Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Mano pelėda neturi uoslės, — desperatiškai pakartojo Tedas.

Tada Ešling susivokė.

— Kaip ji kvepia? — sušuko drebančiu balsu.

— Siaubingai!

Publika taip apstulbo, kad net sutirštėjo oras. Žmonės atsigręžė į savo kaimynus, jų veidai persikreipė, tarsi klausdami, kokį šūdą jis mala...

Tedas darbavosi toliau.

— Susitikau draugą, jis paklausė: „Kas ta dama, su kuria mačiau tave einantį Graftono gatve?“ O šis atsakė: „Tai ne dama, tai mano pelėda!“

Ūmai žiūrovai, regis, suprato. Iš pradžių ėmė tik kikenti, bet paskui pratrūko juokas, ir publika ėmė griaudėti, nes ją ėmė tampyti juoko traukuliai. Tiesą sakant, tai buvo šeštadienio vakaras, ir žmonės norėjo pakvailioti.

Ešling girdėjo už nugaros žmones švokščiant: „Tas žmogus labai linksmas. Iš tikrųjų keistokas tipas“.

— Kas yra geltonas ir išmintingas? — Tedas apdovanojo žiūrovus akinama šypsena.

Publika buvo jo rankose, ji, sulaikiusi kvapą, laukė kito jo sąmojo. Tedas nusišypsojo.

— Saldus kremas, apniktas pelėdų!

Kambario lubos beveik kilnojosi.

— Kas yra pilkas ir turi glaudes?

Svaiginanti tyla.

— Pelėda, susiruošusi atostogauti. Žinoma, pilkoji pelėda.

Ir vėl kilnojosi gegnės.

— Jūs priimate į darbą, — Tedui ir toliau sekėsi pokštauti, o žiūrovai plyšo juokais. — Kalbatės su trimis pelėdomis ir klausiate kiekvienos, kas yra Romos sostinė. Pirmoji prisipažįsta nežinanti, antroji teigia, jog — Italija, o trečioji tikina, kad ji ir yra sostinė. Kuriai pelėdai duotumėt darbą?

— Tai su didžiausiais papais! — kažkas sušuko iš galo, ir akimirksniu vėl pratrūko kvatonės ir plojimai, pliaukšiantys it paukščių pulkas. Žinomesni komikai, tik padarę Tedui paslaugą, nes jiems buvo nusibodęs iki gyvo kaulo įkyrus jo lindimas, sunerimę persimetė žvilgsniais.

— Tegu lipa nuo scenos, — sumurmėjo Dviratis Bilis, — jam parodysiu, kur pipirai auga.

— Turiu eiti, — liūdnai tarė Tedas publikai, kai Markas Dignanas skubiai parodė mostu, kad perrėš jam gerklę.

— AAAAAIIIIIII, — suūžė pasipiktinę ir nusivylę žiūrovai.

— Mes sukūrėme sumautą išsigimėlį ir pabaisą! — sušnabždėjo Dviratis Bilis Arčiui Arčeriui (tikrasis jo vardas buvo Brajanas O’Tulas).

— Aš — Tedas Malinsas, komikas, papasakojau jums daugybę juokų apie pelėdas, — mirktelėjo Tedas. — O jūs buvote pelėdų publika!

Lydimas isteriškų šūksnių, švilpimo, kojų trypimo ir griausmingų aplodismentų, Tedas paliko sceną.

Vėliau, kai visi vargais negalais prasibrovė į lauką, Ešling nugirdo, kaip žmonės kalba apie Tedą.

— Kas yra geltonas ir išmintingas? Maniau, kad iš juoko gausiu galą.

— Tas Tedas fantastiškas. Ir seksualus.

— Man patiko, kaip jis pakėlė savo...

— ... marškinėlius. Ir man patiko.

— Kaip manai, ar jis turi merginą?

— Tikriausiai.

Vakarėlis buvo surengtas šiuolaikiškame kvartale, krantinėje. Jis vyko Marko Dignano bute, dalyvavo daugybė kitų komikų, taigi Ešling tikėjosi, kad prašėls visą vakarą. Tačiau, nors kambarys buvo kimštinai prisigrūdęs žmonių, jame sklandė keista niūri nuotaika.

— Jie visi tyli kaip vandens į burną prisisiurbę, nes bijo, kad kas nors gali pavogti jų žodžius arba mintis, — paaiškino Džoi, tokių triukšmingų pasilinksminimų veteranė. — Be pinigus mokančios publikos nepriversi šių vaikinų juokauti. Taigi kur jis?

Džoi nusiyrė per minią ieškoti pusiau žmogaus, pusiau barsuko, o Ešling įsipylė sau taurę vyno laivo virtuvėje, čia Bilis suko marihuanos cigaretę. Jis buvo mažaūgis ir panėšėjo į trolį, todėl ji nusišypsojo jam ir tarė:

— Šįvakar buvai labai juokingas. Vaidindamas turbūt jauti didžiulį pasitenkinimą.

