Марианн Кейс - Sušis pradinukams

O kai priprato, nebepaisė jo odos spalvos ir suprato, kad jis tikrai yra nieko sau vaikinas. Švelniai pasakyta.

Didžiulis juodaodis princas lygia žvilgančia oda, kuri buvo stangriai aptempusi nuožulnius skruostikaulius, migdolo formos akimis ir susuktais virvutėmis plaukais, siekiančiais žandikaulio liniją. Jis vaikščiojo tarsi šokdamas ir kvepėjo saulėtu oru. Paulina taip pat įtarė — nors nebūtų įstengusi sąmoningai to suformuluoti, — kad buvo užsispyręs kaip asilas.

— Ar jis sutiko kitą?

— Ne.

— Bet galėjo, mieloji Liza. Toks išvaizdus vaikinas.

— Gražus šalia manęs, — jeigu ji kartos tai gan dažnai, galų gale tai taps tiesa.

— Ar jautiesi vieniša, mieloji?

— Nėr kada, — atšovė Liza. — Turiu galvoti apie karjerą.

— Nesuprantu, kam tau reikia tos karjeros. Juk aš jos nepadariau, ir tai man visai nepakenkė.

— Tikrai? — pyktelėjo Liza. — Galėjai pasistengti, kai tėtis susižeidė nugarą ir mes turėjome gyventi iš jo invalidumo pensijos.

— Bet pinigai dar ne viskas. Tada buvome laimingi kaip niekad.

— Aš nebuvau.

Paulina nutilo. Liza girdėjo, kaip ji kvėpuoja į ragelį.

— Verčiau baikime pokalbį, — pagaliau pratarė. — Tikriausiai tai tau kainuoja.

— Atleisk, mama, — atsiduso Liza. — Neturėjau to galvoje. Ar gavai siuntinį, kurį tau siunčiau?

— Taip, — susinervino Paulina. — Veido kremai ir lūpų dažai. Labai miela, ačiū.

— Ar vartoji juos?

— Naaaa... — nutęsė Paulina.

— Nevartoji, — nukirto Liza.

Liza verste užversdavo Pauliną brangiais kvepalais ir kosmetika, kurios gaudavo darbe. Žūtbūt norėjo, kad motina nors truputį pasimėgautų prabanga. Bet Paulina nenorėjo išsižadėti Pond’s ir Rimmel gaminių. Kartą net yra pasakiusi: „Ak, tavo kosmetika man pernelyg gera, mieloji“.

— Ji nėra tau per gera, — pratrūko Liza.

Paulina neįstengė suvokti, kodėl Liza taip įniršus. Tik labai bijojo dienų, kai paštininkas pabelsdavo į jos duris ir maloniai tardavo: „Dar vienas siuntinys iš jūsų mergaitės, iš Londono“. Anksčiau ar vėliau Paulina visados sulaukdavo skambučio ir turėdavo pateikti įvykių eigos ataskaitą.

Nebent tame siuntinyje būdavo knygos. Liza dažnai siųsdavo mamai Katrinos Kukson ir Žozefinos Koks romanus, klaidingai manydama, kad jai patiks tie romantiški pasakojimai apie greitą praturtėjimą, kol vieną dieną Paulina pareiškė: „Tai buvo puiki knyga, kurią man atsiuntei, mieloji, apie tą Ist Endo niekšą, mėgusį prikalti savo aukas prie biliardo stalo“.

Paaiškėjo, kad Lizos asistentė per klaidą išsiuntė ne tą knygą ir pradėjo naują Paulinos Edvards skaitinių seriją. Dabar jai patinka gangsterių biografijos ir „kieti“ amerikiečių trileriai, ir kuo daugiau kankinimo scenų, tuo geriau. O Katrinos Kukson knygos keliaudavo pas kitą mamą.

— Labai noriu, kad atvažiuotum pas mus, mieloji. Jau senokai buvai.

— Hm, taip, — neaiškiai numykė Liza. — Greitai atvažiuosiu.

Jokiu būdu! Sulig kiekvienu apsilankymu pas tėvus namai, kuriuose užaugo, jai atrodydavo vis mažesni ir vis labiau slegiantys, liūdni ir niūrūs. Skurdžiuose ankštuose kambariuose, prigrūstuose labai pigių baldų, ji, regis, spindėdavo, jausdavosi svetima su savo dirbtiniais nagais, blizgančiais odiniais batais, ir jai darydavosi nejauku, suvokus, kad jos rankinė tikriausiai kainavo daugiau nei sofa, ant kurios sėdi. Ir nors jos mama su tėčiu vis aikčiodavo, kokia ji nuostabi, šitai ją labai nervindavo.

Važiuodama pas juos turėtų rengtis kukliau, pasistengti labai neišsiskirti. Bet jai reikėjo gausybės drabužių, vilkėti tarsi spindinčius šarvus, kad nebūtų įsiurbta atgal į praeitį.

Ji neapkentė viso to, bet neapkentė ir savęs.

— O gal jūs atvažiuotumėt pas mane? — paklausė Liza. Jeigu jos tėvai neįstengdavo išsijudinti pusvalandžio trukmės kelionei iš Hemel Hempstedo į Londoną, vargu ar išsiruoš skrydžiui į Dubliną.

