Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— O kaip ne garsenybės laiškas? — prašneko Triks kimiu balsu. — Pasvarstykite tokį dalyką: esu paprasta mergina, vieną vakarą pajutau, kad man viskas įgriso, be to, turiu neištikimą vaikiną, neapkenčiu savo darbo, norėčiau turėti daugiau pinigų, iš parduotuvės nušvilpiau nagų lako buteliuką...

Visi džiaugsmingai linkčiojo. Bet kai ji pradėjo pasakoti apie nagų lako vagystę, galvų linksėjimas sulėtėjo, paskui visai liovėsi. Taip yra nutikę visiems, bet nė vienas nedrįso prisipažinti.

Triks tučtuojau pagavo nuotaikos kaitą ir pasitikinčiai ėmė tarškėti toliau:

— Mano mama labai nemėgsta mano vaikino. Nusišviesinau plaukus ir nusideginau galvos odą. Štai taip.

— Gera mintis, — tarė Džekas. — Mersedes, ką sugalvojai?

Mersedes kažką piešė, tamsios jos akys klajojo toli ir buvo neperregimos.

— Ketinu pristatyti kuo daugiau airių dizainerių. Apsilankysiu mados koledžų pasirodymuose...

— Ar tai siaura ir ribota sritis? — kandžiai įsiterpė Liza. — Apie tarptautinio masto dizainerius turime rašyti profesionaliai.

Ji jokiu būdu neketina nešioti mėgėjiškų namų darbo apdarų, kuriuos siuva Mersedes draugužės savo miegamuosiuose! Tikri žurnalai, pavyzdžiui, Femme , publikuoja rafinuotų, puošnių drabužių, kuriuos atsiunčia tarptautinių mados namų spaudos biurai, nuotraukas. Tie drabužiai tik pasiskolinami, bet nufotografuoti jie ne kartą „pasimesdavo“. Žinoma, kaltė būdavo suverčiama modeliams — na, jie juk negali atsisakyti heroino. Ir jei koks pražuvęs drabužėlis atsirasdavo Lizos spintoje, niekas to nesugaudydavo. Na, tiesą sakant, visi tai puikiai suprasdavo, bet nieko negalėdavo padaryti. Tai buvo tarnybinės padėties privalumai ir lengvatos, kurių Liza nė neketino atsisakyti.

Mersedes metė į Lizą gudrų, niekinamą žvilgsnį. Liza nustebo, nes tai ją sutrikdė.

— Kas dar? — paklausė Džekas.

— O gal?.. — lyg dvejodama ištarė Ešling. Jai atrodė, kad turi originalią idėją, bet abejojo. — O gal nuolatinį straipsnį turėtų rašyti vyras? Suprantu, jog tai moteriškas žurnalas, bet ar viską žinome apie vyro proto posūkius? Ką jis iš tikrųjų nori pasakyti tardamas: „Paskambinsiu tau“. Iš tiesų! — susijaudinusi riktelėjo ji. — Galėtume atskleisti ir moteriškąją pusę. Jo straipsnis jos straipsnyje?

Džekas klausiamai kilstelėjo antakį.

— Tai jau buvo pasiūlyta prieš penkias minutes, — trumpai nukirto Liza.

— Tikrai? — nusiminė Ešling. — Tada gerai.

— Šiandien gegužės dvyliktoji, — užbaigė pasitarimą Džekas. — Valdyba pirmąjį numerį nori išvysti rugpjūčio gale. Tiems, kurie atėjo iš savaitinių leidinių, tai gali atrodyti ilgas laikotarpis, bet iš tiesų laiko turime nedaug. Prieš akis daug sunkaus darbo. Bet ir įdomaus, — pridūrė, nes suprato, kad turi tai pasakyti. Vylėsi įtikinti kitus, tik, žinoma, ne save. — Iškilus keblumams, mano durys visados atviros.

— Iš to nedaug naudos, kai jūsų nėra kontoroje, — įžūliai tarė Triks. — Norėjau pasakyti, — suskato pasitaisyti, kai pamatė patamsėjusį jo veidą, — kad dažnai būnate televizijos studijoje, kur palaikote tvarką.

— Deja, — Džekas skyrė šiuos žodžius Lizai, — mūsų televizija ir radijo studijos yra kitame pastate už pusės mylios. Jiems reikia erdvės, todėl mano kontora čia, bet vis tiek turiu nemažai laiko praleisti ir ten. Jei manęs prireiks, galite bet kada man paskambinti.

— Gerai, — linktelėjo Liza. — O koks bus „Kolin“ tiražas?

— Trys tūkstančiai egzempliorių. Iš pradžių gal bus mažesnis, bet tikimės, kad per pusmetį jis pasieks tokį skaičių.

Trys tūkstančiai. Liza buvo pritrenkta — jei Femme tiražas būdavo mažesnis nei trys šimtai penkiasdešimt tūkstančių, lėkdavo galvos.

