Марианн Кейс - Sušis pradinukams

Liza paspartino žingsnį, apsimesdama nepastebėjusi, kaip Ešling moja jai ateiti ir prisidėti prie jų.

Akivaizdu, jog geras oras trenkė Ešling į galvą, kad išdrįso taip pat apnuoginti kojas, nes per priešpiečius Liza nugirdo, kaip ji užsisakė kojų vaško. Keista, ji nė nebandė jo gauti dovanų. Matyt, ketino būti tik paprasta vartotoja ir mokėti pinigus. Bet jeigu Ešling nenuvokia, kaip naudotis — na gerai, piktnaudžiauti — moterų žurnalo redaktorės pavaduotojos pareigomis, ją paprotinti — ne Lizos darbas.

Tokioms paprastoms moterims kaip Ešling buvo mažai šansų tapti Lizos draugėmis. Be to, Ešling užklupo ją verkiančią ir elgėsi su ja taip, tarsi jai būtų reikėję švelnumo, todėl Lizai tai dar labiau nepatiko.

Ji nesimpatizavo ir Mersedes, bet visiškai dėl kitų priežasčių. Tyli ir šaltakraujiška Mersedes ją gąsdino.

Kai Ešling, užsisakiusi kojų vaško, padėjo ragelį, Liza prajuokino visą kontorą, tarusi:

— Dabar tavo eilė užsisakyti vaško, Mersedes. Nebent šią vasarą madingos gorilos kojos.

Mersedes pervėrė Lizą tokiu piktu ir niūriu žvilgsniu, kad ši nedrįso padaryti pastabos apie jos koloritą, nors ir ketino. Mersedes buvo ideali kandidatė auginti žandenas ir ūsus.

— Ei, aš pajuokavau, — Liza apdovanojo Mersedes kalės šypsena, dar labiau jai pakenkdama, nes pavertė Mersedes netikėle ir plaukuota.

Ešling ir Mersedes buvo įgrisusios Lizai iki gyvo kaulo, tačiau su Triks ji elgėsi perdėm maloniai ir lipšniai. Tai buvo valdžios stiprinimo būdas, kurio ji griebdavosi ir anksčiau, — skaldyk ir valdyk. Pasirink numylėtinį, susidraugauk šuo juo, o kai tau bus naudinga — palik. Požiūrio pasikeitimas gimdo meilę ir baimę. Ji ketino visados maloniai elgtis tik su Džeku. Jis buvo vienintelis, teikiantis jai vilčių. Liza diskretiškai tyrinėjo, kaip jis reaguoja į ją. Elgėsi su ja visai kitaip nei su kitomis kolegėmis. Triks mokėdavo jį prajuokinti, su Mersedes buvo mandagus, Ešling, regis, jam nepatiko. Bet Lizai rodė pagarbą ir dėmesį. Net žavėjosi ja. Nieko stebėtina. Šią savaitę Liza keldavosi net anksčiau, negu buvo įpratusi, nes itin rūpinosi savo ir taip jau išpuoselėta išvaizda, įgudusiai įtrindama sluoksnelį po sluoksnelio įdegio kremo, nuo kurio jos veidas imdavo švytėti auksu.

Liza puikiai žinojo, kaip atrodo. Ir be makiažo (jau senokai regėjo save tokią), sakytum, visai nebjauri. Bet nepaprastai stengdamasi, iš patrauklios virto nepaprasta ir pritrenkiama gražuole. Ji ne tik rūpinosi plaukais, nagais, oda, makiažu ir drabužiais, bet rijo vitaminus nemažais kiekiais, per dieną išgerdavo šešiolika stiklinių vandens ir tik ypatingomis progomis uostydavo kokainą, o kas pusmetį į kaktą susileisdavo botulino toksino — jis paralyžiuodavo raumenis ir padarydavo veidą mielą ir lygut lygutėlį, be jokių raukšlių. Pastaruosius dešimt metų nuolatos jausdavo alkį, ir tai buvo beveik natūrali jos būsena. Kartais sapnuodavo, kaip valgo trijų patiekalų vakarienę, bet juk sapnuose žmonės daro keisčiausius dalykus!

Nors ir buvo užtikrinta dėl savo išvaizdos, Liza turėjo pripažinti, kad Džeko mergina šiek tiek ją pribloškė. Ji lengvabūdiškai manė, kad reikės varžytis su ta aire ir kad tai bus vieni juokai. Atplėšti Džeką nuo aistringos egzotiškos moters buvo vienas iš lengviausiai pasiekiamų tikslų.

Daug didesnis iššūkis — susirasti kur gyventi. Visą savaitę po darbo ji apžiūrėdavo įvairias vietas, bet nieko tinkamesnio taip ir neužtiko. Šįvakar ketino apžiūrėti lyg ir neblogą butą Kraistčerče. Nors nuoma brangi, jis buvo šiuolaikiškame name, iš ten lengva nukeliauti į darbą pėsčiomis. Vienas trūkumas tas, kad ji turėtų gyventi ne viena, o Liza jau senokai nebuvo su kuo nors gyvenusi, ypač su moterimi. Buto šeimininkės vardas buvo Džoana.

