Марианн Кейс - Sušis pradinukams

Pasak skelbimo, trečiasis būstas „mažas ir dailus“, bet būtų teisingiau jį pavadinti „neįtikėtinai ankštu“. Tai vieno kambario studija su vonios kambariu spintoje ir be virtuvės.

— Paaiškinkit, kam jums ta virtuvė? Jūs, karjeros moterys, neturite kada gaminti valgį, — meilikavo apkūnus kaip ruonis šeimininkas. — Esate pernelyg įsitraukusios į pasaulio valdymą.

— Šauniai stengiesi, storuli, — sumurmėjo sau po nosimi Liza.

Netekusi vilties, ji nusliūkino iki taksi ir pakeliui į namus Harkorto gatvėje turėjo šnekėtis su vairuotoju, jau nusprendusiu, kad jie tapo gerais draugais.

— ... mano vyriausias berniukas turi puikias rankas. Geriausias visame pasaulyje. Jis galėtų padaryti ką tik reikia. Pakeisti elektros lemputes, surinkti stalus, nupjauti žolę, visos merginos mūsų gatvėje jį myli...

Vairuotojas ją erzino, bet, išlipusi iš automobilio, susizgribo, kad jai jo trūksta. O dabar taip ir nesužinos, kas įvyko, kai jis metė iššūkį mergaičių, terorizavusių jo keturiolikmetę dukterį, šutvei.

Kai grįžo į niūrų kambarį, siela norėjo staugti iš liūdesio. Be to, ji buvo labai nusikalusi ir alkana, taigi viskas atrodė dar baisiau. Ji buvo apgauta, kaip ir tada, kai būdama aštuoniolikmetė pradėjo dirbti niekingame žurnale ir jai niekaip nesisekė išsinuomoti padoresnio būsto. Gyvenimas iškrėtė jai pokštą, ji smuktelėjo žemyn ir vėl atsidūrė pradžioje. Nors žvelgiant į praeitį tada viskas atrodė kur kas įdomiau ir linksmiau.

Ji labai norėjo ištrūkti iš prastų, ankštų savo namų. Nuo trylikos metų ėmė bėgioti iš pamokų ir važiuodavo į Londoną vagiliauti parduotuvėse. Grįždavo namo su laimikiu: pieštukais akims paryškinti, auskarais, šalikais ir krepšiais. Ją nužvelgdavo sunerimusi motina. Jai kildavo įtarimų, bet nedrįsdavo ką nors pasakyti.

Kai Lizai sukako šešiolika ir ji nebeįstengė susidoroti su mokslais, paliko namus ir visam laikui išvyko į Londoną. Ji ir jos draugė Sandra (ši tuojau pat ėmė laikytis nerašytų elgesio gatvėje taisyklių ir pakeitė vardą į Zandrą), susipažinusios su trimis gėjais — Čarliu, Džerantu bei Kevinu, persikėlė į nelegalią jų landynę daugiabutyje, Haknyje. Tenai ir prasidėjo įdomus laukinis gyvenimas. Jie stačia galva nėrė į malonumų pasaulį: pirmadienio vakarais traukdavo į „Astoriją“, trečiadienio vakarais — į „Rojų“, o ketvirtadieniais — į „Kalėjimą“. Klastodavo nebegaliojančius autobuso bilietus, parsirasdavo namo naktiniais autobusais, klausydavosi Cocteau Twins ir Art of Noise , susitikinėdavo su įvairiausiais žmonėmis.

Svarbiausias dalykas jiems buvo drabužiai, tad pirmiausia stengdavosi puikiai rengtis. Vadovaudamasi vaikinų, kurie apie nepriekaištingą išvaizdą išmanė kaip kokie modeliuotojai, patarimais Liza greitai išmoko žavesio paslapčių.

Camden prekybos centre Džerantas privertė ją nusipirkti aptemptą, kūno formas išryškinančią raudoną suknelę su įkirpte iki šlaunies. Prie jos prisiderino pėdkelnes baltais ir raudonais dryžiais ir rankinę — mažą kietą baltą lagaminėlį su raudonu kryžiumi. O kad ansamblis būtų tobulas, Kevinas pasisiūlė nudžiauti jai iš Joseph parduotuvės drobinius sportinius batelius, kurių rantyti padai panėšėjo į sunkvežimio padangą. Nugvelbė juos pačiu laiku, nes kitą dieną buvo iš tos parduotuvės atleistas.

Ant galvos Liza buvo užsivožusi megztą piratiško stiliaus skrybėlę, nusagstytą žiogeliais — tai namų darbo Džono Galijano modelio dirbinys, sukurptas kartu su Kevinu, norėjusiu tapti drabužių modeliuotoju. Jos plaukus prižiūrėjo Čarlis. Plaukų priemonės buvo naujovė, taigi jis nubalino Lizos plaukus iki blyškaus šviesumo, o viršugalvyje pritaisė šviesią kasą, siekiančią juosmenį. Vieną vakarą „Tabu“ bare ją net nufotografavo I-D žurnalas. (Nors kitą pusmetį jie pirko visus žurnalo numerius, jos nuotrauka taip ir nepasirodė, tačiau vis dėlto.)

