Марианн Кейс - Sušis pradinukams

Baigusi piešti, Kloda sunkiai atsiduso. Jai labiau patiktų valytoja, kuri mokėtų skaityti. Kad Flora beraštė, ji suvokė tik po daugelio savaičių. Iš pradžių Kloda palikdavo visokius sudėtingus raštelius, prašydama Floros padaryti tą ir aną, pavyzdžiui, išimti skalbinius iš skalbyklės, kai ši baigia skalbti, arba išvalyti šaldiklį.

Flora niekad nesiskųsdavo. Nors naktį Kloda nesudėdavo akių, niršdama dėl blogo jos darbo, jausdavosi labai įžeista, bet jos nebardavo. Kad ir kaip buvo sunku, nenorėjo jos prarasti. Valytojos buvo aukso vertės. Net ir prastos.

Be to, Kloda nepasitikėjo savo gebėjimu pelnyti pagarbą. Įsivaizdavo, kaip mėgina išplūsti Florą drebančiu neįtikinamu balsu: „Dabar pažvelkit čia, mano geroji moteriške, šitaip nieko nebus“.

Galų gale vieną rytą privertė Dilaną vėluoti į darbą, kad šis išsiaiškintų su Flora. Ir, žinoma, Dilanui, jautriam žmogui, Flora prisipažino nemokanti skaityti. Dilanas turėjo puikią savybę: mokėjo sutarti su visais žmonėmis. Jis pasiūlė išeitį, ir Kloda pradėjo Florai piešti tai, ką ji turi padaryti.

Blaškantis tarp kaltės ir piešinių, jai atrodė, kad beveik lengviau būtų pačiai tvarkyti namus. Beveik, bet ne visai. Ir vis dėlto Kloda mėgaudavosi vienu rytu per savaitę, kai jos neslėgė įtampa. Rūpinimasis namais buvo lyg tilto per Forto upę dažymas, tik dar blogiau. Ji niekados neįstengė susidoroti su darbais, ir tą akimirką, kai darbas būdavo padarytas, reikėdavo jo imtis dar kartą. Ką tik išvalyta virtuvė — ne, palaukit! Net jeigu ji valydavo ją, jie slysčiodavo su batais, palikdami purvo dryžius, ir jos triūsas nueidavo niekais. O drobinis krepšys, regis, nuolatos mistiškai prisikaupdavo. Net išskalbus tris partijas, kai, jos žiniomis, namuose būdavo išskalbti drabužiai visi iki vieno, užliejęs šilta banga pasitenkinimas, pasiekus tokius laimėjimus, akimirksniu dingdavo vos įžengus į miegamąjį, nes drobinis krepšys, dar prieš kelias minutes buvęs tuščias, dabar kažkodėl būdavo kaupinas.

Jai bent nereikėjo rūpintis sodu. Ne todėl, kad jis būtų nepriekaištingai prižiūrimas. Sode viešpatavo baisi netvarka, žolė buvo išguldyta ir reta, nes ją lakstydami trypė vaikai, o po sūpynėmis žiojėjo plikas žemės lopas. Bet kol Molė su Kreigu maži, ji buvo atleista nuo sodo darbų. Ir gerai. Buvo prisiklausiusi baisių istorijų apie sodininkus iš pragaro.

Po kelių nesėkmingų bandymų — Molė norėjo užsimaukšlinti skrybėlę, o Kreigas turėjo grįžti pasiimti savo žaidimo — Kloda skubiai sugrūdo vaikus į Nissan Micra. Kai tik įkišo raktą į uždegimo spynelę, Molė suriko:

— Noriu sisiuko.

— Bet tu ką tik buvai, — Kloda dar labiau suirzo, bijodama susidurti su Flora.

— Bet man vėl reikia.

Molė tik visai neseniai buvo pripratinta eiti į tualetą, taigi naujas įprotis dar buvo jai nenusibodęs.

— Tada einam, — Kloda šiurkščiai iškėlė Molę iš jos kėdytės, greitai nutempė į namus ir išjungė signalizaciją, kurią buvo ką tik įjungusi. Kaip ir reikėjo tikėtis, nors Molė visaip raukė veiduką ir žadėjo „tuoj“, neįstengė išspausti nė lašo. Jos grįžo prie automobilio, ir Kloda pasuko į miestą.

Nuvežusi Kreigą į mokyklą, svarstė, kur patraukti toliau. Pirmadieniais dažniausiai palikdavo Molę vaikų darželyje ir keletą valandų mankštindavosi sporto salėje. Bet ne šiandien. Mat Molei neleista savaitę lankyti darželio, nes ji įkando kažkokiam vaikui, o sporto salėje nebuvo vaikų priežiūros kambario. Kloda nusprendė keliauti į miestą ir pasišlaistyti po parduotuves, kol bus saugu grįžti namo. Diena buvo saulėta, ir motina su dukrele iš lėto slinko Graftono gatve stabtelėdamos — Molei primygtinai prašant — paglostyti benamio berniuko šuns, pasigrožėti gėlių kiosku ir pašokti pagal smuiko muziką. Praeiviai atlaidžiai šypsojosi gražutei Molei. Ji atrodė žaviai ir absurdiškai — užsimaukšlinusi rausvą veltinę skrybėlaitę ir strapaliojanti šokio ritmu.