— Ai, tiesą sakant, ne, — suirzo jis. — Žinai, rašau romaną. Iš tikrųjų tik tuo ir norėčiau užsiimti.

— Puiku, — padrąsino jį Ešling.

— O ne, visai ne puiku, — sukruto Bilis. — Tiesiog sakau tiesą, ir tai labai slegia. Yra labai žiauru ir liūdna. Kur mano žiebtuvėlis?

— Leisk man, — Ešling užžiebė degtuką ir uždegė jo cigaretę. Jai atrodė, kad jam reikia parūkyti. Minioje, besistumdančioje svetainėje, ji pamatė Tedą, sėdintį krėsle kaip soste. Prie jo rikiavosi tvarkinga susidomėjusių merginų, nenustygstančių vietoje ir nekantraujančių išreikšti susižavėjimą, eilutė. Pro langą į juodą alyvuotą Lifio upės vandenį stebeilijo susimąsčiusi figūra, jos ilgų juodų plaukų priekį puošė žila sruoga. Ak, pagalvojo Ešling, tikriausiai tarptautinio masto paslaptingasis pusiau žmogus, pusiau barsukas. Netoliese trynėsi Džoi, perdėtai jį ignoruodama.

Atsižvelgdama į susiklosčiusią dėl pusiau žmogaus, pusiau barsuko padėtį, Ešling nusprendė palikti Džoi vieną. Šlaistydamasi tarp žmonių ir teliūskuodama vyną, ji pamatė Marką Dignaną. Jis buvo beveik septynių pėdų ūgio, o jo akys buvo tokios išsprogusios, kokių ji nebuvo regėjusi, nebent priešais ją šmėksotų ką tik pakartas žmogus, ir prisigretino prie jo truputį paplepėti.

Bet jis nepatenkintas rankos mostu nutraukė liaupses apie jo vaidybą.

— Vaidinsiu, kol bus išleistas mano romanas.

— Ak, ir jūs rašote romaną. Na, hm... Apie ką jis?

— Apie žmogų, kuris mato, koks supuvęs yra visas pasaulis, — Marko akys išsprogo dar labiau. Jeigu jis neatsargiai elgsis, jos netrukus išskris ant kilimo, sunerimusi pagalvojo Ešling. — Tai labai slegia, — gyrėsi Markas. — Neįtikėtinai slegia. Jis nekenčia gyvenimo labiau už patį gyvenimą.

Markas sumetė, kad suskelė netikusį sąmojį, ir susirūpinęs apsižvalgė, ar kas nors jo neišgirdo.

— E, didžiulė sėkmė.

Pasigailėtinas šunsnukis. Ešling nukiūtino šalin ir buvo priversta klausytis linksmo gyvų akių vyriškio, tikinančio, kad Tedas — komikas anarchistas, ironiškas postmodernistinis tokio žanro dekonstruktyvistas.

— Jis sugriovė visą improvizaciją, mesdamas iššūkį mūsų sampratai, kas yra juokinga. Kad ir kaip būtų, gal norite pašokti?

— Ką? Čia? — suglumo Ešling. Jau seniai jos nebuvo pakvietęs šokti joks nepažįstamasis. Ypač svetimoje svetainėje. Nors, kai pagalvoji, visos būtybės — žinoma, tik moterys — būtų su malonumu puolusios į šio stotingo vaikino glėbį. — Ne, ačiū, — atsiprašė ji. — Dar per ankstyvas metas. Dar labai varžausi.

— Gerai, pakviesiu jus po valandos.

— Puiku! — nenuoširdžiai sušuko ji, žvelgdama į nekantraujantį jo veidą. Po valandos ji nebus kaip reikiant prisisiurbusi. To jai nepavyktų padaryti ir visą gyvenimą.

Kiek vėliau apsidžiaugė pastebėjusi, kad Džoi bučiuoja pusiau žmogaus, pusiau barsuko veidą.

Ji dar truputį paslampinėjo aplinkui. Nors vakarėlis buvo tikras šlamštas, ji nustebo, kad jaučiasi laiminga, trindamasi minioje ir kone eidama iš proto. Toks pasitenkinimas — retas dalykas: Ešling buvo aišku tik tiek, kad ji beveik niekados nejautė pilnatvės. Net didžiausią pasitenkinimo akimirką jai kažko trūkdavo, nes tas jausmas nepaliesdavo pačios jos esybės. Tai panėšėjo į mažytį, segtuko dūrio dydžio taškelį, kuris dar ilgai boluoja juodumoje išjungus televizorių.

Bet šįvakar ji buvo rami, viena, tačiau ne vieniša. Ir nors vienintelis vyriškis, kuriam ji krito į akį susiruošus eiti namo, buvo ne jos skonio, nemanė, kad jai nepasisekė.

Prie durų ji vėl susitiko poną Linksmuolį.

— Jau išeini? Luktelėk, — jis kažką brūkštelėjo ant popieriaus skiautės ir padavė jai.