Марианн Кейс - Sušis pradinukams

Jos reikalavimai gyvenimui niekados nebuvo pernelyg dideli, ji visados gaudavo tai, ko norėdavo. Viskas atrodytų tiesiog tobula: turėjo du sveikus vaikus, gerą vyrą, jos nekamavo piniginiai rūpesčiai. Bet vėliau visa tai pasidarė panašu į nepaliaujamą sunkų ir nuobodų darbą, labai ilgai atliekamą. Ji mėgino prisiminti, kada jis buvo pradėtas, o kai neįstengė, iš baimės išmušė prakaitas. Mintis, kad tai gali išsikristalizuoti į ne ką kita, o į pastovumą, varė siaubą. Iš prigimties ji buvo laiminga, nesudėtinga asmenybė, palyginti su vargše Ešling, kompleksuojančia beveik dėl visko.

Bet kažkas buvo pasikeitę. Ne taip seniai ją kurstė laukimas ir optimizmas. Kas pasikeitė, kas yra ne taip?

14

— Dietinio Lilt ar Purdeys? — susimąstė Ešling. — Nežinau.

— Na, apsispręsk, — ragino Triks, laikydama rašiklį virš spirališkai įrišto bloknoto. — Jei nepaskubėsi, parduotuvę uždarys.

Nors „Kolin“ komanda drauge darbavosi mažiau nei dvi savaites, kontoroje jau buvo nusistovėjusi rutina. Dukart per dieną — rytą ir popiet — būdavo rengiamas žygis į kokią nors parduotuvę. Be to, dar vieną kartą būdavo sulakstoma parsinešti priešpiečių ir vaistų pagirioms.

— Aha, — tarė Triks. — Štai ir Viržių uola.

Į kontorą įžirgliojo Džekas Divainas susitaršiusiais plaukais ir susirūpinusiu veidu.

— Negaliu apsispręsti, — sudejavo kankindamasi Ešling, nes nežinojo, kokio gėrimo nori.

— Žinoma, negali, — įgėlė Džekas, nesulėtindamas žingsnio. — Juk tu moteris!

Jis trinktelėjo savo kabineto durimis, ir visi ėmė užjaučiamai linguoti galvas.

— Akivaizdu, kad susitaikymo priešpiečiai su Mei patyrė nesėkmę, — pasakė Kelvinas, kraipydamas pirštą.

— Kaip jis kankinasi, — Šauna Grifin pakėlė akis nuo „Gėlų mezginių“ vasaros numerio korektūros, jos balsas drebėjo. — Toks patrauklus vyriškis, bet labai nepasiekiamas, labai nelaimingas.

Šauna Grifin buvo stambi šviesaus gymio moteris, šiurpiai panaši į baidyklę. Ji nuolatos viršydavo rekomenduojamą Mils & Bonos dozę.

— Nelaimingas? — suniekino Ešling. — DžD? Jis tik prastai nusiteikęs.

— Dar nesu girdėjusi, kad taip piktai kalbėtum apie žmogų, — kimiai šūktelėjo Triks. — Sveikinu. Žinojau, kad tavyje tai slypi! Matai, ką gali, kai pasistengi.

— Dietinio Lilt ir maišelį sagų.

— Baltų ar rudų?

— Baltų.

— Pinigus.

Ešling padavė svarą, Triks viską užsirašė ir nuėjo prie kito žmogaus.

— Liza? — pagarbiai pasiteiravo Triks. — Gal norėtumėt ko nors?

— Hmmm? — pašoko Liza. Ji buvo nuklydusi labai toli. Džekas sužinojo, kad ji dar nesusirado kur gyventi, taigi po darbo pažadėjo nuvežti apžiūrėti namo, kurį ketino išnuomoti jo draugas. Ji nerimavo, kad po priešpiečių jis grįš su Mei, bet, regis, nebėra jokių kliūčių...

— Cigarečių? — pasiūlė Triks. — Becukrės kramtomosios gumos?

— Taip. Cigarečių.

Vėl atsidarė durys, ir išėjo Džekas, jis atrodė tarsi truputį pamišęs. Triks vikriai nustraksėjo prie savo stalo, įgudusiu riešo judesiu atitraukė stalčių, įmetė cigaretes ir jį užstūmė. Džekas ėmė slankioti tarp stalų, visi vengė jo žvilgsnio. Tie, kurie įstengė pajudėti, kaišiojo cigaretes, kad jų nesimatytų. Lizos cigarečių pakelis gulėjo atidarytas šalia pelės kilimėlio, ir nors Džekas dvejojo ir atrodė, kad tuojau liausis šmirinėjęs, vėl pagreitino žingsnį ir šmirinėjo toliau. Visi krūptelėjo. Tada jis priėjo prie Ešling ir sustojo. Kontora tyliai atsikvėpė. Trumpam.

