Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Trys, — atsiduso.

— O kuo tu vardu? — jo šypsena blykstelėjo apytamsiame kambaryje.

— Ešling.

Koks jo vardas? Koks nors kvailas. Kupidoniškas ar panašiai.

— ... Valentainas, — tarė jis. — Markas Valentainas. Paskambinsiu.

Tai vienas iš pavyzdžių, piktai pamanė Ešling, kai „paskambinsiu“ tiek ir tereiškia. Kodėl visados skambina baidyklės, o gražuoliai — niekuomet?

Minioje ji pamatė Džoi, gyvai besišnekančią su pusiau žmogumi, pusiau barsuku. Gerai, dabar jai reikėtų drožti namo.

— Iki, — mestelėjo Markui.

Ji per sena šitam studentiškam stumdymuisi. Pakeliui užklupo Tedą, besišnekučiuojantį su berniokiška raudonplauke. Jis buvo nutaisęs šypseną, kurios Ešling nebuvo mačiusi: jokių dūsavimų, jokios „prašau — mylėk mane“ grimasos, bet daug santūresnis šypsnys. Buvo pasikeitusi net jo kūno kalba. Užuot palinkęs į priekį, jis buvo šiek tiek atsilošęs, kad mergina galėtų pasilenkti prie jo arčiau.

— Sveikas, — Ešling kumštelėjo jam į žastą.

— Ešling! — iš susijaudinimo jis bandė ją apgauti.

Kai abu apsikeitė sveikinimais, jis atsigręžė į mažąją raudonplaukę.

— Siuzi, tai mano draugė Ešling.

Siuzi įtariai linktelėjo galvą.

— Ar atnešti tau išgerti? — paklausė Tedas Ešling.

— Ne, išeinu. Pavargau.

Liesu Tedo veidu perbėgo abejonė, paskui jis nustebino taręs:

— Palauk, eisiu su tavimi.

Lauke, kur tvyrojo žvarbokas nakties oras, Ešling sušuko:

— Ką sau manai? Tu jai patinki.

— Nėra ko rodyti pernelyg didelę nekantrą.

Ešling staiga pajuto širdgėlą. Dažniausiai juodu su Tedu paeiliui išeidavo iš vakarėlių sužeisti. Ką tik atsiradęs jo pasitikėjimas savimi pakeitė jų santykius.

— Šiaip ar taip, ji — komikų gerbėja, — tarė jis. — Taigi netrukus vėl ją pamatysiu.

Šeštadienio vakarą Dubline už jokius pinigus nebuvo įmanoma gauti taksi. Gyvenantieji atokiuose priemiesčiuose, kad nereikėtų stypsoti keturių valandų eilėje, pėdindavo iš miesto, vildamiesi pakeliui susistabdyti mašiną. Taigi Tedas ir Ešling, kulniuodami namo, susidūrė su nenutrūkstamu pusgyvių girtų zombių, didelėmis grupėmis svirdinėjančių jiems priešais, srautu.

— Kaip sekasi darbe? — paklausė Tedas, užleisdamas vietą kitam zigzagais šlitiniuojančiam lėbautojui.

Ešling atsakė ne iš karto:

— Puikiai. Darbas žavus. Kartais. Kai nepradedu žvairuoti nuo gausybės spaudos pranešimų kopijavimo.

— Ar išsiaiškinai, kodėl mergužėlė Mersedes pavadinta automobilio vardu?

— Jos motina ispanė. Tiesą sakant, ji labai graži, jeigu jau prašnekai apie ją, — pasakė Ešling. — Ji tyli ir itin kultūringa. Ištekėjusi už turtingo vyruko, mėgsta arklius ir sukinėjasi tarp arklių lenktynių mėgėjų. Man susidarė įspūdis, jog darbas jai tik hobis, bet šiaip ji miela.

— O kokie tavo santykiai su bosu, kuriam nepatinki?

Ešling skrandis susitraukė:

— Jis vis dar nemėgsta manęs. Vakar pavadino mane „mažąja panele Pataisyk“ — tik todėl, kad pasiūliau jam dvi tabletes nuo galvos skausmo.

— Po velnių! Gal praėjusiame gyvenime buvote priešai, dėl to ir nesutari su juo?

— Tikrai taip manai? — sušuko Ešling ir metė žvilgsnį į išsišiepusį Tedą. — Ne, taip negalvoji. Ak, mažas neištikimas žmoguti. Kai kitąsyk norėsi, kad išpranašaučiau ateitį, geriau pas mane neik.

— Atsiprašau, Ešling, — jis tvirtai apkabino ranka jai kaklą. — Na, dabar tave pradžiuginsiu: kito šeštadienio vakarą vaidinsiu „Upės“ klube. Ar ateisi?

— Ar ką tik nesakiau, kad nepranašausiu tau ateities? Pagyvensim — pamatysim.

13

Pirmadienio rytą Kreigas sekiojo paskui mamą po kambarį unkšdamas:

— Kodėl tvarkai?

