Марианн Кейс - Sušis pradinukams

Ji išlankstė popierėlį tik lauke. Jame buvo parašyta: Markas Valentainas, telefono numeris ir žodžiai: „ Bellez-moi!“

Jai dar nebuvo tekę taip juoktis visą vakarą.

Kelionė į namus truko dešimt minučių — gerai, kad bent lietus liovėsi. Kai ji priėjo savo daugiabučio duris, tarpdury miegojo žmogus.

Tas pats žmogus tysojo čionai ir anądien. Tik jis buvo jaunesnis, nei ji manė. Išblyškęs, nusilpęs, jis stipriai gniaužė storą nešvarią oranžinę antklodę ir atrodė vos vyresnis už vaiką.

Ji pasirausė kuprinėje, rado pensą ir tyliai padėjo jam prie galvos. Bet paskui sunerimo, kad pinigą gali kas nors nušvilpti, todėl pakišo jį po antklode. Tada, peržengusi žmogystą, įėjo vidun.

Trinktelėjus jai už nugaros durims, išgirdo: „Ačiū“, bet padėka buvo pašnabždėta taip tyliai, kad suabejojo, ar tik jai nepasivaideno.

Kai Tedas šėlo pakvaišėlių namuose, Džekas Divainas Ringsende rakino niūraus, tamsaus namo, atsukto į jūrą, duris.

— Kodėl man nepaskambinai? — paklausė Mei. — Man niekados nebelieka laiko. — Ji prasiveržė pro jo nugarą ir nužingsniavo laiptais į viršų, sagstydamasi džinsus.

Džekas pažiūrėjo į jūrą, kone juodą naktinį jos vandenį, nepermatomą kaip ir jo akys. Paskui uždarė duris ir iš lėto užlipo įkandin jos.

Tuo metu Donibruke, stilingame Eduardo VII raudonų plytų name, Kloda baigė gerti ketvirtą džino stiklą ir kaupė drąsą. Buvo praėjusios dvidešimt devynios dienos.

7

Sekmadienį Ešling atsibudo dvyliktą. Jautėsi pailsėjusi, jos beveik nekamavo pagirios. Drybsojo ant sofos ir rūkė, kol baigė skaityti „Pavojingus kunigaikščius“. Tada išsikrapštė iš namų, nusipirko duonos, apelsinų sulčių, cigarečių ir laikraščių — vieną nepadorų laikraštpalaikį ir vieną didelį rimtą laikraštį, kuris neutralizuotų pirmąjį.

Kai iki šleikštulio prisirijo pernelyg išpūstų neištikimybės istorijų, nusprendė susitvarkyti butą. Didžiausias darbas jos laukė miegamajame, iš ten turėjo išnešti maždaug dvidešimt lėkščių su trupiniais ir pusiau nugertų stiklinių su vandeniu ir visa tai nugabenti į virtuvės plautuvę, paskui po sofa sužvejoti tuščią Haagen Daz tūbelę ir atverti langus. Ji buvo užsimojusi ir išvaškuoti kambarį, bet kai papurškė Mr. Sheen priemonės, jau nuo jos kvapo akimirksniu pasijuto esanti labai dorybinga. Atsargiai pauostė patalynę. Puiku, tiks ir kitai savaitei.

Paskui patikrino, ar nepavogtas išvalytas kostiumėlis, nors žinojo, kad negali niekur dingti. Jis vis dar kabojo jos spintoje šalia švarios palaidinukės. Rytoj svarbi diena. Labai svarbi diena. Juk ne kiekvieną pirmadienį pradeda naują darbą. Tiesą sakant, tokio įvykio jau nebuvo aštuonerius metus, ir ji siaubingai jaudinosi, stengdamasi nekreipti dėmesio į neramų pilvą.

Ko dabar stvertis? Siurbsiu dulkes, nusprendė, nes, kryptingai judant, puikiai mankštinasi liemuo. Ji išsitraukė rausvos ir žaliosios citrinos spalvų Dyson siurblį. Buvo sunku patikėti, kad šiam buitiniam prietaisui išmetė šitiek pinigų. Juk būtų galėjusi lengvai juos išleisti rankinėms ir vynui. Jai piršosi vienintelė išvada: galų gale ji suaugo. Keista, nes įsivaizdavo esanti šešiolikmetė, ir vis dar svarstė, ką veiks baigusi mokyklą.

Ešling paspaudė jungiklį ir energingai lankstydamasi bei sukiodama liemenį ėmė siurbti prieškambario grindis. Didžiausiam pagiringos kaimynės, gyvenančios po ja (Džoi), palengvėjimui, šis darbas truko neilgai, nes Ešling butukas buvo absurdiškai mažas.

