Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Pasimatysi su Tedu vėliau. Esam pakviestos į vakarėlį. Architektūros studentų. Vienas iš jų komikas, taigi vakarėlyje turėtų dalyvauti ir daugiau komikų. O kur komikai, tenai dažniausiai rasi ir pusiau žmogų, pusiau barsuką!

— Dėl to vakarėlio abejoju, — atsargiai pratarė Ešling. — Ypač jeigu jį rengia studentai.

— Pažiūrėsim, — ramiai pasakė Džoi — pernelyg ramiai. Ešling metė jai nervingą žvilgsnį. — Neįtikėtina, kad vėl dažausi. Regis, tik visai neseniai nusivaliau makiažą, — atsiduso Džoi, brūkštelėjo dažais nežiūrėdama į veidrodį, paskui suspaudė lūpas ir taip manieringai pasičiaupstė, kad Ešling net sukilo pavydas.

— Nepamiršk fotoaparato.

Kai jos išėjo iš namų, Ešling pasidairė benamio vaikinuko, bet nebebuvo nei jo, nei oranžinės jo antklodės.

— Vienišos moterys ir homoseksualai, — metusi erelišką žvilgsnį Džoi įvertino triukšmingą penkiasdešimties žmonių minią. — Grynas nuostolis, bet jeigu jau atėjome, gal išgerkime. Kiek pinigų galime išleisti?

— Pinigų?

Džoi papurtė galvą ir atsiduso.

Prieš atidarant klubą buvo surengta valandą trukusi pamoka. Mokytojas, prisistatęs esąs „Albertas iš Kubos“, buvo niekuo neišsiskiriančios išvaizdos vyriškis. Bet vos pradėjo šokti, ūmai tapo gyvatiškai lankstus, grakštus ir tvirtas — tiesiog gražuolis. Mėtydamas kojas ir sukdamasis ant kelio girnelės, rodė šokio žingsnius.

— Tai tavo skonio vyriškis, — piktai sumurmėjo Džoi.

— Šššššš!

Ešling labai mėgo šokti. Nors ir neturėdama talijos, ji puikiai jautė ritmą, todėl, kai vėl užgrojo linksma trimito muzika ir Albertas sušuko: „Kviečiu šokti visus“, antrąkart jos raginti nereikėjo.

Žingsniai buvo gana paprasti. Pakerėta lengvai besikraipančių Alberto klubų, Ešling sumojo, kad svarbiausia šokti grakščiai.

Daugelis pamokos dalyvių buvo nerangūs ir kerėpliški — ypač Džoi, nes buvo neišsimiegojusi ir pagiringa. O Albertas tikrai ėmė į širdį, kad visi šoka siaubingai. Bet Ešling sklandžiai kartojo judesius.

— Argi ne fantastiška mintis? — pareiškė ji Džoi švytinčiomis akimis.

— Atsiknisk!

— Šypsokis į fotoaparatą! Vaizduok, kad šoki.

Džoi, kraipydama klubais, žengė kelis žingsnius, ir Ešling ją nufotografavo, tada fotoaparatą perėmė Džoi.

— Pamėgink nufotografuoti straipsniui kelis vyrukus, — šnipštelėjo jai Ešling.

Po pamokos klubas atsidarė. Į jį plūstelėjo prityrę salsos ir merengės šokėjai: moterys įšvytavo, segėdamos trumpus, į apačią platėjančius sijonėlius ir apsiavusios aukštakulnius batelius, kuriuos prilaikė dirželiai, o vyrai abejingais ir nerūpestingais veidais meistriškai sukiojo ir vedžiojo jas pagal griaudėjančią linksmą ritmingą muziką.

— Negaliu patikėti, jog tai Airija, — tarė Ešling. — Airių vyrai! Šoka! Ir tai net nepanašu į tripinėjimą, išmaukus dvylika pintų Guinness.

— Tikri vyrai nešoka, — Džoi labai norėjo išeiti.

— O šitie šoka.

Salsa — glaudaus kūnų kontakto sportas. Ešling atkreipė dėmesį į vieną porą. Abudu šoko labai susiglaudę, tarsi būtų vienas kūnas. Jų galūnės žemiau liemens buvo tarsi susiliejusios, o virš jo kūnai vos judėjo. Kirkšnis prie kirkšnies, krūtinė prie krūtinės. Kairioji vyriškio ranka iškėlusi jos dešiniąją virš galvos, jų rankų oda švelniai lietėsi per visą ilgį. Dešiniąja ranka jis stipriai spaudė jos juosmenį. Jų kojos visą laiką tobulai raitė sudėtingus žingsnius, o vyriškis žvelgė tiesiai į moters akis. Jų galvos nė krust.

Nieko erotiškesnio Ešling nebuvo regėjusi. Joje it koks skaudulys išsiskleidė didelio geismo pumpuras. Išbudinta neaiškaus poreikio, ji žiūrėjo į šokėjus, iš geismo burnoje jausdama kartų saldumą. Bet ko ji troško? Stiprios saldžios vyro kūno šilumos?

