Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Pavyzdžiui, antradienio vakarą, — išsišiepė Ešling. — Man regis, šiandien dar nesimatei su Tedu?

— Ne. Numanau, kad vakar vakare jam nusišypsojo laimė, ir dabar jis nenori išeiti iš vargšės mergaitės miegamojo.

— Vakar vakare jis iš tikrųjų stebėtinai puikiai vaidino. Tad ar nenorėtum man papasakoti, kas nutiko pusiau žmogui, pusiau barsukui, ar gal turėsiu tai prievarta iš tavęs išpešti?

Džoi akimirksniu nušvito:

— Jis praleido su manimi naktį. Tiesą sakant, mudu nesimylėjom, tik šiaip pasiglaustėm, ir jis pažadėjo man paskambinti. Kažin, ar tesės pažadą.

— Nuo vieno gurkšnio santykiai neužsimezga, — perspėjo Ešling, remdamasi savo patyrimu ir išmintimi.

— Ir kam tu sakai? Duok man jas, — Džoi pasilenkė, norėdama paimti Taro kortas, — pažiūrėsiu, ką rodo. Imperatorė? Ką tai reiškia?

— Vaisingumą. Primena, kad išgertum kontraceptinę piliulę.

— Viešpatie! O kaip tau sekėsi? Ar susipažinai su kokiu nors mielu vaikinu?

— Ne.

— Turi labiau pasistengti. Tau trisdešimt vieneri, visi geri vyrai netrukus bus išgraibstyti.

— Man nereikia motinos, — atsakė Ešling. Tik ne Džoi. — O tau dvidešimt aštuoneri, — atšovė.

— Taip, ir aš miegu su daugybe vyrų, — Džoi paklausė, bet jau švelniau: — Ar tik neliksi viena?

— Ką tik nutraukiau santykius, gyvavusius penkerius metus, tad reikia šiek tiek laiko, kad atsikvošėčiau.

Felimas nebuvo žiaurus žmogus, bet jo nesugebėjimas įsipareigoti labai pakeitė Ešling požiūrį į meilę, kuria ji buvo pradėjusi netikėti. Jam išėjus, joje it atšiaurus vėjas įsisiautė vienatvė, bet ji dar nebuvo pasirengusi užmegzti artimesnės pažinties su kitu vyriškiu. Ir ne todėl, kad būtų nesulaukusi tokių pasiūlymų.

— Jau beveik metai , kai Felimas išėjęs. Naujas darbas, nauja pradžia. Kažkur skaičiau, kad šimtas penkiasdešimt procentų žmonių susiranda partnerį darbe. Ar pokalbio metu matei kokį nors seksualų vyrą?

Ešling tučtuojau pagalvojo apie Džeką Divainą. Vaikščiojanti bėda. Įgudęs nervų gadintojas.

— Ne.

— Pasirink kortą, — paragino Džoi.

Ešling išskleidė kortas ir ištraukė vieną.

— Kardų aštuonakė, ką ji reiškia? — paklausė Džoi.

— Pokytį, — nenoriai atsakė Ešling. — Neramumus.

— Gerai, nieko naujo. Verčiau jau eisiu. Tik patrinsiu laimės Budą, kad būčiau tikra, jog nevemsiu autobuse... Iš tikrųjų tas Buda bejėgis. Gal paskolintum pinigų taksi?

Ešling davė Džoi dešimt svarų ir įbruko du didžiulius plastikinius maišus su šiukšlėmis, jos trikdančiai sudzinksėjo.

— Nuleisk juos vamzdžiu, ačiū.

Už ketvirčio mylios Malone viešbutyje Liza stūmė lėtai slenkantį sekmadienį. Skaitė airiškus laikraščius, na, tiesą sakant, visuomeninės kronikos puslapius. Kokie nuobodūs! Juose, regis, mirgėjo tik nutukusių politikų veidai, kuriuos vagojo sutrūkinėjusios gyslos ir kurie dėjosi linksmi ir slėpė esą įsižeidę. Na, į jos žurnalą tokios nuotraukos nepaklius.

Ji užsidegė dar vieną cigaretę ir paniurusi ėmė slampinėti po kambarį. Ką veikia žmonės, kai nedirba? Susitinka su savo bičiuliais, eina į aludę, sporto salę, vaikštinėja po parduotuves, dekoruoja būstą ar šiaip lanko draugus. Tik tiek įstengė prisiminti.

Labai norėjo, kad kas nors ją užjaustų ir išklausytų, ir sugalvojo paskambinti Fifi, artimiausiai ir geriausiai draugei. Prieš daugelį metų jos, dar jauniklės, kartu dirbo žurnale Sweet Sixteen. Kai Liza perėjo į Girls rašyti straipsnių, per pažintis parūpino grožio redaktorės pavaduotojos darbą ir Fifi. Ėmusi dirbti Chic vyresniąja žurnaliste, ji pranešė Lizai, kad ieško redaktorės pavaduotojos. Kai Liza tapo Femme redaktorės pavaduotoja, Fifi užėmė Lizos redaktorės pavaduotojos vietą Chic. Po dešimties mėnesių Liza buvo paskirta Femme redaktore, o Fifi — Chic redaktore. Liza visados galėdavo pasiskųsti Fifi, nes ši suvokė „žavaus“ jų darbo riziką ir keblią padėtį, nors kiti bjauriai jai pavydėjo.