Paskui Džekas parodė Lizai laisvai samdomų žurnalistų biudžetą, bet kažkas buvo ne taip — regis, trūko nulio. Bent vieno.

Tokios tokelės. Ji mandagiai išėjo iš kambario ir tarsi sapne nuslinko į tualetą, užsirakino kabinoje. Savo nuostabai, ėmė dusti ir kūkčioti. Verkė iš nusivylimo, pažeminimo, vienatvės, dėl visko, ką prarado. Tai truko neilgai, nes iš tikrųjų nebuvo verksnė, bet kai galų gale išsliūkino iš kabinos, jos širdis ėmė smarkiai daužytis pamačius, jog kažkas stovi prie kriauklės. Ogi atlapaširdė Ešling, užkišusi rankas už nugaros. Landi kalė!

— Kuri ranka? — paklausė Ešling.

Liza nesuprato.

— Pasirinkite ranką.

Liza pasijuto, tarsi būtų gavusi antausį. Čia visi pamišę.

— Dešinioji ar kairioji? — neatlyžo Ešling.

— Kairioji.

Ešling parodė Lizai kairiosios rankos turinį. Popierinių nosinaičių pakelis. Paskui ištiesė dešiniąją ranką. Raminamųjų vaistų buteliukas.

— Iškiškite liežuvį, — Ešling užlašino ant sutrikusio Lizos liežuvio keletą lašų. — Nuo sukrėtimo ir traumų. Cigaretę?

Liza piktai papurtė galvą, paskui sudvejojo ir inertiškai leido, kad Ešling įbruktų jai į burną cigaretę ir ją uždegtų.

— Jei norite pataisyti makiažą, — pasiūlė Ešling, — turiu drėkiklio ir tušo. Jis tikriausiai nėra toks geras, prie kokio esat pratusi, bet šiuo atveju pravers. — Ji jau knisosi savo rankinėje.

— Ar jus kas nors čia atsiuntė? — Liza galvojo apie Džeką Divainą.

Ešling papurtė galvą.

— Niekas nesusivokė, tik aš.

Liza nesumojo, ar turėtų nusivilti, ar ne. Nenorėjo, kad Džekas pamanytų, jog ji silpnadvasė, bet būtų miela žinoti, kad jam rūpi...

— Paprastai taip nesielgiu, — Liza nutaisė griežtą miną. — Nenoriu, kad visa tai išeitų už šių sienų.

— Tai jau pamiršta.

9

Baigiantis pirmai darbo dienai, Ešling pasijuto visiškai išsekusi. Bet jai nepaprastai palengvėjo, kad nereikia stumdytis autobuse ar kastis kita transporto priemone, ir ji pėsčia nusvirduliavo tiesiai į namus. Kokia laimė! Ji bent turi juos, o Lizai dar reikėjo juos susirasti.

Ešling patenkinta įlėkė į savo butuką, nusispyrė batelius ir patikrino telefono atsakiklį. Raudona lemputė geidulingai ir smagiai mirkčiojo mėgstamą jos „kūrinį“. Ešling labai troško draugijos ir ryšio, kad padėtų jai užbaigti neįprastą, sunkią, išsekinusią dieną. Bet nusivylė, nes buvo gavusi tik vieną keistą žinutę iš kažkokios bendrovės Cormac , ji pranešė penktadienio rytą atvešianti toną mulčio. Po galais, matyt, supainiojo numerį.

Ji susirangė ant sofos, čiupo telefoną ir paskambino Klodai. Bet vos spėjo pasisveikinti, Kloda tuojau prapliupo:

— Šiandien man buvo pragariška diena!

Stengdamasi perrėkti klyksmų kakofoniją, ji ėmė skųstis:

— Kreigui suskaudo pilvuką, jis pusryčiams suvalgė tik skrebučio riekelę, užteptą žemės riešutų sviestu. Per priešpiečius nieko neėmė į burną, tad svarsčiau, gal pamėginus sumaitinti jam šokoladinį sausainį, nors, gavęs cukraus, jis visada pasidaro pernelyg aktyvus, taigi galiausiai daviau saldaus kremo, nes pamaniau, jog toks maistas naudingesnis nei tas šokoladas...

— Ak, — užjaučiamai sulinksėjo galva Ešling, o Klodą nustelbė staugimas.

— ... kurį jis kaipmat sutaršė, tada pabandžiau duoti dar, bet jis tik nulaižė glajų. Kreigas neturi temperatūros, bet išblyškęs. UŽSIČIAUPK! LEISK MAN PASIŠNEKĖTI TELEFONU PENKIAS SEKUNDES, PRAŠAU. Ak, po šimts velnių, nebegaliu to pakęsti!

Klodos maldavimus užgožė dar didesnis triukšmas.

— Ar tai Kreigas? — paklausė Ešling. Matyt, jam tikrai skauda pilvą. Jis žviegė, tarsi būtų skerdžiamas.