai pasidarė tokie slidūs nuo prakaito, kad jos turėjo liautis pliauškėjusios.

Tedas, stovėdamas po vienišu prožektoriumi, atrodė trapus ir pažeidžiamas. Išsiblaškęs pasitrynė pilvą, pakeldamas marškinėlius, iš po kurių šmėstelėjo jo glaudžių juosmuo ir siaura, juodais plaukais apžėlusi krūtinė. Ešling tai patiko. Toks sumanymas gal ir sudomins merginas.

— Į barą įeina pelėda, — prabilo Tedas. Pakelti publikos veidai sublizgo iš nekantrumo. — Ji užsisako pintą pieno, pakelį traškučių ir dešimt cigarečių. Barmenas atsigręžia į savo draugą ir taria: „Tik pažiūrėk, šnekanti pelėda“.

Keliose vietose pasigirdo krizenimas, bet šiaip viešpatavo tyla. Žiūrovai vis dar lūkuriavo, kada pasakojimas pasieks kulminaciją.

Tedas sunerimęs pradėjo naują improvizaciją.

— Mano pelėda neturi nosies, — pasakė.

Ir vėl tyla. Nuo įtampos Ešling beveik išskobė delnuose stigmas.