Марианн Кейс - Sušis pradinukams

Šalia jo, penkeriais metais vyresnio už Klodą, visi vaikinai atrodė kaip spuoguoti pienburniai, kuriems nuo lūpų dar nenudžiūvęs pienas. Jis buvo savimi pasitikintis, gerų manierų, ir tai darė jį labai charizmatiška asmenybe. Šypsojosi, žavėjo, skleidė šilumą, kėlė nuotaiką ir ramino: nors buvo ką tik pradėjęs verslą, ji nė neabejojo, kad Dilano laukia sėkmė. Ir buvo toks mmm... dėl kurio galima nuryti liežuvį!

Jai buvo dvidešimt, ją akino tas šviesiaplaukis gražuolis, ir ji svaigo iš laimės. Jis puikiai su ja elgėsi, ir Kloda buvo įsitikinusi, jog ištekės už jo. Net kai tėvai bandė paprotinti, jog esanti per jauna, kad gerai žinotų, ko nori, ji nepaisė jų patarimo. Dilanas buvo jos vienintelis, o ji — jo.

— Štai, Mole! — jis grįžo su pagalvėle. Dėl jos susigrūmė trys paauglės, kuri ją paduos. Tik tada Kloda pastebėjo, kad Molė supylė į cukrinę pusę indelio druskos.

Po priešpiečių jie nuvažiavo į paplūdimį. Diena buvo giedra ir vėjuota, bet šilta, taigi jie nusiavę batus ėmė braidyti po vandenį. Dilanas paprašė žmogaus, vedžiojančio šunį, kad nufotografuotų besišypsančią vėjo draikomais plaukais jų ketveriukę, sutūpusią ant švaraus smėlio, o Kloda suėmė sijono kraštą, kad jis neliptų prie šlapių kojų.

8

Pirmadienio rytą prieš eidama į tarnybą Liza palindo po dušu. Štai ir prasideda naujas darbas. Bet, jos pasipiktinimui, pastatas buvo užrakintas. Ji truputį paslampinėjo drėgname ore ir galiausiai patraukė išgerti puodelio kavos. Vis dėlto ir tai — šiokia tokia veikla. Čia ne Londonas, kur kavinės atveria duris vos išaušus.

Devintą valandą išėjus iš kavinės, prapliupo lietus. Ranką iškėlusi virš galvos, ji paspartino žingsnį, čiūžčiodama slidžiu šaligatviu keturių colių kulniukais. Ūmai sustojo ir riktelėjo pro šalį einančiam jaunuoliui, susisupusiam į striukę su gobtuvu:

— Ar visados lyja šitoje sumautoje šalyje?

— Nežinau, — nervingai atsakė jis. — Man tik dvidešimt šešeri.

Prie durų su Liza pasisveikino mergina, vardu Triks. Ji buvo pašiurpusi nuo šalčio, įsispraudusi į siaurą persišviečiančią suknelę, panašią į apatinuką, ir, kad nesušaltų, šokčiojo nuo vienos kojos ant kitos, o buvo apsiavusi storapadžiais batais. Pamačius Lizą, jos veidas nušvito iš susižavėjimo, ir ji paskubomis sutrypė nuorūką.

— Kaip gyvuojate? — suniurnėjo, išpūsdama paskutinį dūmų kamuolį. — Puikūs batai! Aš — Triks, jūsų sekretorė. Kol dar nepaklausėte, tikrasis mano vardas yra Patricija, bet taip mane vadinti nėra prasmės, nes į jį neatsiliepsiu. Buvau Triksi, bet žmonės, dirbantys netoliese, tokį vardą davė savo pudelei, taigi dabar esu Triks. Dirbau priimamojo sekretore, kitaip tariant, pastumdėle, bet mane paaukštino, ir už tai turiu dėkoti jums. Atsargiai, aš nepasikeičiau... Štai čia, liftas tenai.

— Pirmiausia turėčiau prisipažinti, jog ne itin gerai spausdinu kompiuteriu, — tarė Triks, kai jos ėmė kilti į viršų. — Bet meluoti moku fantastiškai: visai nesunkiai šešiasdešimt žodžių per minutę. Galiu pasakyti, kad esate susitikime, visiems, su kuriais nenorite šnekėtis, ir jiems nekils nė mažiausio įtarimo. Nebent norėsite , kad jie tai suprastų. Moku ir pagąsdinti, suprantate?

Liza ją suprato.

Nors Triks tik dvidešimt vieneri, ji buvo labai graži, ir Liza pajuto joje slypintį ryžtą ir atkaklumą. Visai kaip ji jaunystėje.

Pirmasis dienos smūgis — Airijos Randolph Media išsiteko viename aukšte, o Londono kontoros buvo užėmusios visą dvylikos aukštų pastatą.

— Turiu jus nuvesti pas Džeką Divainą, — pasakė Triks.

— Ar jis generalinis direktorius Airijoje? — paklausė Liza.

