Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Nekenčiu, kai jis išvažiuoja į tas prakeiktas vakarienes ir konferencijas! — sušuko Kloda. — Man rodos, jis važiuoja per toli ir per dažnai.

Ešling delsė, bet paskui susirūpinusi vis tiek paklausė:

— Juk nemanai, kad jis... ką nors turi?

— Ne! — sukikeno Kloda. — Žinoma, ne. Tik norėjau pasakyti, kad pavydžiu jam... jo laisvės. Esu priversta lindėti namuose su dviem vaikais, o tuo metu jis palaimingai miega kokiame nors prašmatniame viešbutyje ir mėgaujasi vienatve. O aš to neturiu... — liūdnai nutilo ji.

Vėliau užrakinusi duris ir langus Kloda nervindamasi atsigulė į lovą ir susigriebė galvojanti apie Ešling abejones dėl Dilano: ar jis neturi kitos moters. Jis neturi, bet ar tikrai? Gal yra užmezgęs romaną? O gal toli nuo namų dulkinasi su kokia nors atsitiktine merga? Greitas, pašėlęs ir nieko neįpareigojantis seksas? Ne, ji žinojo, kad jis taip nedaro. O jeigu taip atsitiktų, užmuštų jį.

Bet ir pati truputį nustebo, kad mintis apie Dilaną, besimylintį su kita moterimi, ją sujaudino. Dar šiek tiek pamąstė, perbėgdama pažįstamus vaizdus. Ar jie daro tai panašiai, kaip juodu su Dilanu? Gal išradingiau? Audringiau? Smarkiau? Aistringiau? Kai vaizduotėje iškilo pornografinis filmas, jos kvėpavimas padažnėjo, o kai įsiaudrino, leido sau patirti kelis greitus, stiprius orgazmus. Paskui nugrimzdo į gilų palaimingą miegą, kol jos nepažadino Molė, užsimaniusi sisiuko.

12

Visą šeštadienio popietę Ešling bastėsi po parduotuves, ieškodama madingo seksualaus kostiumėlio darbui. Tiesą sakant, ji norėjo atrodyti kaip Liza, nors ir nelabai aiškiai žinojo — kaip. Tikriausiai tada ji pasijustų nusipelniusi naujo darbo, o ją persekiojęs nerimas išnyktų. Tačiau kad ir ką bandė matuotis, jai nepavyko pasiekti tviskančio Lizos elan 7. Kai grėsmingai priartėjo parduotuvių uždarymo metas, ji iš desperacijos nusipirko keletą daiktų ir išsekusi, nepatenkinta nusvirduliavo namo.

Vaikinas buvo įsitaisęs ne jos tarpduryje, bet susigūžęs šalia jų po oranžine antklode. Ešling pirmąkart pamatė jį nemiegantį. Vieni praeiviai numesdavo jam monetą, kiti perliedavo žvilgsniu, kuriame buvo sumišęs pasibjaurėjimas ir baimė, tačiau daugelis žmonių tiesiog jo nepastebėdavo. Tarsi jo nė nebūtų.

Norėdama pasiekti duris, turėjo praeiti pro pat jį. Jai buvo labai nepatogu, nes nežinojo, kaip derėtų elgtis, bet atrodė, kad gal reikėtų ką nors jam pasakyti. Šiaip ar taip, jie juk kaimynai.

— Hm, labas, — suniurnėjo, greitosiomis nužvelgdama jį.

— Labas, — išsišiepė jis.

Jam trūko priekinio danties.

Kai ji nuskubėjo toliau, jis linktelėjo į blizgantį parduotuvės maišą.

— Ar nusipirkai ką nors gražaus?

Ji sustingo pusiaukelėje tarp jo ir durų, bet labai nekantravo dingti jam iš akių.

— Ak, tiesą sakant, ne. Tik keletą smulkmenų darbui.

Ji norėjo išsipjauti sau liežuvį: iš kur jis žino?

— Kaip ten sakoma? — jis susimąstęs sužvairavo: — „Nesirenk į darbą taip, kaip reikia, bet renkis taip, kaip nori“. Ar teisybė?

Ešling buvo taip sutrikusi, kad neįstengė susikaupti.

— Ar tu?.. — ji nusitraukė nuo peties kuprinę, nes pasiimti piniginę jai trukdė didžiulis blizgantis maišas, vadalojęsis šalia jos. — Ar norėtum?..

Jos paduotą svarą jis paėmė grakščiai linktelėdamas galvą. Nuraudusi iš gėdos, nes tie paduoti pinigai buvo menki, palyginti su išleistaisiais palaidinukei ir rankinei, kurios jai net nereikėjo, piktai uždundėjo laiptais. Aš sunkiai uždirbu pinigus, nertėjo ji. Itin sunkiai, pasitaisė, pagalvojusi apie praėjusią savaitę. Ir jau labai seniai nesu nieko pirkusi. Kad ir kaip būtų, viskas perkama kreditan. Ir ne mano kaltė, kad jis — alkoholikas arba narkomanas, vartojantis heroiną. Nors nepajuto nuo jo sklindančio alkoholio kvapo ir, regis, nepastebėjo jokių abstinencijos požymių.

