Марианн Кейс - Sušis pradinukams

— Dieve, kad ir kiek jie jums moka, jūs to verta! — sušuko iš susižavėjimo Triks.

— Mersedes? — metė iššūkį Liza.

— Penktadienį Donegale fotografuosime prašmatnios Fridos Kieli žiemos kolekciją, — patenkinta savimi tarė Mersedes. — Turėtų išeiti dvylikos puslapių reportažas.

Fridą Kieli — airių drabužių modeliuotoja, kurios apdarai užsienyje turėjo didelį pasisekimą. Ji kūrė nuostabius moteriško tualeto gražumynus; šiurkštų airišką tvidą derino su lengvu kaip plunksna šifonu; blizgus Olsterio linas buvo jungiamas su šilko nėrinių kvadratais; megztos rankovės siekė grindis. Tačiau bendras įspūdis buvo romantiškas ir nežabotas.

Tiesą sakant, Lizai jis buvo kiek per daug laukinis. Jeigu jau moki tokius pinigus — žinoma, ji to niekados nedarė, — verčiau rinkis elegantiškąjį poną Gucci.

— O kaip interviu su ja? — pasiteiravo Liza.

Mersedes nusijuokė.

— Ak, ne, ji kuoktelėjusi. Iš jos neišgirsi nė vieno protingo žodžio.

— Kaip tik to ir reikia, — sušuko Liza. — Būtų dar įdomiau skaityti.

— Jūs nežinote, kokia ji...

— Mes spausdiname jos žiemos kolekcijos nuotraukas, tad ji bent galėtų pasakyti, ką valgo pusryčiams.

— Bet...

— Parodyk, ką sugebi, — nušvito Liza, parodijuodama Kalviną Karterį. Tokie žodžiai būtų pralinksminę Mersedes, jei ji būtų žinojusi, ką sumanė Liza. Bet ji nežinojo, taigi tik įstengė piktai sužaibuoti jai akimis.

Džekas nukreipė dėmesį į Gėrį.

— Koks bus viršelis?

Liza žiūrėjo į jį su nerimu. Geris buvo tylenis, ir ji visai jo nepastebėdavo, todėl nė nenutuokė, kaip jis dirba. Bet Geris išskleidė kelis viršelio veidus — tris skirtingas merginas, ant kurių buvo užrašytas šriftas ir tekstas. Jo sukurta nuotaika buvo nepaprastai seksuali ir linksma.

— Nuostabu, — nudžiugo Džekas.

Tada atsigręžė į Lizą.

— O kaip bus su įžymybės skiltimi?

— Reikalai juda, — ramiai šyptelėjo Liza. Bono ir The Corrs jai taip ir nesiteikė paskambinti. — Bet yra daug įdomesnis dalykas. Nors ir esame moteriškas žurnalas, o devyniasdešimt penki procentai skaitytojų — moterys, manau, visai realu, kad vieną „Kolin“ skiltį rašytų vyras.

Palaukit , pagalvojo Ešling, nuo smūgio jos smegenys buvo virtusios vienomis mėlynėmis, juk tai mano idėja...

Jos burna darbavosi, išleisdama tylius „oi“ ir „ak“, o Liza džiugiai kalbėjo toliau:

— Yra toks komikas, o mano šaltiniai sako, kad jis netrukus taps žvaigžde. Dalykas tas, kad jis su moterišku žurnalu nenori turėti jokių reikalų, bet aš jį kaip nors įkalbėsiu.

Kalė, niršo Ešling. Sumauta , šūdina kalė. Argi niekas neprisimena? Argi niekas nepastebėjo?..

— Aš... — pratarė Ešling.

— Kas? — mestelėjo Liza, auksinis jos veidas buvo bauginantis, o pilkos akys griežtos ir šaltos kaip marmuras.

Ešling, kuriai niekados nesisekė apsiginti, sumurmėjo:

— Nieko.

— Tai bus labai sėkmingas žingsnis, — nusišypsojo Liza Džekui.

— Kas jis?

— Markas Valentainas.

— Tu kalbi rimtai?! — sukruto Džekas.

— K-kas? — paklausė Ešling, gaudama vieną smūgį po kito.

— Markas Valentainas, — nepakančiai atsakė Liza. — Ar esi apie jį girdėjusi?

Ešling nebyliai linktelėjo. Tas strazdanotas tipelis visai nepanašus į žmogų, netrukus tapsiantį „žvaigžde“. Liza tikriausiai suklydo. Bet ji kalba taip įtikinamai...

— Jis vaidins šeštadienio vakare „Upės“ klube, — pasakė Liza. — Eisime mudvi, Ešling.

— “Upės“ klube? — pratarė Ešling beveik tokiu pat kimiu balsu kaip Triks. — Šeštadienį vakare?

— Taip, — iš nekantrumo ėmė rangytis Liza.

— Mano draugas Tedas taip pat tenai vaidins, — išgirdo save sakant Ešling.

