Марианн Кейс - Sušis pradinukams

Tai ne žurnalas , pagalvojo Liza. Tai brošiūra. Tiesą sakant , lankstinukas. Nieko daugiau , tik lapelis užrašams. Po velnių , vargu ar tai galima būtų pavadinti leidiniu.

— O štai „Bulvė“, mūsų kulinarinis žurnalas, — Devla įteikė Lizai kitą lankstinuką. — Jį, kaip ir „Gėlų mezginius“ bei „Airių sodininkystę“, redaguoja Šauna Grifin.

Ką tik buvo pasirodęs dar vienas darbuotojas.

Ji nesivargins dėl jo, nes jis — pilkas, niekuo neišsiskiriantis žmogelis, pasibjaurėjusi pagalvojo Liza. Vidutinio ūgio, pliktelėjęs ir nešioja vestuvinį žiedą. Žmogus-tapetai. Ji vos įstengė su juo pasisveikinti.

— Tai Geris Godsonas, meno direktorius. Labai nešnekus, — garsiai pasakė Triks. — Ar ne, Geri? Mirktelėk vieną sykį, jei taip, dukart — jei nori, kad atstočiau ir duočiau tau ramybę.

Geris sumirksėjo du kartus, o jo veidas taip ir liko akmeninis. Paskui jis plačiai nusišypsojo, paspaudė Lizai ranką ir tarė:

— Sveika atvykusi į „Kolin“. Dirbu ir kituose žurnaluose, bet dabar ketinu dirbti tik jums.

— Ir man, — priminė jam Triks. — Supranti, esu jos sekretorė. Tai aš tau nurodinėsiu ir įsakinėsiu.

— Dieve, — geranoriškai sumurmėjo Gėris.

Liza stengėsi išspausti šypseną.

Triks tyliai pabarbeno į Džeko duris, tada jas atidarė. Džekas pakėlė akis. Pailsėjęs jo veidas buvo šiek tiek liūdnas ir kažko susigėdęs, o nepermatomos juodos akys — paslaptingos. Išvydęs Lizą, jis palankiai nusišypsojo, nors jie niekados nebuvo susitikę. Visiems pasitaisė nuotaika.

— Liza? — ištarė jos vardą taip, kad ji atitirpo. — Užeikite ir sėskitės. Jis apėjo stalą ir paspaudė jai ranką.

Lizą apėmusi bloga nuojauta atlėgo. Jai patiko tas Džekas. Aukštas? Dedu paukščiuką! Tamsiaplaukis? Dedu paukščiuką! Gerai uždirba? Dedu paukščiuką! Jis — generalinis direktorius, nors tik airiškos bendrovės.

Nuo jo dvelkė kažkuo ortodoksišku, ir tai ją sujaudino. Nors buvo apsivilkęs kostiumą, bet nujautė, jog per prievartą, o jo plaukai buvo ilgesni, nei būtų leistina Londone.

Na ir kas, kad turi merginą? Argi tai kliūtis?

— Mes labai jaudinamės dėl „Kolin“, — prabilo jis. Bet šio teiginio gelmėj Liza išgirdo nuovargio gaidelę. Jo šypsena dingo, jis vėl surimtėjo ir susimąstė.

Paskui ėmė pristatyti Lizai jos „komandą“:

— Triks, jūsų sekretorė, o štai jūsų pavaduotoja Ešling. Ji, regis, labai darbšti.

— Girdėjau, — sausai tarė Liza. Iš tikrųjų Kalvinas Karteris jai pasakė: „Tu pateiksi viziją, o ji padarys visą juodą darbą“.

— Mersedes bus mados ir grožio redaktorė, tačiau prisidės ir prie pagrindinio darbo. Ji atėjo iš „Airijos sekmadienį“.

— Kas tai?

— Sekmadienio laikraštis. Gėris, jūsų meno redaktorius, dirba ir kituose leidiniuose. Taip pat ir Bernardas, jis tvarkys „Kolin“ administraciją, skelbimus ir kitką.

Džekas nutilo. Liza lūkuriavo, kol jis pristatys jai dar kokius aštuonis darbuotojus. Bet jis tylėjo.

— Tai viskas? Penki darbuotojai? Penki? — jai apsvaigo galva, nes negalėjo tuo patikėti. Jos sekretorė Femme net turėjo savo sekretorę!

— Jums bus skirtas nemažas biudžetas ir laisvai samdomiems žurnalistams, — pažadėjo Džekas. — Galėsite rinktis darbuotojus ir pasitelkti nuolatinius bei vienkartinius konsultantus.

Liza puolė į isteriją. Kaip ji atsidūrė tokioje siaubingoje situacijoje? Kaip? Ji buvo susiplanavusi savo gyvenimą. Visados žinojo, kur eina ir ką tenai ras. Iki dabar, kol buvo taip netikėtai nublokšta į šį užkampį.

— Kieno... kieno yra kiti stalai?