Nors ir nenorėjo, Ešling pakėlė veidą ir pažvelgė į jį. Jis tylomis pakreipė galvą jos Marlboro pakelio link. Ji atsargiai linktelėjo, nekęsdama savo nuolankaus būdo. Jis elgėsi su ja labai nemaloniai, bet ji buvo bene vienintelė, iš kurios nuolat kaulydavo cigarečių. Aišku, kad turi ant kaktos kvailės antspaudą.

Spoksodamas į ją šaltomis akimis, jis suspaudė lūpomis kandiklį ir, kaip visada, lėtai ir ramiai išsitraukė cigaretę iš pakelio. Ji stumtelėjo jam degtukų dėžutę, stengdamasi neprisiliesti prie jo. Nenuleisdamas nuo jos akių, jis užžiebė degtuką, pridėjo liepsną prie cigaretės galiuko, paskui užpūtė. Pakėlė cigaretę į viršų ir giliai patraukė.

— Ačiū, — sumurmėjo.

— Kada ketinate vėl pradėti pirkti rūkalus? — paklausė Triks, nes kol kas jautėsi saugiai. — Akivaizdu, kad neįstengiate jų atsisakyti. Taip daryti neteisinga, tikriausiai uždirbate nepalyginti daugiau už Ešling, bet jau išprašėte iš jos gausybę cigarečių.

— Tikrai? — nustebo jis. — Argi? — jis įbedė žvilgsnį į Ešling, o ši stengėsi išnykti savo kėdėje. — Atsiprašau, nepastebėjau.

— Nieko tokio, — burbtelėjo Ešling.

Džekas dingo savo kabinete, o Kelvinas abejingai tarė:

— Šunsnukis, bet pyksta ant savęs , kad išnaudoja darbuotojus, vogdamas iš jų cigaretes. Džekas Divainas, darbininkų klasės didvyris.

— Tikriau sakant, norėtų būti darbininkų klasės didvyriu, — su panieka įsiterpė Triks.

— Kaip? — Ešling neįstengė nuslėpti smalsumo.

— Jis labai norėtų būti kuklus paprastas amatininkas, sąžiningai atliekantis dienos darbą už sąžiningą dienos atlygį, — Triks panieka tokiems kukliems troškimams vos juntama.

— Problema ta, — ėmė aiškinti Kelvinas, — kad jis gimęs viduriniosios klasės šeimoje, ir jį slegia visokie pranašumai. Pavyzdžiui, išsilavinimas. Paskui jis tampa generaliniu direktoriumi ryšių srityje. Be to, — Kelvinas staiga pritildė balsą, — atsiskleidžia puikūs jo vadybininko gebėjimai.

— Jo širdį sudaužė teisingumas ir dora, — atsiduso Triks. — Manau, jį kamuoja viduriniosios klasės kaltė. Štai kodėl visados siūlosi pataisyti daiktus. Todėl ir turi visokių vyriškų pomėgių.

— Kokių vyriškų pomėgių?

— Na, tas vyriškis mėgsta buriuoti, — pasakė Triks.

— Tačiau tai nepanašu į darbininkų klasės gyvenimo būdą. Pliaupti alų bokalais — tai ir yra vyriškumas, — tarė Kelvinas. — Ir jodinėti ant seksualių pusiau vietnamiečių moterų, — pridūrė, — tai irgi labai vyriška.

Ešling nedrąsiai prisėlino prie Lizos.

— Ar galėčiau paklausti?

— Ne, ačiū, — uždainavo Liza, net nepakeldama nuo stalo akių. — Šįvakar nenoriu eiti išgerti su tavimi ir Triks, tavo drauge Džoi arba dar su kuo nors kitu. Ir jokį kitą vakarą.

Lizos pasitenkinimui, visi suprunkštė.

— Apie tai klausti neketinau, — nuo sumišimo Ešling ant kaklo atsirado rausvai rudos spalvos dėmė. Ji tik stengėsi būti maloni atvykėlei į Dubliną, bet Liza viską išvertė taip, tarsi Ešling būtų įkyriai piršusis Lizai į draugystę. — Klausimas susijęs su darbu. Gal galėtume kitaip pateikti problemų puslapį?

— Kaip, Einšteinai?

— Į klausimus galėtų atsakyti ne konsultantas, o aiškiaregys.

Liza susimąstė. Nebloga mintis. Labai šiuolaikiška, dabar visi, norėdami susitvarkyti gyvenimą, atkakliai ieško dvasinių dalykų. Ji tuo netikėjo — laikėsi nuostatos, kad jos laimė yra jos rankose, bet visuomenei drausti, kad tai būtų skleidžiama, nebuvo prasmės.

— Galbūt.

Palengvėjimas numalšino Lizos geluonies skausmą. Per tą trumpą laiką, kai Ešling darbavosi „Kolin“, ją kankino nuolatinis rūpestis, kad trūksta idėjų. Tada Tedas pakišo mintį, kad ji pagalvotų, apie ką pati norėtų skaityti žurnale, ir staiga jai atsivėrė akys. Ją domino visa, kas susiję su Taro kortomis, reiki, feng šui, angelais, kerėjimais ir burtais.