Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Ne, tai Molė.

— O kas jai nutiko?

Ešling įstengė suprasti kelis Molės riksmo žodžius. Mamytė pikta. Mamytė tiesiog siaubinga. O Molei tokia mamytė nepatinka. Itin isteriškas klyksmas reiškė, kad Molė NEKENČIA mamytės.

— Skalbiu jos seilinuką, — pasiteisino Kloda. — Jis skalbyklėje.

— O Dievulėli.

Molė tiesiog pasiųsdavo, kai jai tekdavo išsiskirti su savo seilinuku. Kitados tai buvo indų šluostė — ją Molė, nepaliaujamai čiulknodama, sugadino ir pavertė dvokiančiu beformiu parudusiu skuduru.

— Jis buvo nešvarus, — desperatiškai tarė Kloda. Nusigręžė nuo telefono ir vėl ėmė maldauti: — Mole, jis buvo purvinas. Tfiu, bjaurus, fui! — Ešling kantriai klausėsi, kaip Kloda spjaudėsi ir leido pasibjaurėjimo garsus. — Jis buvo pavojingas sveikatai, būtum nuo jo susirgusi.

Klyksmas pagarsėjo dar keliais tonais, ir Kloda grįžo prie telefono.

— Ta sena kalė vaikų darželyje pasakė, kad nebeleis Molei neštis seilinuko, jeigu jis nebus reguliariai skalbiamas. Ką galiu padaryti? Bet nemanau, jog tai apendicitas...

Tik po akimirkos Ešling suvokė, kad jos jau šnekasi apie Kreigą.

— ... nes jis nevėmė, o šeimos medicinos enciklopedijoje rašoma, jog tai neabejotinas apendicito požymis. Bet juk visko prisigalvoji, ar ne?

— Taigi, — suabejojo Ešling.

— Tymai, vėjaraupiai, meningitas, poliomielitas, diegliai, — liūdnai greitakalbe bėrė Kloda. — Palauk, Molė nori atsisėsti man ant kelių. Gali sėdėti ant mamytės kelių, jei pažadėsi tylėti. Ar tylėsi? Ką?

Bet Molė jos neklausė, tik iš bildesio ir bruzdėjimo Ešling suprato, kad jai buvo leista įsitaisyti Klodai ant kelių. Laimė, ji liovėsi spiegti ir dabar tik šnarpštė ir aikčiojo.

— Tarsi viso to būtų negana, dar paskambino tas šiknius Dilanas ir pasakė, kad jis ne tik ir vėl pareis namo vėlai, bet dar ir kitą savaitę turės dalyvauti naktinėje konferencijoje.

— Šiknius Dilanas, — išgirdo Ešling puikia tarsena monotoniškai kartojant Molę. — Šiknius Dilanas, šiknius Dilanas.

— ... Be to, šį penktadienį jis išvažiuoja vakarieniauti į Belfastą!

Fone pasigirdo verksmas. Vyriškio verksmas. Šiknius Dilanas anksti parėjo namo ir nusiminė, išbartas žmonos ir dukters, ironiškai svarstė Ešling. Ne, verkšleno, zirzė ir skundėsi dėl skaudančio pilvuko vis dėlto Kreigas.

— Užeisiu penktadienį vakare, — pasisiūlė Ešling.

— Puiku... NEKIŠK NAGŲ! NELIESK, BJAURYBE! Ešling, turiu eiti, — tarė Kloda, ir ryšys nutrūko. Dažniausiai taip ir baigdavosi visi pokalbiai telefonu su Kloda. Ešling suglumusi sėdėjo ir žvelgė į telefoną. Jai reikėjo su kuo nors pasišnekėti. Gerai, kad netrukus turėtų pareiti Tedas. Jis buvo toks punktualus, kad Ešling pagal jį galėjo nustatyti savo laikrodį. Šešios penkiasdešimt trys.

Bet dešimt po septynių, kai ji jau buvo sušlamštusi beveik pusę Kettle traškučių, o Tedo nė kvapo, ji sunerimo. Vylėsi, kad jis nepateko į avariją. Juk lakstė ant dviračio kaip velnias, ir dar be šalmo. Pusę aštuonių jam paskambino. Jos nuostabai, jis buvo namie!

— Kodėl neužsukai?

— Ar nori, kad ateičiau?

— Na... Manau, taip. Šiandien buvo pirmoji mano diena naujame darbe.

— Ak, šūdas, pamiršau. Tuojau ateisiu.

Akimirksniu Tedas jau buvo pas Ešling ir atrodė kažkoks pasikeitęs. Kiekybiškai buvo neįmanoma to apibrėžti, tačiau Ešling tuo nė neabejojo. Nematė jo nuo šeštadienio vakaro — tiesiog nuostabu, bet ji buvo taip suirzusi dėl naujo darbo, kad iki šiol tos permainos nepastebėjo. Jis buvo nebe toks švelnus, bet tvirtesnis. Dažniausiai įsiverždavo į kitų erdvę lyg nesulaikoma jėga, bet tokios pagyvėjusios, tiesios laikysenos ji dar nebuvo regėjusi.