— Labai puikus butas, galėsite į darbą vaikščioti pėsčia, — susižavėjusi kalbėjo Džoana. — Taigi kaskart sutaupysite po vieną svarą dešimt pensų, kuriuos išleistumėt autobuso bilietui.

Liza linktelėjo galvą.

— Po du svarus dvidešimt pensų kasdien.

Liza vėl linktelėjo.

— O juk tai vienuolika svarų per savaitę.

Šįsyk Liza linktelėjo jau ne taip noriai.

— Tai sudaro keturiasdešimt keturis svarus per mėnesį ir daugiau nei šimtą svarų per metus. Dabar nuoma. Reikėtų palikti mėnesio užstatą, sumokėti už du mėnesius iš anksto ir du šimtus svarų užstato, jei staiga dingtumėte, palikusi didžiulę sąskaitą už telefoną.

— Bet...

— Ir, kaip dažnai būna, duosite man trisdešimt svarų per savaitę maisto prekėms. Pienui, duonai, sviestui ir kitiems produktams.

— Aš negeriu pieno...

— Bet jūsų arbatai!

— Aš negeriu arbatos. Ir nevalgau duonos. Nė neprisiliečiu prie sviesto, — Liza uždėjo ranką ant lieknų klubų ir nužvelgė Džoanos apvalumus. — Be to, kiek pintų pieno galima nupirkti už trisdešimt svarų? Tikriausiai laikote mane idiote.

Išėjusi į gatvę, Liza pasijuto nelaiminga. Ji labai pasiilgo Londono. Neapkentė šio miesto ir to, ką turi jame patirti. Jos toks puikus butas Ladbrouk Grouve! Būtų atidavusi bet ką, kad tik galėtų tenai atsidurti.

Tačiau ji gavo dar vieną didelį persikėlėlės smūgį. Londone buvo įsisukusi į madingo gyvenimo sūkurį, o čia ničnieko nepažinojo. Ir nenorėjo. Visi ją tik erzino. Šioje sumautoje šalyje niekas nesiteikdavo pasirodyti laiku, o vienas net turėjo įžūlumo pasakyti: „Žmogus, kuris skuba, turi gausybę laiko“. Vėluoti — tai jos , žurnalo redaktorės, privilegija.

Vieniša ir nelaiminga, ji sliūkino į atgrasų viešbutėlį. O, kad šįvakar Triks būtų įstengusi suorganizuoti vakarienę su kokia nors bent kiek išgarsėjusia asmenybe.

Jai labai nepatiko turėti laisvo laiko, nes nemokėjo juo pasinaudoti. Nors, tiesą sakant, iki šiol jo ir neturėjo — visados sunkiai plušėjo, buvo ambicinga. O kitados buvo kitaip. Dar prieš tą metą, kai ėmė nuolatos žvilgčioti per petį į ordas jaunesnių, sumanesnių, atkaklesnių, ambicingesnių merginų, besibūriuojančių jai už nugaros ir sunkiančių jos gyvenimą, virtusį rutina.

Šį savaitgalį ji turėjo apžiūrėti dar kelis butus ir namus, tad laikas praslinks gan greitai. Rytoj užsuks į kelias kirpyklas, vienoje pasidažys plaukus, o kitoje nusikirps. Gudrybė yra ta, kad reikia turėti kelias kirpėjas: jei netikėtai prireikus viena negalėtų tavęs įterpti tarp kitų klienčių, gal rastų laiko kita.

Liza sudarė su savimi sandėrį. Davė sau metus, per kuriuos išgarsins tą juokingą žurnalą, tada, žinoma, Randolph Media valdžia pripažins, kad ji gerai padirbėjo, ir apdovanos. Galbūt...

Paskubomis išmaukusi tris taures, Ešling susiruošė eiti, bet Triks ėmė maldauti, kad pasiliktų.

— Nagi, pasikraipykime! Drauge apkalbėkime ir sumalkime į miltus visus bendradarbius!

— Negaliu.

— Gali , — visai rimtai neatlyžo Triks. — Tau tik reikia pamėginti.

— Ne tai noriu pasakyti, — bet Triks buvo teisi. Kai Ešling galvoje iš tikrųjų sukdavosi bjaurios mintys, garsiai išsakydavo jas retai, nes nujausdavo, kad netrukus tai, ką ji galvoja, žinos visi. Nėra prasmės stengtis tai paaiškinti Triks, nes ji tik nuleis jos postringavimus juokais. — Ketinu aplankyti savo draugę Klodą.

— Pakviesk ją ateiti čia.

— Ji negali. Turi du vaikus, o jos vyras Belfaste.

Tik tada Triks ją paleido.

Ešling prasigrūdo pro penktadienio vakaro minią ir susistabdė taksi. Po penkiolikos minučių atsidūrė pas Klodą, pasirengusi picai, vynui ir rūsčiam Dilano teismui.