Bet Lizą kažkas sulaikė, ir ji nepakėlė ragelio. Buvo sutrikusi. Tokia jos būsena panėšėjo į apmaudą ir pasipiktinimą. Nors jų karjera klostėsi beveik vienodai, Liza visuomet būdavo šiek tiek išsiveržusi į priekį. Fifi karjera buvo kova, o Liza kopė aukštyn po truputį, pradėjusi nuo eilinės darbuotojos, pasiekė vadovaujamą postą. Ji tapo redaktore maždaug metais anksčiau už Fifi, ir nors Chic ir Femme konkuravo beveik tiesiogiai, Femme tiražas buvo šimtu tūkstančių egzempliorių didesnis. Liza džiugiai manė, kad jos paaukštinimas Manhattan gerokai pastūmėtų į priekį, ir ją būtų buvę sunku pavyti. Bet buvo ištremta į Dubliną, ir Fifi netikėtai laimėjo, nes varžovė neatvyko.

Oliveris , aiktelėjo Liza, ir staiga pasijuto laiminga. Paskambinsiu jam. Tačiau šiltas, saldus kaip medus gerų jausmų antplūdis akimirksniu virto rūgštimi. Ji buvo trumpam užsimiršusi. Aš jo nepasiilgau , kankino save. Tik nuobodžiauju ir esu nepatenkinta.

Galų gale ji paskambino mamai. Matyt, todėl, kad sekmadienis ir buvo susiklosčiusi tokia tradicija. Bet vėliau ją apniko sumauta nuotaika. Ypač dėl to, kad Paulina Edvards žūtbūt norėjo sužinoti, kodėl Oliveris jai paskambino, teiraudamasis Lizos telefono numerio Dubline.

— Mudu išsiskyrėm, — Lizos skrandis susitraukė į kietą jausmų riešutą. Ji nenorėjo apie tai kalbėti. Kodėl mama nepaskambino jai, jeigu jau taip jaudinosi ir nerimavo? Kodėl visados ji turi mamai skambinti?

— Bet kodėl, mieloji?

Liza nelabai žinojo kodėl.

— Taip nutinka, — trumpai atsakė, beviltiškai norėdama baigti šį pokalbį.

— Ar nemėginote kreiptis į tą, kaip jis vadinasi, psichologą? — nedrąsiai paklausė Paulina, bijodama, kad Liza nesupyktų ant jos.

— Žinoma, — nekantriai atrėžė Liza. Na, jie nuėjo į vieną seansą, bet Liza buvo užsivertusi darbais ir daugiau nerado tam laiko.

— Ar judu tikrai skiriatės?

— Manau, kad taip, — iš tikrųjų Liza nežinojo. Pagauti pykčio jie tik rėkė vienas ant kito: „Skiriuosi su tavimi!“, „Ne, tu negali, nes aš skiriuosi su tavimi“ ir daugiau nieko ypatingo nesvarstė. Tiesą sakant, kai susipyko, juodu su Oliveriu beveik nesišnekėjo, bet, taip atsakydama motinai, ji kažkodėl norėjo ją įskaudinti.

Paulina liūdnai atsiduso. Lizos vyresnysis brolis Naidželas išsiskyrė prieš penkerius metus. Paulina vėlai susilaukė vaikų ir nesuprato jų gyvenimo būdo.

— Sakoma, kad dvi iš trijų santuokų baigiasi skyrybomis, — pareiškė Paulina, ir ūmai Liza panoro sušukti, kad nesiskiria ir kad jos motina — siaubinga kvaila ragana, išdrįsusi pakišti tokią mintį.

Paulina nerimavo dėl dukters, bet ir bijojo jos.

— Ar skiriatės todėl, kad esate... skirtingi?

— Skirtingi, mama? — Liza kalbėjo šiurkščiai.

— Na, kad jis... spalvotasis?

— Spalvotasis?

— Netinkamas žodis, — greitai pasitaisė Paulina, paskui atsargiai pabandė: — Juodis?

Liza pliaukštelėjo liežuviu ir sunkiai atsiduso.

— Afroamerikietis?

— Po velnių, mama, jis — anglas! — Liza suprato esanti žiauri, bet buvo sunku pakeisti gyvenimo įpročius.

— Anglas afroamerikietis? — desperatiškai paklausė Paulina. — Kad ir kas būtų, jis labai išvaizdus.

Paulina tai kartojo dažnai, nes norėjo parodyti, kad nėra nusistačiusi priešiškai. Nors kai pirmąkart pamatė Oliverį, jos širdis iš išgąsčio kone liovėsi plakusi. O kad būtų bent kas nors ją perspėjęs , kad jos dukters vaikinas yra stiprus, blizgantis, šešių pėdų ūgio juodis. Spalvotasis, afroamerikietis, nesvarbu, kaip reikia teisingai jį vadinti. Ji nebuvo prieš jį nusiteikusi, tiesiog jai tai buvo netikėta.