— Sveikinu su sėkme šeštadienio vakarą, — tarė Ešling.

— Atrodo, turiu naują merginą, — prisipažino jis ir droviai išsišiepė iki ausų. — Tiesą sakant, bent jau vieną. — Ešling veide atsispindėjo nekantrus laukimas, todėl jis paaiškino: — Vakar praleidau su Ema, bet rytoj vakare susitiksiu su Kele.

Tada pasirodė Džoi.

— Laukiančiam laikas prailgsta. Jei smaksosiu prie telefono, pusiau žmogus, pusiau barsukas niekados nepaskambins. Tikra teisybė! Bilas Geitsas, Rupertas Murdokas ar Donaldas Trampas — pamaniau, kad pramonės magnatai labai tiks tavo naujo darbo pradžiai.

— Nesunku išsirinkti, — Ešling negalėjo patikėti, kaip lengva jai pokštauti. — Žinoma, Donaldas Trampas.

— Tikrai? — paniuro Džoi. — Man atrodo, kad jo šukuosena labai jau pasipūtusi, nes plaukai išdžiovinti džiovintuvu. Manau, jog sunku gerbti žmogų, kuris skiria savo plaukams daugiau laiko negu aš. Gerai, kiekvienam savo.

Ji išėmė iš krepšio butelį Asti Spumante ir pamojavo juo.

— Čia tau. Sveikinu naujame darbe.

— Spju- mante 6, — sušuko Ešling. — Ačiū.

— Spju- mante? — žavėjosi Tedas.

— Spju- mante, — patvirtino Džoi. — Pats geriausias.

Kai jie ganėtinai prisikikeno iš to „spju-mante“, Džoi išpūtė akis ir, tikėdamasi gerų naujienų, paklausė:

— Na kaip? Kokia buvo pirmoji tavo, žavaus žurnalo darbuotojos, diena?

— Turiu gražų stalą, puikų kompiuterį Apple Mac.

— Gražų bosą? — reikšmingai paklausė Džoi.

Ešling stengėsi susikaupti. Ją pakerėjo švytinti, patraukli Liza, jai buvo smalsu, kodėl ji tokia nepatenkinta ir liūdna. Ji atpažino ją. Tai ta pati moteris, kurią matė prekybos centre, nusipirkusią visų prekių po septynias, ir tai ją taip pat sudomino. Bet ji suklydo, nusekdama paskui ją į tualetą. Labai norėjo padėti, tačiau buvo palaikyta landūne ir įkyruole.

— Ji labai graži, — Ešling nenorėjo leistis į apgailestavimus. — Liekna, protinga, fantastiškai rengiasi.

Tedas, naujai iškeptas mergininkas, atkuto, bet Džoi paniekinamai tarė:

— Ne tas bosas. Išvaizdus vyriškis, kuriam į pirštą įkando mergina.

Ešling stūmė šalin mintis apie Džeką Divainą. Ji ką tik pradėjo naują darbą, ir jai pasirodė, kad nė vienas jos viršininkų nebuvo ja sužavėtas.

— Iš kur žinai, kad jis išvaizdus? — paklausė ji.

— Tiesiog taip atrodo. Apkiautėliams niekas nekandžioja pirštų.

— Teisybė, — įsiterpė Tedas. — Man dar niekad nėra to nutikę.

Bet viskas gali ir pasikeisti, pagalvojo Ešling.

Džoi neatstojo:

— O tavo bosas?

— Jis, hm, labai rimtas, — prabilo Ešling. Paskui norėdama pasipuikuoti prisipažino: — Regis, aš jam nepatinku, — ji pamanė, jog taip sakyti yra neutralu.

— Kodėl? — toliau kamantinėjo Džoi.

— Taip, kodėl? — norėjo sužinoti ir Tedas. Kaip kas nors gali nemėgti Ešling?

— Matyt, todėl, kad anądien užklijavau jam pleistrą.

— Kas čia blogo? Tu tik stengeisi padėti.

— O, kad nebūčiau taip pasielgusi, — atsiduso Ešling. — Verčiau ko nors užkąskime.

Jie paskambino į tajų restoranėlį ir, kaip visada, užsisakė per daug maisto. Net ir visiems prisikimšus skrandžius (jie taip išsipūtė, kad net skaudėjo), dar buvo likę gausybė valgių.

— To tajų maisto nuolat persiryjame, — ėmė apgailestauti Ešling. — Gerai, į kieno šaldytuvą sudėsime likučius, nors juos vis tiek po dviejų dienų išmesime?

Džoi ir Tedas susižvalgė, truktelėjo pečiais ir pasižiūrėjo į Ešling.

— Gal į tavo.

— Aš sunerimusi, — pranešė Džoi. — Mano laimės sausainis teigia, kad patirsiu nusivylimą. Paskaitykime savo horoskopus.