Kloda čiupo pėdkelnių raizgalynę ir įmetė į drobinį krepšį, o paskui, kai rankos pavargo svaidant megztinius į stalčius ir kabinant chalatus ant pakabų, nes skudurų buvo per akis, o dar laukė drapanos po lova, klestelėjo ant drabužių krūvos, užkėtusios miegamojo krėslą.

— Ar ateis močiutė Keli? — toliau kamantinėjo ją Kreigas.

Jis tikėjosi išgirsti teigiamą atsakymą, nes toks nepaprastas sujudimas dažniausiai kildavo prieš ateinant į svečius Dilano motinai.

— Ne.

Kreigas nukūrė įkandin Klodos, kai ji lyg įsiutusi tigrė įsiveržė į vonios kambarį ir ėmė garsiai šiūruoti šepečiu klozetą.

— Kodėl? — neatstojo jis.

— Todėl, — sušnypštė ji, suerzinta kvailo klausimo, — todėl, kad ateina valytoja.

— Mole, greičiau, — užbliovė Kloda drambliais išpuošto Molės kambario link. — Flora gali tučtuojau pasirodyti.

Mintis apie trynimąsi namuose, kol Flora padarys savo darbą, buvo atkari. Ne todėl, kad Flora norėdavo šnekėtis tik apie savo gimdą, bet todėl, kad pats jos buvimas vertė Klodą siaubingai jaustis viduriniosios klasės atstove ir išnaudotoja. Ji buvo jauna, stipri ir darbinga, taigi visai nepateisinama ir neatleistina, kad jos namus turi kuopti penkiasdešimt aštuonerių metų moteris, kamuojama gausybės problemų.

Ji keliskart bandė likti su Flora, bet viskas baigdavosi tuo, kad pasijusdavo savo namuose tikra nusikaltėle. Regis, vos įžengdavo į kurį nors kambarį, tučtuojau prisistatydavo Flora, apsijuosusi dulkių siurbliais it išsiplėtusiomis venomis, o Kloda niekada nesumodavo, ką reikėtų pasakyti.

— Ak... — pratardavo ji, droviai šypsodamasi. — Aš, hm... Ak, netrukdysiu jums.

— Jūs visai netrukdote, — ramindavo Flora. — Būkite ten, kur esate.

Tik vieną kartą Kloda pakluso Florai ir toliau sėdėjo, vartydama interjerų žurnalus ir kaisdama iš gėdos, kol Flora pūkštė ir stumdė siurblį aplink jos kojas.

Flora gaudavo penkis svarus už valandą. Graužiama kaltės jausmo, Kloda ėmė mokėti šešis. Jautėsi taip nepatogiai, kad buvo nepakeliama net matyti Florą, taigi visados stengdavosi dingti iš namų dar prieš jai ateinant.

— Mole, — užbaubė ji, dundėdama laiptais žemyn. — Paskubėk!

Virtuvėje, žvilgtelėjusi į laikrodį, ji čiupo šūsnį tapetų pavyzdžių ir vieno iš jų kitoje pusėje pakeverzojo raštelį Florai. Keliais brūkštelėjimais nupiešė dulkių siurblį — stačiakampį su stirksančių iš jo laidu. Tada — kelis kvadratus ir lietų, lyjantį ant jų. Paskui nubraižė dvi strėles — viena rodė į krūvą palaidinių, suverstų ant stalo, o kita — į dulkių skudurą ir valiklį.

Dabar Flora supras, kad Kloda nori, jog ji išsiurbtų dulkes, išplautų virtuvės grindis, išlygintų drabužius, nuvalytų dulkes ir išblizgintų paviršius.

Kas dar? Kloda skubiai apsidairė. Kaimynų katinas, štai kas. Ji nenorėjo, kad Flora įsileistų jį, kaip buvo nutikę aną savaitę. Murzius Bredis pasijuto jos namuose taip jaukiai, kad, kai ji grįžo, žiūrėjo televizorių letenose laikydamas nuotolinio valdymo pultelį. Vos išvydę, Molė su Kreigu iškart jį įsimylėjo ir ėmė garsiai bliauti, kai katinas tučtuojau buvo išlydėtas iš namo. Todėl greitosiomis nupiešė apskritimą — katino snukutį virš didesnio apskritimo — jo kūno ir užbaigė Murziaus portretą, pripiešdama ausis ir ūsus.

— Duok man raudoną kreidelę, — paliepė Molei.

Pižamą su bananais vilkinti Molė padavė jai nepadrožtą geltoną pieštuką.

— Ak, suprantu. Jei nori ką nors padaryti kaip pridera, turi tai padaryti pati.

Piktai kalbėdamasi su savimi, Kloda įnirtingai rausėsi piešimo reikmenų dėžėje, kol galų gale rado kreidelę, ir be jokio pasitenkinimo perkryžiavo katiną dideliu raudonu X. Juk aišku, kad Flora supras?