Galbūt...

Iš tokių minčių pažadino vyriškis, kviesdamas ją šokti. Jis buvo nedidukas, pliktelėjęs.

— Dalyvavau tik vienoje pamokoje, — pratarė ji, vildamasi išsisukti.

Bet jis pasakė nedarysiąs jokių pernelyg sudėtingų figūrų, ir jiems pavyko! Ešling tai labai priminė automobilio vairavimą. Vieną minutę stovi vietoje, o kitą — jau imi sklandžiai judėti, ir visą tą darbą atlieka tik tavo kojos. Jos judėjo ir siūbavo pirmyn atgal, partneris sukinėjo ją, vesdamas tolyn nuo savęs, o ji sklandžiai, grakščiai ir neišsimušdama iš šokio ritmo grįždavo pas jį. Ešling pradėjo suprasti, ką reiškia mokėti gerai šokti.

— Puikus šokis, — pagyrė jis pasibaigus muzikai.

— Gal eitume? — trumpai paklausė Džoi, kai Ešling atsisėdo į savo vietą. — Veltui gaištame laiką. Akiratyje nė vieno tinkamo vyriškio. Tik vienas šokis su trumpašikniu plikiu, ir jau lauk bėdos.

— Ak, liaukis, tik penkioms minutėms, — maldavo Džoi. — Nežinau, kokie mano santykiai su pusiau žmogumi, pusiau barsuku, bet jis, manau, netrukus tenai pasirodys. Prašau.

— Penkias minutes, įsidėmėk, Džoi, būsiu tik penkias minutes.

Vakarėlis, kaip ir daugelis studentų susibūrimų Dubline, vyko Ratmine, keturaukščiame karalių Jurgių epochos raudonų plytų name su trylika ankštų keistai planuotų butukų. Pastato lubos, žinoma, buvo aukštos, pilna originalių detalių, visur apsilaupę dažai ir tvyrąs viską užgožiantis drėgmės kvapas.

Įėjusi vidun Ešling pirmiausia išvydo džiaugsmingą linksmuolį, kuris užrašė jai ant lapelio telefoną su žodžiais „ Beilez-moi “.

— Mėšlas, — atsiduso ji.

— Kas? — sušnypštė Džoi, labai išsigandusi, kad Ešling pamatė, kaip pusiau žmogus, pusiau barsukas bučiuoja ir glamonėja kitą moterį.

— Nieko.

— Štai jis! — Džoi pastebėjo jį, atsišliejusį sienos, — rizikinga taip daryti tuose dirbtinai pertvertuose butuose. Tai jos grobis, jos auka. Ji nedelsdama nukūrė pas jį. Ešling, ūmai likusi viena, išsiviepė Bellez-moi vyrukui nevykusia, rūgščia ir atsiprašančia šypsena. Ji labai sunerimo, nes, užuot atbaidžiusi, tik dar labiau paskatino jį prikibti prie jos.

— Taip man ir nepaskambinai, — papriekaištavo jis.

— Mmmm, — ji vėl pamėgino išspausti šypseną, traukdamasi atbulomis.

— Kodėl?

Ji prasižiojo, ketindama leistis į ilgas melagystes. Pamečiau lapelį, esu kurčnebylė, Stefano gatvėje siautėjęs taifūnas nutraukė telefono linijas...

Staiga jai išsprūdo išganingas pasiteisinimas:

— Aš nemoku prancūziškai.

Argi tai ne pateisinama priežastis?

Jis liūdnai nusišypsojo kaip žmogus, suprantantis, kad yra nepageidaujamas.

— Neabejoju, kad esi labai mielas, — paskubomis pridūrė Ešling, stengdamasi jo neįskaudinti. — Bet nepažįstu tavęs ir...

— Regis, niekados ir nepažinsi, jei nepaskambinsi, — maloniai pasakė jis.

— Taip, bet... — tuomet jai toptelėjo viena mintis, ir ji atkirto: — Juk pagal seną tradiciją vyras turėtų paprašyti moters telefono ir jai paskambinti?

— Mėginau išsivaduoti nuo tokios tradicijos, bet tu teisi, tad gal duotum savo numerį?

Jis strazdanotas, pagalvojo Ešling, svarstydama, kaip išsikapstyti iš susiklosčiusių aplinkybių. Nenorėjo duoti telefono numerio strazdanotam linksmuoliui. Tačiau jis jau buvo išsiėmęs rašiklį ir varstė ją šiltomis akimis. Ji sutramdė įniršį dėl to, kad pateko į tokią nemalonią padėtį. Užgniaužė ir palaidojo jį.

— Šeši, septyni, septyni, keturi, trys, du...

Ji sudvejojo ties paskutiniu skaičiumi. Ar turėtų sakyti „du“, kai iš tikrųjų buvo trys? Ši akimirka truko visą amžinybę.