Марианн Кейс - Sušis pradinukams

Jie išsitraukė senus kinų horoskopus ir pasklaidę rado sprendimą, kokio norėjo. Paskui pabandė žiūrėti televizorių, bet jis nieko doro nerodė. Tada Džoi dirstelėjo pro langą skersai gatvės „Sniego“ klubo pusėn. Durininkai juos įleisdavo nemokamai, nes jie gyveno toje pačioje gatvėje.

— Kas nori pereiti gatvę ir pašokti? — nerūpestingai pasidomėjo Džoi. Pernelyg nerūpestingai.

— Ne! — tarė Ešling, nes baimė ją vertė būti kategorišką. — Rytoj prieš darbą turiu būti puikios formos.

— Ir aš turiu darbą, — pasakė Džoi. — Esu greičiausia draudimo ieškinių tyrėja Vakaruose. Nagi, tik vienai taurei.

— Tu nė nesuvoki, ką dabar pasakei. Stebiuosi, kaip išvis prasižiojai. Jeigu eisiu su tavimi „vienai taurei“, baigsiu penktą valandą ryto svaigstančia galva, šokdama pagal ABBA muziką, žiūrėdama, kaip teka saulė, keistame bute su grupele dar keistesnių žmonių, kurių nepažįstu ir kurių niekados nebenorėsiu matyti.

— Dar nesu girdėjusi tokių tavo aimanų.

— Atleisk, Džoi. Turbūt šiek tiek nerimauju dėl darbo.

— Aš eisiu su tavimi, — pasisiūlė Tedas. — Jei tu nesugebėsi išgąsdinti vaikinų, tada aš atbaidysiu juos.

— Tu! — pašiepiamai nusijuokė Džoi. — Nemanau.

Dilanas parsirado tik po devynių. Klodai vargais negalais pavyko Molę ir Kreigą sukišti į lovą, ir tai buvo tikras stebuklas.

— Sveika, — pavargusiu balsu tarė Dilanas, nutrenkė portfelį prie holo sienos ir nusitraukė kaklaraištį. Tramdydama pyktį, nes portfelio sagtys ir vėl nubraukė dažų sluoksnį, Kloda sukaupė drąsą Dilano bučiniui. Jai būtų labiau patikę, jeigu jis nebūtų to daręs. Tas bučinys nieko nereiškė, buvo tik erzinamas įprotis.

Ji jau žiojosi, norėdama išrėžti, kokią siaubingą dieną išgyveno, tačiau jis buvo už ją greitesnis.

— Dieve, na ir dienelė! Kur jie?

— Lovoje.

— Abu?

— Taip.

— Gal reikėtų paskambinti į Vatikaną ir pranešti apie stebuklą? Aplankysiu juos ir ateisiu, — grįžo be kostiumo, su treningo kelnėmis ir sportiniais marškinėliais.

— Jokių naujienų? — paklausė ji, nekantriai laukdama informacijos ir šurmulio iš išorinio pasaulio.

— Jokių. O vakarienė?

Ak, vakarienė.

— Tiesiog nespėjau... Kreigo pilvo skausmai ir Molės susierzinimo priepuoliai... — ji atidarė šaldytuvą, ieškodama įkvėpimo. Nieko pagaminto. Nepadėjo ir šaldiklis. — Spagečiai ant skrebučio?

— Spagečiai ant skrebučio? Gerai, kad vedžiau tave, nepaisydamas tavo kulinarinių sugebėjimų, — nusišypsojo jai. Ar ji bent suvokė, kad ta šypsena buvo šiek tiek priverstinė?

— Iš tikrųjų gerai, — pritarė Kloda ir paėmė iš spintelės skardinę. Nebuvo tikra, ar pyksta jis, ar ne. Dilanas visados buvo linksmas, net ir kai pykdavo. Ji tam neprieštaravo, taip būdavo lengviau gyventi.

— Kaip sekėsi darbe? — ji pamėgino dar sykį užvesti kalbą. — Kodėl taip vėlai parėjai?

Jis pavargęs atsiduso:

— Juk žinai tą garsųjį amerikiečių gebėjimą pardavinėti? Tą, kuris trunka visą amžinybę?

— Taip, — sumelavo ji, kišdama duoną į skrudintuvą.

— Neprisimenu, kurioje žaidimo vietoje sustojau, kai paskutinįkart pasakojau apie jį. Ar jie iš tiesų ką nors nusprendė?

— Galbūt ketina tai padaryti, — stengėsi prisiminti Kloda.

— Gerai, taigi po ilgiausių svarstymų jie galų gale susimažino iki trijų paketų. Tada pareiškė, kad nori juos išbandyti. O tai, kaip supranti, yra didžiulė sumauto laiko gaišatis, todėl pasiūliau jiems siųsti ataskaitas iš bandymo vietų. Iš pradžių jie sutiko ir man pritarė. Paskui persigalvojo ir išsiuntė iš Ohajo kontoros du specialistus, kad šie atliktų bandymus...