Bet kaip ji mylėjo savo namus! Jei prarastų darbą, didžiausią baimę jai keltų tai, kad neįstengtų išmokėti paskolos. Šį butuką nusipirko prieš trejus metus, galiausiai perpratusi tą Felimą ir suvokusi, kad abudu nebeapsigyvens užmiesčio namelyje su rožėmis, augančiomis prie durų. Dėl to jie buvo atsidūrę ant karo slenksčio — Ešling, žinoma, tikėjosi, jog Felimas pritars jai dėl paskolos ir sulaikęs kvapą sutiks įsikurti trijų miegamųjų kotedže tolimame užmiestyje. Bet jai teko labai nusivilti, nes jis pasipriešino tai minčiai, ir pirkinio reikėjo atsisakyti. Tada ji pripažino, kad ištiko nesėkmė. Tačiau tik ne šiuo atveju. Butukas buvo jos rojus, lizdelis ir pirmieji tikri jos namai. Ešling nuo septyniolikos metų kraustėsi iš vienos nuomojamos lūšnos į kitą, miegodavo svetimose lovose, sėdėdavo ant gumbuotų sofų, kurias šeimininkai buvo nusipirkę dėl pigumo, o ne dėl patogumo.

Kai įsikėlė į šį butuką, neturėjo baldų. Tik būtiniausius dalykus — lygintuvą, krūvą nušiurusių rankšluosčių, nederančių tarpusavyje paklodžių ir užvalkalų. Taigi reikėjo pradėti beveik nuo pradžių. Dėl tokio galvosūkio Ešling ištiko nepaprastas susierzinimo priepuolis. Ji virė pykčiu ir apmaudavo, pagalvojusi, kad daugybę mėnesių turės leisti pinigus ne drabužiams, o visokiems kvailiems daiktams, pavyzdžiui, kėdėms.

— Bet mudu negalime sėdėti ant grindų, — šaukė Felimas.

— Suprantu , — pripažino Ešling. — Tik neįsivaizdavau, jog bus šitaip...

— Bet tu esi stulbinamai organizuota, — jis buvo sutrikęs. — Maniau, puikiai susitvarkysi su tokia užduotimi. Kaip ji vaidinasi? A, namų ūkis.

Ji atrodė tokia sutrikusi ir niūri, kad Felimas švelniai tarė:

— Ak, brangioji, leisk man padėti. Aš nupirksiu tau kai kuriuos baldus.

— Galiu lažintis, lovą, — pašiepė jį Ešling.

— Na, jeigu jau užsiminei apie ją... — Felimui labai patiko mylėtis su Ešling. Taigi jam buvo visai nesunku nupirkti jai lovą. — Ar galiu?

Ešling ėmė svarstyti. Dabar, kai pertvarkė Felimo finansus, būtų geriau, kad jis išeitų.

— Tarkime, taip, — paniurusi atsakė. — Jei mokėsi kreditine kortele.

Putodama iš pykčio ir irzulio, ji paėmė banko paskolą, paskui nusipirko sofą, stalą, spintą ir keletą kėdžių. Tada nusprendė, kad pakaks. Kokius metus nepirko užuolaidų.

— Tiesiog nevalysiu langų, — tarė. — Taigi nieko pro juos nesimatys.

Kai nuo kasdien telkšančių ant vonios grindų balų vanduo ėmė sunktis į Džoi vonią, nusipirko dušo užuolaidėlę. Bet jos prioritetai pasikeitė. Nors anaiptol nebuvo apsigimusi dekoratorė kaip Kloda, ėmė tuo domėtis . Įsigijo ne vieną, o visus du patalynės komplektus (madingą medvilninį ir gurgždantį baltą dzenbudistinį ansamblį su įspausto rašto lovatiese). Neseniai ji suplojo keturiasdešimt svarų už veidrodį. Tiesą sakant, jo nereikėjo, bet buvo toks gražus... Pripažino, kad tada ją kamavo priešmenstruacinis sindromas ir buvo nevisprotė, bet veidrodis vis tiek jau nupirktas. O akivaizdus galutinis pokytis įvyko tą dieną, kai dulkių siurbliui Ešling išmetė du šimtus svarų.

Pasigirdo beldimas į duris. Įslinko Džoi, ji buvo balta kaip šmėkla.

— Atsiprašau, šiek tiek tvarkausi, — pasiteisino Ešling. — Ar prižadinau?

— Nieko tokio. Turiu važiuoti į Hautą aplankyti mamos, — Džoi nutaisė kenčiantį veidą. — Šįkart negaliu vėl nevažiuoti, nes ir taip atsisakiau paskutinius keturis sekmadienius. Bet kaip tai iškęsiu? Ji pagamins pietums didžiulių kepsnių ir stengsis juos per jėgą man sukišti, ir visą popietę kamuos klausimais, mėgindama išsiaiškinti, ar aš laiminga. Juk žinai, kokios tos mamos.

Ir taip, ir ne, pagalvojo Ešling. Jai buvo pažįstami klausimai: „Ar tu laiminga?“ Tik dalykas tas, kad Ešling tikrindavo savo motinos laimės laipsnį, o ne atvirkščiai.

— O, kad ji rengtų sekmadienio priešpiečius civilizuotesniu laiku, — suniurzgė Džoi.