— Bet tavo tėtis prastai jaučiasi ir...

Kloda sekmadienio rytą prabudo truputį pagiringa, bet jautėsi puikiai. Trumpai tariant, taip, kad nieko neverčiama prisiglaudė prie Dilano ir su švaria sąžine nekreipė dėmesio į jo erekciją.

Įsiveržus Molei ir Kreigui, Dilanas mieguistai juos paragino:

— Lipkite žemyn, laužykite daiktus ir leiskite mudviem su mamyte pasnausti.

Stebėtina, bet jie išlėkė, o Kloda ir Dilanas nugrimzdo į snaudulį.

— Skaniai kvepi, — sumurmėjo Dilanas Klodai į plaukus. — Sausainiais. Taip saldžiai... saldžiai...

Vėliau ji sušnabždėjo:

— Duosiu tau milijoną svarų, jei atneši man pusryčius.

— O ko norėtum?

— Kavos ir vaisių.

Dilanas išsiropštė, o Kloda išsitiesė skersai lovos lyg laiminga jūrų žvaigždė ir taip tysojo, kol grįžo vyras, vienoje rankoje nešdamas puodelį, o kitoje — bananą. Padėjo bananą ant savo karančių slėpsnų, o kai Klodos akys nukrypo į tą teritoriją, apgaulingai aiktelėjo ir kilstelėjo bananą į viršų, tarsi suvaidindamas erekciją.

— Ponia Keli, — sušuko jis. — Tu labai graži!

Kloda nusijuokė, bet pajuto, kad atslenka negailestingas kaltės jausmas.

Vėliau jie išsiruošė priešpiečių į vieną iš tų užkandinių, kuriose nesijauti esąs atstumtasis, kai atsivedi du mažus vaikus. Dilanas nuėjo parūpinti Molei pagalvėlės, kad ji galėtų atsisėsti aukščiau, o Kloda išplėšė dukrai iš rankos peilį, ir jos žvilgsnis užkliuvo už Dilano, įsitraukusio į pokalbį su padavėja — paaugle su Bembio galūnėmis, nuraudusia nuo tokio išvaizdaus vyriškio artumo.

Kloda susivokė, kad tas išvaizdus vyriškis — jos vyras, ir ūmai šovė keista mintis, kad beveik jo nepažįsta. Ją užplūdo nesuprantamas, permainingas jausmas, kad, puikiai pažinodama savo vyrą, jo nepažįsta visai. Tokį įspūdį sudarė spindintys šviesūs jo plaukai, šypsena, nuo kurios oda išsisluoksniuodavo aplink burną it lenktiniai skliaustai, beveik visados linksmos šviesiai rudos akys. Ji buvo nustebinta ir sutrikdyta jo grožio.

Ką vakar sakė Ešling? Atgaivink stebuklą.

Galvoje šmėstelėjo vaizdas: ji dūsauja iš aistros gulėdama ant nugaros smėlyje, jos „vietelė“ išsipūtusi, išbrinkusi nuo geidulio... Smėlyje? Ne, luktelėk, tai buvo ne Dilanas, o Žanas Pjeras, gundytojas prancūzas, kurį išvydus jai imdavo virpėti keliai ir su kuriuo ji prarado nekaltybę. Dieve, atsiduso ji, tai buvo nuostabu. Aštuoniolikmetis, atostogaujantis turistų bazėje Prancūzijos Rivjeroje, buvo seksualiausias vyriškis, kada nors kritęs jai į akį. O jos reikalavimai buvo labai dideli, ir ji niekados nebuvo tiek bučiavusis nė su vienu iš namuose slampinėdavusių vaikinų. Bet vos išvydusi rimtą paniurusį Žano Pjero žvilgsnį, gražią surauktą burną ir pakerėta laisvos prancūziškos kūno kalbos, iškart nusprendė, kad jis bus tas, kuris gaus labai vertingą jos nekaltybės dovaną.

Grįžk pas Dilaną, arčiausiai esantį stebuklą. Ak taip. Ji prisiminė, jog kone su ašaromis maldavo jo, kad ją pamylėtų.

— Aš negaliu laukti, prašau, įkišk jį dabar!

Ji nuslydo per galinę jo automobilio sėdynę ir praskėtė savo kelius... Ne, pala , tame automobilyje ir vėl buvo ne Dilanas. Tai Grėdas, amerikietis futbolininkas, gavęs stipendiją vasaros semestrui. Labai gaila, bet juodu susipažino tik likus trims mėnesiams iki jo išvykimo. Jis buvo patrauklus, savimi pasitikintis sportininkas, stambus, bet raumeningas, ir kažkodėl jai pasirodė, kad negali jam atsispirti.

Žinoma, ji taip manė ir apie Dilaną. Emė raustis praeityje, ieškodama ypatingų prisiminimų, ir nušluostė dulkes nuo pačių brangiausių. Pirmas kartas, kai jį pamatė. Jų akys tiesiog susidūrė sausakimšame kambaryje, ir dar prieš susipažindama su juo, jau žinojo apie jį viską, ką jai reikėjo žinoti.