Lizos akys susiaurėjo.

— Ak taip? Puiku. Galėsime padaryti įžangą užkulisiuose.

— Gerai, kad nieko nesusiplanavau šeštadienio vakarui, — išsprūdo Ešling, ji paprastai drovėdavosi ką nors sakyti.

— Taip, — šaltai pritarė Liza. — Gerai padarei.

Visiems išėjus iš pasitarimų kambario, Liza atsisuko į Džeką.

— Laimingas?

— Tu nuostabi, — nuoširdžiai tarė jis. — Pati nuostabiausia. Ačiū. Pasišnekėsiu su valdyba Londone.

— Kada žinosime?

— Tikriausiai kitą savaitę. Nesijaudink, pasiūlėte kelias puikias idėjas, manau, viskas bus gerai. Ar tiks, jei šeštą valandą važiuosime apžiūrėti to namo?

Įskaudinta ir niršdama dėl tokios neteisybės Ešling grįžo prie savo stalo. Niekados nebebus maloni tai kalei. Bet jai tučtuojau pasidarė gaila Lizos, neturinčios draugų svetimoje šalyje. Ji bandė atleisti jai nuolatinius sumautus pažeminimus, teisindama tuo, kad Liza, matyt, yra nelaiminga ir išsigandusi. Kartais Ešling susigėsdavo, kai ją prajuokindavo Lizos pastabos, kad Dervla nutukusi, Mersedes plaukuota, Sauna Grifin — išsigimėlė, o pati Ešling beviltiškai kibi. Tačiau dabar Liza Edvards gali mirti iš vienatvės, nes Ešling Kenedi ji visai nerūpi.

Ant savo kompiuterio ekrano užsklandos, kurioje šypsojosi Džordžas Klūnis, rado užklijuotą popierėlį, jame buvo parašyta, kad skambino „Dilonas“. Ji nuplėšė raštelį, ir ekranas sutraškėjo nuo statinės elektros. Ar dabar spalis? Dilanas skambindavo Ešling dukart per metus. Spalį ir gruodį. Klausdavo, ką ji patartų padovanoti Klodai per gimtadienį ir Kalėdas.

Ji susuko jam.

— Sveika, Ešling. Ar rytoj po darbo turėtum laiko išmesti taurelę su manimi?

— Negaliu. Turiu parašyti siaubingą straipsnį. Galbūt kurią nors kitą savaitės dieną? Kodėl nori susitikti, kas atsitiko?

— Nieko. Galbūt nieko. Išvykstu į konferenciją. Kai grįšiu, duosiu tau žinią.

15

— Pasiruošusi, Liza? — paklausė Džekas, išdygęs prie jos stalo dešimt po šešių.

Stebimi nebylių kolegų, taip ir ieškančių peno apkalboms, žvilgsnių, jie iškulniavo iš kontoros, liftu nusileido į automobilių stovėjimo aikštelę. Vos jiems įsėdus į mašiną, Džekas tučtuojau nusiplėšė nuo kaklo kaklaraištį ir nušveitė ant užpakalinės sėdynės, tada atsisegė dvi viršutines marškinių sagas.

— Taip geriau, — atsiduso jis. — Ir tu pasek mano pavyzdžiu, — paragino. — Nusivilk ką tik nori... — nepabaigęs sakinio jis staiga nutilo ir sumišo. Tada nukaito iš nepatogumo, ir tas karštis atsklido iki Lizos. — Atsiprašau, — niūriai sumurmėjo. — Netyčia išsprūdo.

Susijaudinęs perbraukė ranka per susitaršiusius plaukus, ir priekyje susidarė šilkinės keteros, jos paskui sudribo jam ant kaktos.

— Niekis, — mandagiai nusišypsojo Liza, bet mažyčiai plaukeliai ant jos sprando ūmai pasistojo. Ją pribloškė ir sujaudino vaizdas, kaip ji nusirengia priešais Džeką jo automobilyje, jausdama tamsias jo akis, apžiūrinėjančias jos nuogą kūną, ir odinių sėdynių vėsą ant karštos savo odos. Ji prikando lūpą, prisiekdama sau, jog pavers tai tikrove.

Kai juodu atsigavo, Džekas vėl prabilo:

— Papasakosiu tau apie namą, — jis įsiliejo į vakarinį Dublino automobilių srautą. — Dalykas tas, kad Brendanas ruošiasi padirbėti Valstijose. Pasirašė aštuoniolikos mėnesių sutartį, ji gali būti ir pratęsta, vadinasi, kad ir kaip būtų, pusantrų metų turėsi stogą virš galvos. Tada pažiūrėsim.

Liza linktelėjo galvą. Jai vis tiek, nes neketino čia kiurksoti pusantrų metų.

— Namas yra už pietinio žiedo, taigi netoli miesto centro, — aiškino Džekas. — Tai Dublino rajonas, išlaikęs savo stilių. Jo dar nesugadino jupiai.