Landynėje beveik nebuvo baldų, tad kai šiukšlių konteineryje jie rado krėslą, kilo didžiulis sambrūzdis. Visi penki džiaugsmingai pargabeno jį namo ir sėdėdavo ant jo pakaitomis. Paeiliui gerdavo ir arbatą iš puodelių, nes turėjo tik du. Bet nė vienam neatėjo į galvą nusipirkti jų daugiau — juk tai baisus pinigų švaistymas. Tie menki grašiai, kuriuos gaudavo, būdavo atidedami drabužiams, klubų bilietams (jeigu nerasdavo būdų, kaip į juos patekti nemokamai) ir alkoholiui.

Galų gale jie visi gavo darbą: Čarlis kirpykloje, Zandra restorane, Kevinas Comme dės Garėons parduotuvėje, Džerantas įsitaisė populiariame klube durininku, o Liza — centrinės gatvės drabužių parduotuvėje, kurioje, tiesą sakant, pavogdavo daugiau, negu parduodavo. Jie sukūrė nuostabią barterinę sistemą. Čarlis tvarkydavo Lizai plaukus, ji pavogdavo marškinius Džerantui, šis įleisdavo juos nemokamai į „Tabu“, Zandra paryčiais restorane jiems įpildavo tekilos už dyką. (Maža barterinė sistema veikė ir tenai, nes barmenas nereikalaudavo iš Zandros kvitų mainais už prastos kokybės seksualines paslaugas.) Į tą ciklą nebuvo įtrauktas tik Kevinas, nes parduotuvė, kurioje dirbo, buvo tokia brangi ir mažytė, kad, jei būtų nušvilpęs bent vieną daiktą, visas jos asortimentas būtų sumažėjęs dvidešimt penkiais procentais. Bet tomis beprotiškomis antros devintojo dešimtmečio pusės dienomis, kai buvo garbinamos etiketės, jis daugiausia prisidėjo prie šlovės, sklandžiusios apie tą grupelę.

Nė vienas iš jų neleisdavo pinigų maistui — kaip ir puodeliams ar baldams, tam nevertėjo švaistyti. Jeigu išalkdavo, užpuldavo restoraną, kuriame dirbo Zandra, ir reikalaudavo pavalgyti. Arba traukdavo smagiai pavagiliauti čionykštėje parduotuvėje. Klaidžiodavo tarp lentynų, valgydavo iš jų nugvelbtus skanėstus, o paskui popierėlius ir bananų žieves nukišdavo į lentynų gilumą. Kartais Liza iš tikrųjų ko nors išsinešdavo, nes jai patiko jaudulys, apimdavęs tą akimirką.

Toks gyvenimas tęsėsi aštuoniolika mėnesių, kol nuostabią draugystę ėmė drumsti rietenos dėl menkniekių ir nuolatiniai vaidai. Naudojimosi puodeliais pagal grafiką naujovė paseno. Tada Lizos administratorius — jos vaikinas nusprendė surizikuoti ir pasiūlyti jai darbą Sweet Sixteen . Nors ji neturėjo jokios kvalifikacijos ir buvo menkai išsilavinusi, buvo gąsdinamai apsukri ir sumani. Liza žinojo, kas kur vyksta, su kuo verta susipažinti, ir visados įspūdingai, pritrenkiamai rengdavosi, lyg būtų ką tik nužengusi nuo madų podiumo. Vos kas nors įdomaus pasirodydavo Vogue , ji tučtuojau pasipuošdavo pigesniu to apdaro variantu, o svarbiausia — tai darydavo užtikrintai. Tada daugelis nešiojo pūstus sijonėlius, nes, jų supratimu, taip reikėjo, bet beveik visos būdavo palydimos sumišusių ir susigėdusių žvilgsnių. O Liza švytuodavo su tokiu sijonėliu, demonstruodama pernelyg didelį pasitikėjimą savimi.

Ji darbavosi pigiame šlamštiškame žurnaliūkštyje, ir jai sunkiai sekėsi rasti butą, kurį išgalėtų nuomotis. Tačiau tada buvo kitaip, nes Lizai atrodė, kad dirbti šūdiną darbą žurnale yra fantastiška: svarbu, kad gavo jį būtent čia. O gyvenus landynėje pastangos susirasti geresnę gyvenamąją vietą — didžiulis žingsnis į priekį. Tokiomis aplinkybėmis reikėjo mėgautis. Didžiuotis, o ne gėdytis. Nors ir kapanojosi pačiame dugne, ji Haknio landynės penketukui tapo gyvenimo sėkmės pavyzdžiu.

O dabar pažvelkite į juos. Čarlis dirba Bondo gatvės salone ir turi gausybę klienčių. Visos — siaubingai turtingos. Zandra atvirto į Sandrą, grįžo namo į Hemel Hempstedą, ištekėjo ir netrukus pamečiui susilaukė trijų vaikų. Kevinas taip pat vedė. Sandrą. Paaiškėjo, kad jis tik apsimetinėjo esąs gėjus, nes manė, jog tai madinga. Džerantas mirė. 1992-aisiais jo ŽIV testas buvo teigiamas, o po trejų metų plaučiai jau buvo visiškai susidėvėję. Ir Liza, tik pasižiūrėkit į Lizą dabar. Po daugybės sunkaus triūso metų ji pasiekė tik tiek, kad grįžo atgal į pradžią. Kaip galėjo taip atsitikti?