— Tikrai? — nustebo Triks. — Matyt. Kad ir kaip būtų, jis — viršininkas, bent pats taip mano. Su juo menki juokai. Būtumėt jį mačiusi aną savaitę. — Ji dramatiškai pritildė balsą. — Kaip lokys su skaudančia šikna. Bet šiandien jis gerai nusiteikęs, vadinasi, susitaikė su savo mergina. Lengvabūdiška porelė.

Lizą toliau atakavo smūgiai: Triks nuvedė ją į erdvią kontorą, kurioje stovėjo maždaug penkiolika stalų. Penkiolika! Ar įmanoma valdyti žurnalo imperiją, kurioje penkiolika stalų, valdybos posėdžių kabinetas ir ankšta virtuvėlė?

Ją persmelkė baisi mintis.

— Bet... kur yra mados skyrius?

— Ten, — linktelėjo Triks į kampą įgrūsto skersinio pusėn. Ant jo kabojo siaubingas persikų spalvos megztinis, aišku, iš „Gėlų mezginių“, pamergės suknelė, vestuvių pyragas ir kažkokie vyriški drabužiai.

Dieve! Femme madų skyrius užėmė visą kambarį. Prikimštas drabužių iš prašmatniausių parduotuvių, taigi keletą metų Lizai nereikėdavo pirkti naujų apdarų. Ji turi kažko griebtis!

Jos galva jau ūžė nuo planų, kaip užmegs ryšius su madų pasauliu, tačiau tuo metu Triks ėmė ją pažindinti su dviem darbuotojais.

— Tai Dervla ir Kelvinas, jie triūsia ir kituose žurnaluose, taigi nėra tik jūsų kadrai. Ne taip, kaip aš, — didžiuodamasi tarė ji.

— Dervla, O’Donel, malonu susipažinti, — stambi keturiasdešimties su trupučiu moteris elegantišku palaidu drabužiu paspaudė Lizai ranką ir nusišypsojo. — Dirbu „Airijos nuotakoje“, „Keltų sveikatoje“ ir „Gėlų interjeruose“.

Liza, vos metusi žvilgsnį, iškart suprato, jog ši moteris — buvusi hipė.

— O aš — Kelvinas Kridonas, — Lizos ranką sugriebė liguistai madingas vyrukas peroksidiniais plaukais, užsibalnojęs Joe Ninety akinius juodais rėmeliais. Jai akimirksniu tapo aišku, kad tie akiniai nešiojami tik dėl įvaizdžio, o jų stiklai be jokių dioptrijų. Pradėjęs trečią dešimtį, pamanė ji. Vyrukas spinduliavo šaltą, jaunatvišką energiją. — Dirbu „Airių šlaunyje“, „Keltų automobiliuose“, „DIY airių stiliuje“ ir „Keol“, žurnale apie muziką.

Nuo gausybės sidabrinių jo žiedų Lizai suskaudo ranką.

— Ką norite tuo pasakyti? — sumišo Liza. — Redaguojate visus tuos žurnalus?

— Taip pat ieškau jiems medžiagos ir rašau straipsnius.

— Ir viską atliekate vienas ? — negalėjo atsistebėti Liza. Ji nukreipė žvilgsnį nuo Kelvino prie Dervlos.

— Mums padeda laisvai samdomi žurnalistai, — paaiškino Dervla. — Mes turim vienintelį tikslą — išleisti naują numerį.

— Reikalai klostėsi neblogai, bet žlugo „Katalikų nuomonė“, — Dervla nenutuokė, kokia buvo sukrėsta Liza, užgriuvus rūpesčiams. — Taigi dabar ketvirtadieniais turiu užsiimti kuo nors kitu.

— Tie leidiniai savaitiniai ar mėnesiniai?

Dervla ir Kelvinas tylėdami grįžtelėjo vienas į kitą, bet paskui nesusilaikė ir vienu metu prapliupo juoktis. Jie niekad nebuvo girdėję tokio smagaus klausimo.

— Mėnesiniai! — sudejavo Dervla, negalėdama patikėti savo ausimis.

— Savaitiniai! — dar garsiau pridūrė Kelvinas.

Tada Dervla pastebėjo, kad Liza susiraukė, ir tučtuojau surimtėjo.

— Ne. Dažniausiai dukart per metus. „Katalikų nuomonė“ išeidavo kas savaitę, bet visi kiti žurnalai — pavasarį ir rudenį. Nebent nutikdavo kokia nors nelaimė.

— Prisimeni 1999-ųjų rudenį? — Dervla atsisuko į Kelviną. Šis, akivaizdu, prisiminė, nes vėl ėmė juoktis.

— Kompiuterio virusas, — paaiškino Kelvinas. — Viską ištrynė.

— Tuo metu tai buvo visai nejuokinga...

Bet dabar, aišku, buvo.

— Pažvelkite, — Dervla parodė į lentyną, pilną įvairių iliustruotų žurnalų. Ji padavė Lizai ploną žurnalą, pavadintą „Airių nuotaka, 2000 pavasaris“.