Joms kėblinant gatve, Klodai svaigo galva, o širdis buvo išbrinkusi ir skaudėjo nuo meilės. Molė iš tikrųjų buvo labai juokinga: žingsniavo išdidžiai it viršila išpūtusi krūtinę ir norėjo susidraugauti su kiekvienu sutiktu vaiku. Ne visados lengva būti motina, svajingai pripažino Kloda. Bet tokiomis akimirkomis, kaip ši, ji nė už ką nebūtų norėjusi keisti savo gyvenimo.

Laikraščių pardavėjas neslėpdamas žavėjosi nediduke gražiai sudėta moterimi, iš paskos tempiančia mažą mergaitę.

— Herald? — viltingai pasiūlė jis.

Kloda apgailestaudama pažvelgė į jį.

— O kam? — paklausė. — Skaityti laikraščių nebeturiu laiko nuo 1996 metų.

— Anoks čia pelnas, jei parduosiu vieną egzempliorių, — pritarė laikraščių pardavėjas, nužvelgdamas Klodą iš nugaros.

Ji žinojo, kad jis stebi ją, ir pasijuto labai gerai. Įžūlus, šelmiškas jo žvilgsnis priminė laikus, kai vyrai nuolatos šitaip spoksodavo į ją. Atrodė, kad tai buvo labai seniai, tarsi būtų nutikę kitai moteriai.

Bet kas jai darosi? Susijaudino, nes laikraščių pardavėjas maloniai į ją pažvelgė?

Tu ištekėjusi moteris , sudraudė save.

Taip, ironiškai atsakė, ištekėjusi iki gyvos galvos.

Stefeno Grino centrą Kloda su Mole pasiekė per pusantros valandos, bet per tą laiką jos, žinoma, susibarė. Mat kai Kloda nenupirko Molei antros ledų porcijos, toji pademonstravo motinai staigaus įniršio protrūkį. Ji elgėsi taip, tarsi ją būtų ištikęs epilepsijos priepuolis: raičiojosi ant grindų, daužydama galvą į plyteles, rėkdama ir plūsdamasi. Kloda mėgino Molę pakelti, bet ši rangėsi it aštuonkojis.

— Nekenčiu tavęs! — klykė.

Nors Kloda buvo apstulbusi ir sumišusi, stengėsi kalbėti ramiu balsu, įtikinėdama Molę, kad nuo antros ledų porcijos jai skaudės pilvuką, ir grasindama, kad jeigu ji neatsistos ir tučtuojau nepradės deramai elgtis, turės visą kitą savaitę kas vakarą anksti eiti į lovą.

Pro šalį ėjo daugybė motinų griežtais veidais. Jos buvo apsikrovusios vaikais ir jiems automatiškai sušerdavo. „Ei, Džeksonai“. Tsss!, „Neerzink Tamaros“. Pliaukštelėjimas. „Zoja!“ Smūgis! „Jei sučiupsiu tave Brukline dar kartą, bjaurybe, užmušiu“. Kepštelėjimas per užpakalį! Svaidydamos niekinamus žvilgsnius, jos šaipėsi iš liberalių Klodos principų. Nepagailėk tai mergiščiai diržo , patarė „stiprių smūgių mokyklos“ veidai. Eiti anksti į lovą , kokia nesąmonė. Įkrėsk jai šiek tiek proto, vaikai supranta tik tokią kalbą.

Kloda su Dilanu nusprendė niekados nemušti savo vaikų. Bet kai Molė ėmė ją spardyti ir nesiliovė klykusi, Kloda trūktelėjusi pakėlė ją nuo grindų ir smarkiai pliaukštelėjo per plikas kojas. Atrodė, kad aiktelėjo visas Dublinas. Ūmai visos plokščiaveidės vaikų mušėjos išnyko, ir Klodą viena po kitos ėmė atakuoti poros kaltinančių akių. Visi, kurie ją supo, panėšėjo į vaikų teisių gynimo agentūros darbuotojus.

Jos veidą išmušė tamsus gėdos raudonis. Kaip ji drįsta užsipulti bejėgę mažą mergaitę? Kas jai užėjo?

— Eime, — ji greitosiomis nutempė kaukiančią Molę, išsigandusi savo rankos žymes ant švelnios kojytės. Kad išpirktų savo kaltę, Kloda tuojau nupirko Molei ledų (jie ir sukėlė skandalą), tikėdamasi ramybės, kuri truks tiek, kiek Molė valgys ledus.

Bet ledai ėmė tirpti, ir Kloda buvo išprašyta iš audinių parduotuvės, nes Molė rūpestingai ištrynė vafliniu ledų indeliu visą muslino užuolaidų rietimą, išmargindama jį stora balta juosta. Rytas buvo apkartintas, ir valydama nuo Molės smakro Kalėdų Senelio barzdą, atsiradusią nuo ledų, Kloda niekaip negalėjo atsikratyti jausmo, kad gyvenimas kitados buvo linksmesnis ir panėšėjo į skaidrų švytėjimą. Ji visados labai skubėjo pasitikti savo ateities, džiaugsmingai įsitikinusi, kad ji atneš tik gerus dalykus. Ir tuo nenusivylė.