Saugiai pasiekusi butą ir uždariusi duris, ji lengviau atsiduso. Grįžau tik per Dievo malonę, pagalvojo. Galėjau nusibaigti gatvėje. Tada ėmė save barti už tokią melodramą. Prasti kaip niekad popieriai.

Ešling nubloškė maišus ant stalo ir nusispyrė batus. Ši diena ją išsunkė. O dabar įšoks į vakarėlio drabužius ir išeis linksmintis su Džoi. Jai labai patiktų likti namie. Kai tau per trisdešimt, tarsi išgyveni atvirkštinę paauglystę. Jos kūnas buvo pradėjęs keistis ir dažnai priblokšdavo keisti, kartais gėdingi potraukiai. Pavyzdžiui, noras pabūti vienai namie šeštadienio vakarą ir žiūrėti vaizdajuostę apie storulius Beną ir Džerį.

— Bet jeigu niekur neisi, niekados nesusipažinsi su vyriškiu, — nuolatos nepatenkinta priekaištaudavo Džoi.

— Eisiu. Šiaip ar taip, turiu Beną ir Džerį. Jie vieninteliai, kurių man reikia.

Bet šįvakar ji turėjo kur nors išeiti. Abi su Džoi nusprendė eiti į salsos klubą ir paieškoti medžiagos pirmajam „Kolin“ straipsniui apie susipažinimo su vyrais galimybes. Kai dirbo „Moters namuose“, nėra nieko panašaus rašiusi, tad kartais, kaip ir dabar, ilgėdavos savo senojo darbo. Ir ne todėl, kad dažnai turėdavo padirbėti ir šeštadienio vakarais. O todėl, kad „Moters namuose“ galėdavo atlikti savo darbą net miegodama. Jos pareigos „Kolin“ vis dar buvo gan miglotos. Baiminantis, kad jai bus liepta daryti bet ką , ir laukiant nurodymo atlikti darbą, kuris bus ne jos jėgoms, skrandis susisukdavo į mazgą. Ešling mėgo aiškumą, o vienintelis aiškus dalykas apie darbą „Kolin“ buvo tas, kad ji nežinojo, kas bus toliau.

Nervų gadinimas!

Jaudinantis dalykas, pasitaisė. Ir žavus. Ir labai smagu darbuotis su daugybe naujų žmonių: senajame jos darbe buvo tik trys žmonės, triūsiantys visą dieną. Bet visi buvo mieli. Ne tokio sunkaus būdo kaip Liza arba Džekas. Bet nė vienas nemokėjo taip prajuokinti, kaip Triks ir Kelvinas, priminė sau Ešling. Dabar ne metas nostalgijai ir grauduliui. Ji įkišo pakelį kukurūzų spragėsiu į mikrobangų krosnelę, paskui klestelėjo ant sofos, ėmė žiūrėti „Aklą pasimatymą“ ir meldėsi, kad tik neateitų Džoi. Ji žaidė su pusiau žmogumi, pusiau barsuku iki šešių ryto, taigi gal prastai jausis ir negalės niekur eiti.

Deja.

Bet Džoi atrodė gležnesnė ir silpnesnė nei paprastai.

— Norėčiau puodelio arbatos, — atėjusi paprašė. — Su daug cukraus.

— Ar kas nors negerai?

— Aš bijau. Nors to ir nusipelniau. Dėl pusiau žmogaus, pusiau barsuko pamečiau galvą, Ešling. Bet tikėjausi, kad šiandien jis man paskambins — o ne, šis pienas sugižęs. Šūdas! Kertu lažybų, aš nėščia. Po devynių mėnesių pagimdysiu pusiau kūdikį, pusiau barsuką.

— Ne, — tarė Ešling, žiūrėdama į puodelį, kuriame plaukiojo maži balti taškeliai. — Tik manau, kad pienas surūgęs.

Džoi atlapojo šaldytuvą ir apžiūrėjo keturis pieno pakelius: ant jų parašyta data rodė, kad pieno vartojimo laikas seniai pasibaigęs.

— Ką tu darai? — paklausė ji. — Žaidi su pienu rusišką ruletę? Įkūrei jogurto fabrikėlį? Ar valgei?

Ešling parodė beveik tuščią kukurūzų spragėsiu indą.

— Tu tikra keistuolė, — tarė Džoi. — Kai kuriais atžvilgiais esi labai organizuota, bet šiaip...

— Juk negaliu visada būti be priekaištų. Aš puikiai subalansuota.

— Turėtum labiau rūpintis savimi.

— Tokia tokią moko!

— Bet tu susirgsi skorbutu!

— Geriu vitaminus. Jaučiuosi gerai. Kur Tedas?

Ešling nematė Tedo beveik visą savaitę. Ir ne tik dėl to, kad jiems į darbą buvo visai ne pakeliui, taigi jis nebeveždavo jos dviračiu, bet ir todėl, kad kai jo vaidinimas sulaukė triumfo, puolė tyrinėti merginų, parodžiusių susidomėjimą juo. Nors Tedas įkyrėdavo jai iki gyvo kaulo, nuolatos riogsodamas jos bute ir inkšdamas, kad neturi merginos, Ešling jo pasiilgo, ją erzino staiga atsiradęs jo savarankiškumas.