Kloda pamaišė puodą ir nukėlė. Ji buvo nusivylusi. Tai velniškai nuobodu.

Susmukęs prie stalo, Dilanas varė toliau:

— Tada šiandien popiet sulaukiau skambučio, jie išvažiavo, nusipirko paketą iš Digitvare ir nė neketina išbandyti mūsų!

Štai čia Kloda ir pademonstravo, ką suprato iš visos jo tirados:

— Tačiau tai nuostabu! Jie net neketina išbandyti jūsų!

10

Liza stengėsi užmigti šaltoje vienišoje lovoje niūriame kambaryje Harkorto gatvėje, bet jai atrodė, kad snūduriuoja snūduriuoja ir yra įpusėjusi siaubingą košmarą.

Po šokiruojančios dienos diletantiškoje, saviveikliškoje kontoroje jai tapo aišku, kad blogiau susiklostyti reikalai negalėjo. Taip ji manė dar prieš mėgindama rasti nuomotis būstą. Iš pradžių tikėjosi, kad jai padės agentūra, bet registracijos mokestis buvo plėšikiškas. Telefonu ji taktiškai pasisiūlė juos gražiai paminėti savo žurnale, jeigu jie nereikalautų iš jos to nelemto mokesčio.

— Mums nereikia reklamos, — pasakė jai jaunas vyriškis. — Dėl Keltų tigro turime daugiau darbo, nei pajėgiame susidoroti.

— Keltų ko?

— Tigro, — jaunuolis, išgirdęs Lizos akcentą, paaiškino: — Ar prisimenate, kai Japonijos ir Korėjos ekonomika ėmė sparčiai augti, tas reiškinys buvo pavadintas Azijos tigru.

Žinoma, Liza, neprisiminė. Tokie žodžiai, kaip „ekonomika“, tiesiog atšokdavo nuo jos.

Jaunuolis kalbėjo toliau:

— Taigi dabar labai greitai kylanti Airijos ekonomika vadinama Keltų tigru. Tad, — jis stengėsi šnekėti kuo taktiškiau, bet jam nelabai sekėsi, — mums nereikia jokios nemokamos reklamos.

— Gerai, — tyliai tarė Liza ir padėjo ragelį. — Ačiū už paskaitą apie ekonomiką.

Pasinaudojusi Ešling patarimu, ji nusipirko vakarinį laikraštį ir peržvelgė nuomojamų butų ir gyvenamųjų namų madingame Dublino ketvirtajame rajone sąrašą. Norėdama apžiūrėti keletą vietų, susitarė dėl susitikimų po darbo. Tada Randolph Media sąskaita užsisakė taksi, kad ją pavežiotų.

— Atsiprašau, mieloji, — pasakė taksi vairuotojas. — Nežinau jūsų vardo.

— Nesijaudinkit, — lipšniai atsakė Liza. — Sužinosite.

Jau daugybę metų ji nevažinėjo viešuoju transportu ir nemokėjo už taksi iš savo kišenės. Ir dabar neketino to daryti.

Pirmiausia nuvyko apžiūrėti atskiro dviaukščio buto Bolsbridže. Laikraštyje jis buvo patraukliai aprašytas: patraukli kaina, geras pašto kodas, visi patogumai ir neblogos sąlygos. Iš tikrųjų vieta buvo puiki. Daugybė restoranų ir kavinių, tyli graži medžiais apsodinta gatvė su besirikiuojančiais nedideliais, bet tvarkingais ir išpuoselėtais namais. Taksi lėtai važiuojant ir ieškant keturiasdešimt aštunto namo, Lizos nuotaika pirmąkart pasitaisė nuo to laiko, kai klapsėjo akimis Džekui. Jai jau atrodė, kad čia gyvena.

Paskui ji pamatė tą namą. Vienintelį gatvėje namą, kuris, regis, buvo neteisėtai užimtas naujakurių: ant langų kabojo sudriskusios užuolaidos, kieme žėlė kelių pėdų aukščio žolė, ant betoninių įvažiavimo blokų rūdijo automobilis. Važiuodama taksi, ji skaičiavo namus, svarstydama, kuris yra keturiasdešimt aštuntas. Keturiasdešimt antras, keturiasdešimt ketvirtas, keturiasdešimt šeštas, keturiasdešimt... aštuntas. Tiesą sakant, keturiasdešimt aštuntas namas taip ir laukė, kada bus nugriautas.

— Po velnių, — atsiduso ji.

Jau buvo ir pamiršusi, ką reiškia ieškoti būsto ir kad tokios paieškos — pragariškas darbas. Virtinė vis labiau pribloškiančių nusivylimų.

— Važiuokite, — paliepė ji.

— Jūs teisi, — pratarė taksi vairuotojas. — Kur trauksime dabar?

Antroji vieta buvo šiek tiek geresnė. Bet staiga virtuvės grindimis perbėgo ruda pelė, kraipydama blizgančią uodegytę, ir šmurkštelėjo už šaldytuvo. Lizos galvos oda net pašiurpo iš pasibjaurėjimo.