— Dervlos, Kelvino ir Saunos, kuri redaguoja visus kitus mūsų žurnalus. Dar mano sekretorės, ponios Morli, Madžės — ji tvarko reklamą ir yra tikra rotveilerė! Lornos ir Emilės iš pardavimo skyriaus ir dviejų finansininkių Eugenijų.

Lizai buvo sunku atsikvėpti, bet ji turėjo atsispirti norui bėgti į tualetą ir rėkti, užsidengus rankomis veidą, bet į kontorą jau žengė Ešling, redaktorės pavaduotoja.

— Dar sykį labas, — atsargiai nusišypsojo ji Džekui Divainui.

— Sveika, — linktelėjo jis galva, tačiau be jokios šilumos, kurią parodė sveikindamasis su Liza. — Nemanau, kad esate pažįstamos. Liza Edvards — Ešling Kenedi.

Ešling akimirksniu apstulbo, paskui jos veidas nušvito Lizai. Ji neslėpė susižavėjimo nepriekaištinga jos oda, puikiu, įgnybtu per liemenį kostiumėliu, dailiomis kojomis, aptemptomis dešimties denų pėdkelnėmis. — Man malonu susipažinti su jumis, — pernelyg nervingai tarė ji. — Labai jaudinuosi dėl šio žurnalo.

O Ešling nepadarė Lizai jokio įspūdžio. Mes visos galėtume, jei tik norėtume, šitaip šukuotis plaukus, nei garbanotus, nei tiesius, niekinamai pagalvojo Liza. Nė viena nėra gimusi su lygiais, nepriekaištingais plaukais, vis tiek reikia juos kaip nors tvarkyti. Ir Triks makiažas toli gražu nebuvo subtilus, bet ji atrodė miela.

Paskui atėjo Mersedes, tačiau ir ji Lizai sukėlė abejonių. Ji buvo išvaizdi, tyli, tamsi ir slidi kaip gyvatė.

Liza nesusipažino tik su Bernardu, kaip paskui paaiškėjo, prasčiausiu darbuotoju. Ant marškinių jis dėvėdavo raudoną liemenę ir ryšėdavo prieštvaninį kaklaraištį, ir, atvirai kalbant, tai buvo viskas, ką jai reikėjo apie jį žinoti.

Dešimtą valandą „Kolin“ komanda, Džekas ir jo sekretorė ponia Morli susirinko pasitarimų kabinete susipažinti. Liza nustebo, kad ponia Morli — ne kvepalais dvelkianti, dalykiška ir stropi panelės Manipeni tipo moteris, o šešiasdešimtmetė mopsiško veido drakone. Vėliau Liza sužinojo, kad Džekas ją paveldėjo iš ankstesnio generalinio direktoriaus. Jis būtų galėjęs pasamdyti kitą žmogų, bet kažkodėl nusprendė to nedaryti, taigi ponia Morli buvo jam labai atsidavusi. Pernelyg atsidavusi — tokia buvo visuotinė nuomonė.

Ponia Morli ėmėsi rašyti protokolą, ir Džekas trumpai paaiškino, kad „Kolin“ turi būti seksualus, madingas ir žaismingas žurnalas, kurio skaitytojos — nuo aštuoniolikos iki trisdešimties metų airės. Jis turėtų būti įdomus, visapusiškas, atvirai rašyti apie seksą. Visiems reikia gerai apgalvoti straipsnius.

— Ką manote apie straipsnį, kaip susipažinti su vyrais Airijoje? — nervingai įsiterpė Ešling. — Galbūt vieno mėnesio numeryje mergina keliaus į pažinčių agentūrą, kitą — naršys po internetą, dar kitą — susiruoš pajodinėti?

— Nebloga mintis, — nenoromis pratarė Džekas.

Ešling kreivai šyptelėjo. Nebuvo tikra, ar ilgai ištvertų tokį darbą. Tiesą sakant, idėjos nebuvo jos stiprioji pusė. Tokį straipsnį pasiūlė Džoi tik todėl, kad tikėjosi tapti ta bandomąja mergina.

— Aš juk visados stengiuosi susipažinti su vyrais, — pasakė Džoi. — Be to, už tai gaučiau pinigų.

— Kokių dar turite idėjų? — paragino Džekas.

— Gal reikėtų kokios nors garsenybės laiško? — pasiūlė Liza. — Raskite kokią nors airių įžymybę. Pavyzdžiui... — Ji labai suglumo, nes nežinojo nė vienos airių garsenybės. — Pavyzdžiui... pavyzdžiui...

— Bono, — maloniai įsiterpė Ešling. — Arba kuri nors Corrs mergina.

— Taip, — pritarė Liza. — Tūkstantis žodžių apie skrydžius pirmąja klase, siautimą vakarėliuose su Keite Mos ir Ana Fril. Rizikinga ir žavu.

— Puiku, — Džekas buvo patenkintas. Bet Lizą vėl apėmė siaubas ir baimė. Ji ir vėl buvo priblokšta, nes nė nenutuokė, kokia milžiniška užduotis jai teko. Nepažįstamoje šalyje išleisti visiškai naują žurnalą!